Nuogumo paieškos (vėl) nuvedė prie moters

Metų pabaigą pažymėjusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių paroda vilioja intriguojančiu pavadinimu "Nuogas kūnas". Gal dėl gana vyriškos skyriaus narių bendrijos, gal dėl kitų priežasčių, bet platus parodos temos siūlomas galimybių horizontas buvo išnaudojamas gana nedrąsiai.

Kodėl taip kukliai eksploatuota tokia gana paprasta ir šiais laikais tikrai nebe tabu zonai priklausanti tema? Ir kodėl nuogas kūnas menininkui dar gana dažnai asocijuojasi su stagnatiška ir pasyvia nature morte kompozicija, kurioje centrinis Daiktas yra moteris?

Kitokio kūno paieškos

Iš eksponuojamų kūrinių visumos norisi išskirti keletą, kuriuose fotomenininkai leidosi į interpretacinį žaidimą. Tai, pavyzdžiui, Arvydo Stubros, Artūro Šeštoko ar Gintauto Survilos fotografijos, kuriose vaizduojama gamta. Įdomu pastebėti tai, kad net jei šie autoriai savo objektu pasirinko ne antropomorfinius darinius, vis tiek juose ieškojo žmogiškų savybių pėdsakų. Net jei žvilgsnis ir nukreipiamas nuo žmogaus kūno - vis tiek jį supančiame pasaulyje nuogumo sąvoka atrodo neatplėšiama nuo antropomorfinių formų. Minimų autorių darbuose nuogumo tema išreiškiama plastinėmis vaizduojamų figūrų savybėmis. Apvalios, gaubtos, banguojančios linijos stebėtojui kuria moteriškumo nuojautą. Kultūrinis kontekstas mums tvirtina, kad būtent tokios formos išreiškia moteriškumą, o tuo tarpu aštrios ir kampuotos - vyriškumą.

G. Survila juokavo, kad jo pusnis kolegos vertina kaip erotiškiausią gamtos fotografiją. Ir iš tiesų - baltos bangos itin jausmingos. Jos nesuglunda į jokį aiškiai apibrėžtą kūną - tačiau gaubtų linijų formuojami iškilumai ir įdubos mena idealistinę moteriško kūno topografiją. Balta ir itin trapi substancija - sniegas tik stiprina ir taip įtikinamą moteriškumo reginį.

A. Šeštoko fotografijoje autoriui būdingu stiliumi įamžintas laiko nugludintas rąstigalis, kuris labai figūratyviai nurodo į liekną taliją, šlaunis. Formų švelnumas ir apvalumas taip pat siūlo tą rąstą perskaityti kaip pelkėje snūduriuojančią moteriškę.

Įdomi A. Stubros pagava. Akis fiksuoja surūdijusio metalo lakštą jūros fone. Nėra tokios aiškios figūratyvios nuorodos, kaip dviejų jau minėtų fotomenininkų darbuose. Tačiau pirmame plane įkomponuotas lakštas tiek chromatiška, tiek pačia savo substancine prigimtimi stipriai kontrastuoja su fonu. Intensyvios spalvos, šiek tiek lenktas, aprūdijęs ir aštrus jis pjauna žiūros lauką. Ir akiai jau beveik nuslydus ryškiu kontūru netikėtai gimsta moteriškumo nuojauta. A. Stubra jautriai "sugavo" judesį, banguotą, laisvą ir veržlų, kuris atitrūksta nuo, rodos, jūros vėjo taršomos surūdijusios plokštumos. Būtent šiame darbe, kur autorius labiausiai išsivaduoja iš figūratyvumo hegemonijos - viena gražiausiu nuogumo pajautų, atsiveriančių gamtos švelniai rėminame kultūros artefakto dūlėjime.

A. Stubros peizažas - viena gražiausių nuogumo pajautų, atsiveriančių gamtos švelniai rėminame kultūros artefakto dūlėjime.

Moteris - daiktas

Nemažai parodos dalyvių nuogo kūno tematiką nagrinėjo atsiremdami į klasikinę tradiciją. Tai yra, jei nuogas kūnas - tai moters. Šią strategiją pasirinko pavyzdžiui Vytautas Karaciejus, Sigitas Kancevyčius, Algimantas Kalvaitis ar Virginijus Bizauskas. Galima pastebėti keletą tendencijų. Vieni autoriai moterį vaizduoja mistifikuotą, gaubiama šešėlių, užklota kitokiomis tekstūromis - A. Kliševičiaus kaligrafija V. Bizausko fotografijoje, lyg seno stiklo subraižymais V. Karaciejaus fotografijoje. Šiose fotografijose moters kūnas labai estetizuotas, šešėlių žaismas kuria paslaptingą atmosferą - vyraujantys gelsvi, rusvi tonai mena archyvus. Atrodo, lyg žvelgtum į senus, gražius prisiminimus, kuriuose nepasiekiami neperprasti slėpiniai.

Kita moters kūno vaizdavimo tendencija - jo atsiradimas surežisuotuose siužetuose, kuriuose nuogumas rėžia akį ir kartais atrodo šiek tiek perversiškas (K. Slivskio fotografija). Akivaizdus režisavimas, kurio metu nuoga moteris komponuojama kaip kokia gėlė keistoje ikebanos puokštėje rėžia akį netikrumu. Atrodo, kad fotografas tiesiog sutalpina pagrindinius savo fantaziją kurstančius objektus į vieną gretą (pavyzdžiui: romantiškas kraštovaizdis, nuoga graži moteris, ginklas). Kita vertus gal net nereikia mėginti kvestionuoti tokio pobūdžio fotografijų meninės vertės, gal jas galima priimti tik kaip šiurkštoko vyriško humoro artefaktus.

