Pasaulio kalvių kūjai dunksėjo Klaipėdos ritmu

"Labai džiaugiuosi kolegų entuziazmu; smagu buvo matyti šypsenas jų veiduose, gerą nuotaiką. Ir visa tai tikrai matyti vėjarodėje, kurią padarėme - kalvių jėga, ugningos kūrybos emocijos. Man buvo didžiausias atpildas tai, jog sukūrėme galingą energijos lauką", - sakė Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas Linas Leščiauskas, per Jūros šventę piliavietę pavertęs žaižaruojančiu kalvio žaizdru.

Jau ketvirtus metus rengiate tarptautinį kalvystės plenerą "Keturi vėjai". Paklausiu pragmatiškai: kokia jums iš to nauda?

O kokia nauda, kai susitinkate su draugais ar giminaičiais? Mes nesame tokie galingi, kaip ukrainiečiai kalviai, kurių susirenka trys šimtai. Jie turi labai turtingą privatų rėmėją, kuris už viską užmoka. Pasirodo naujų veidų; šiemet iš Sankt Peterburgo atvyko kalvis Vladimiras Sochonevičius. Kasmet iš Čekijos atvažiuoja Jan Kovar, iš Latvijos - Etgar Vronski. Visame pasaulyje kiekvieną mėnesį vyksta kalvių festivalis, visur suspėti neįmanoma. Už dviejų savaičių pleneras vyks Vokietijoje, Oldenburge. Mes Klaipėdoje pasimatome kartą per metus, pasižiūrime, ką nauja padarėme.

Laikotės tradicijos po plenero padovanoti Klaipėdos miestui visų kalvių kartu sukurtą kompoziciją.

Pirmoji kompozicija "Penktasis vėjas" stovi Kruizinių laivų terminale, antroji skulptūra - "Gyvybės medis" yra Kalvystės muziejuje, trečioji, sukurta Lietuvos tūkstantmečio garbei - "Lietuvos žemėlapis", vis dar neranda sau vietos. Bet atras, nes tai yra kalvių darbas, tai yra istorija.

O šiemet mūsų besisukiojančiai "Vėjarodei" iškart buvo paskirta graži vieta Piliavietėje. Senosios kuršių vėjarodės buvo su ženklais ir užkeikimais, šiandien žmonės vėjarodėse nori matyti briedį, paukštį, žirgą. O mes kūrėme vėjarodę vėjo stichijos tema, kurią kiekvienas meistras perteikė savaip. Dar įkomponavome simbolinį priekalą.

Prieš dešimt metų dalyvavau plenere Vokietijoje, ir mes taip pat darėme bendrą kompoziciją. Vladimiras Sochonevičius anąsyk pačiupo mano plaktuką ir privirino jį prie tos kompozicijos visiems laikams. Šiemet, kai baigėme vėjarodę, susgribau, kad kažko trūksta, ir spontaniškai prie priekalo įkompanavau Vladimiro plaktuką. Kolegos šypsojosi: "Čia kažkas daugiau nei pokštas."