Jaunieji (de)konstruktoriai

Taip norisi įvardinti vos trejetą parodos autorių - Gytį Skudžinską, Kristiną Zdanevičiūtę ir Darių Vaičekauską. K. Zdanevičiūtė parodai pateikė vieną fotografiją iš ciklo, kuriame nuogas kūnas suglunda su tampria tinkline medžiaga. Vienur pastaroji paklūsta kūno formų hegemonijai, tįsta jų diktuojamomis trajektorijomis, kitur nuogumas "apnuoginamas" žaidžiant tinklinės medžiagos reikšmių lauku (seksualumas, balansuojantis ant vulgarumo ribos). Parodoje eksponuojama darbas būtent toks - žvelgiant paviršutiniškai atrodo, kad regimos seksualios moters šlaunys. Bet kita vertus gal tai tiesiog du pečius surėmę žmonės? Taip kyla klausimas apie išankstinių nuostatų galią vertinant aplinkinį pasaulį. Šiuo atveju tinklinė medžiaga akimirksniu tampa svarbiausiu skaitymo tinkleliu, klojamu kultūrinės patirties, greičiau uždengiančiu nei atskleidžiančiu tekstą, kurį siekiama perskaityti.

Jei K. Zdanevičiūtė savo tyrimu instrumentu pasirenka žmogaus kūną, tai G. Skudžinskas imasi visai kitokios taktikos. Atsiribodamas nuo bet kokių išankstinių asmeninių nuostatų jis kreipėsi į globalų išminties šaltini (ar mūsų pasaulio veidrodį) google. Varijuodamas keletu raktinių žodžių G. Skudžinskas atrinko vaizdus, kurie google sistemos yra pateikiami kaip būdingiausieji. Parodoje autoriaus darbas išsiskiria ir pateikimo forma - lankytojams siūloma mažytė trimatė galerija, su nuo menkiausio skersvėjo kintančiu reginiu. Galima atkreipti dėmesį, kad toks eksponavimo būdas koreliuoja su tuo pačiu internetu, kuriame informacija atrodo sklindanti visomis kryptimis tuo pat metu.

K. Zdanevičiūtė nuogumą "apnuogina", žaisdama tinklinės medžiagos reikšmių lauku (seksualumas, balansuojantis ant vulgarumo ribos).

Reveransas dokumentikai

Į dar viena kategorija, kurią galima išskirti stebint parodą, sukrenta visos fotografijos, vaizduojančios nesurežisuotas akimirkas. Čia reikia minėti, pavyzdžiui, Robertą Gabrį, Vaclovą Strauką ar Romualdą Vaitkų. Parodos lankytojas gali suabejoti R. Gabrio buvimo legalumu šioje, dokumentine įvardintoje, kategorijoje. . Tačiau žvilgsnis, sustingstąs ant vaiko pėdučių, yra nuo žmonijos priešaušrio nekintantis spontaniškas siužetas, kuriame susikauna gyvybės trapumas ir visas fatališko likimo svoris. Siaurinant perspektyvą nuo žmonijos istorijos iki vieno žmogaus istorijos - kūdikis yra tėvų visam gyvenimui. Ir šioje situacijoje nereikia kalbėti nei apie grožį, nei apie kultūrinio sluoksnio užkrautus suvokimo įsipareigojimus - tai tiesiog meilė. Pradžios ir pabaigos sąvaros, kažkas, kąs tęsiasi už asmenybės, kas niekada nesustoja ir nueina kur kas toliau, nei pajėgia žmogiška mintis.

Klasikinė V. Strauko fotografija, kurioje moteris sukasi pajūryje vėjui taršant jos sijoną, byloja apie džiugesį. Akimirkos trapumas, kurį perteikia vėjo keliamas judesys, konfrontuoja su kadre sustabdyto jausmo gyvybingumu, kuris atrodo tokia pat jėga paliečia stebintįjį, kaip ir prieš daugelį metų palietė fotografą. Subrisio Saltat (šypsena šoka lot.) sprūsta R. M. Rilkės šūksnis, stebint juodai baltą fotografiją. Žvilgsnį labiausiai traukia į viršų iškeltų moters rankų grakštumas ir iki pat baltų kelnaičių lopinėlio vėjo atidengta šlaunis. Nuogumas čia atsiveria akimirkos natūralumu. Moteris atrodo besisukanti vien su savo džiaugsmu, tą akimirką nekomunikuojanti su jokiu kitu subjektu, tad ir nevaidinanti jokio socialinio vaidmens.

Dokumentikos kategorijoje nuogas ne konkretus kūnas, bet tai, kas sudaro žmogaus branduolį.

Mėginant apibendrinti parodoje eksponuojamus fotografijos darbus galima pastebėti, kad klaipėdiškiams fotografams nuogas kūnas dažniausiai siejasi su seksualumu alsuojančiu žmogišku kūnu, o dar tiksliau - su nuogu moters kūnu. Antropomorfinėmis, ar ne antropomorfinėmis figūromis, bet nuogumas išreiškiamas kaip būsena geriausiai išreiškiama moteriškomis formomis. Ieškant pateisinimo tokiam traktavimo būdui, galima nusitiesti minties kūlgrindą į archaiškus laikus, kur moteris buvo artimiausia dievybei, dėl galimybės gimdyti. Tokia, kokia yra pati didžioji motina - gamta. Tad nieko keista, kad tas nesąmoningas moters tapatinimas su gamtišku, natūraliojo pasaulio pradu ataidi iki mūsų dienų. Kai tuo tarpu vyras atstovauja technologinį progresą, kultūros pasaulį.

Kristina KUČINSKAITĖ