Nidos ekspresija - tradicija su iššūkiu

"Nėra būtinybės prisigalvoti naujų idėjų. Istorijoje daug gražių puslapių, kurie mus auklėja, įkvepia... Teriaikia tęsti. Tęsiu Hermano Blodės tradiciją, nes jo veiksmai tapo simboliu. Prireikė dešimties metų, kad suprasčiau, ką reiškia vieno žmogaus širdis", - sako Saulius Kruopis, jubiliejinio "Nidos ekspresijos" plenero organizatorius, dailininkas ir fotomenininkas.

Saulius mus pasitiko entuziastingai - vedžiojo po dailininkų dirbtuves, pristatinėjo jų darbus, aprodė H. Blodės (dabar - "Nidos smiltė", aut. past.) viešbutį ir jame esantį muziejų. Ir tik viešnagės pabaigoje liūdnai užsiminė: "Žmonės nebemoka bendrauti, nebemoka girdėti vienas kito..."

Neišdrįsome sugriauti menininko idilės... Pabandėme tik epizodiškai įsiklausyti, ką kalba į Nidą suvažiavę šiuolaikiniai tapytojai-ekspresionistai.

Necivilizuotos Nidos žavesys

Pasakojimą apie plenerą S. Kruopis pradeda nuo H. Blodės: "Prieš karą šio žmogaus viešbutyje nemokamai vasaras leisdavo dailininkai, o išvažiuodami palikdavo paveikslus. Per penkiasdešimt metų susikaupė didžiulė kolekcija. Gaila, tačiau ji dingo...

H. Blodės dukra ištekėjo už Molenhauerio, garsiausio Prūsijos dailininko iš Karaliaučiaus akademijos. Tęsdamas uošvio tradicijas, Molenhaueris 1923 metais įsteigė H. Blodės premiją - iš Karaliaučiaus jauni studentai visą vasarą nemokamai gyvendavo ir kurdavo viešbutyje.

H. Blodės laikų ekspresionizmas - iššūkis saloniniam, saldžiam menui. Ekspresija pabrėžtinai vaizdavo dvasinę dailininko būseną, jo jausmus ir nuotaikas. O Nida dailininkus žavėjo savo necivilizuotumu", - sakė Saulius.

Dienoraštis su dešros etikete

Apžvelgę buvusias H. Blodės arklides, kur dabar ištaigingai įrengti svečių namai, visiškai netikėtai sutinkame Viktorą Riabininą. Saulius jį pristato: "Šis žmogus 1946 metais gimė Kionigzberge, kur okupuotoje sovietų armijos teritorijoje vardas buvo dar nepakeistas."

Viktoro kambaryje - paveikslas, vaizduojantis keturias stichijas: žemę, ugnį, vandenį ir orą. "Ši stichija, - paaiškina Saulius, - tai mano idėja, daroma į plenerą suvažiavusių dailininkų rankomis. Iš tų stichijų darau koliažą, mozaiką."

Sauliui bevardijant unikalias šio žmogaus savybes, iš rankinės Viktoras išsitraukia piešiniais iliustruotą dienoraštį. Varto lapus ir rodo įklijuotą troleibuso bilietėlį, parduotuvės čekį, dešros etiketę, skaito įrašytas trumpas tezes, sakinius ir anekdotus. "Kiekviena iliustracija, eskizas atgamina tos dienos įvykius, nuotaikas, emocijas", - sako Viktoras.

Saulių su Viktoru supažindino kaliningradiečio studentė Anuška. "Per penkis metus Viktoras matė visas mūsų plenerų parodas, atvežtas į Kaliningradą. Bet buvo toks kuklus, jog nedrįso prie manęs prieiti. Ir dabar aš už jį kalbu," - juokiasi S. Kruopis.

"R. Rolanas sakė - žmoguje gali būti ir vilkas ir ėriukas. Bet vienas kuris nors visada laimi. Aš - ėriukas", - į Sauliaus juoką atsako Viktoras.

"Impulsą gaunu iš tikrovės"

Su plenero organizatoriumi lekiame aplankyti Sauliaus vaizdžiai vadinamų "gyvųjų klasikų". "Iš jų galima daug ko pasimokyti: jie organizuoti, moka išnaudoti laiką, džiaugtis kiekviena akimirka."

Duris atidaro Algimantas Kliauga, į plenerą atvažiavęs jau antrą kartą. "Kas gali būti abejingas tokiam žemės kampui kaip Nida", - sako A. Kliauga. "Esu senos kartos žmogus, impulsą gaunantis iš tikrovės. Bet norisi tapyti ne tik natūrą. Vilioja ir "labiau atitraukti" dalykai. Taip ir blaškausi."

Algimasntas 1977 metais Vilniuje suorganizavo pirmąjį dailininkų plenerą buvusioje Sovietų Sąjungoje. "Anų laikų plenero organizacija nebuvo tokia sudėtinga kaip šiandien - pinigų duodavo Sovietų dailės fondas, Vilniaus Vykdomasis komitetas ir kt. Aprūpindavo medžiagomis, o plenero pabaigoje dailininkų darbus nupirkdavo valdžia."

Fiziologija ir pašėlusios moterys

Palikę tarp natūros ir abstrakcijos besiplėšantį A. Kliaugą, pasukam į Kultūros centrą, kur išeksponuoti dailininkų tapybos darbai. Ten randame ir du Sauliaus Kruopio darbus: "Aistros paplūdimį su pašėlusiomis moterimis" ir "Nidos vėjai".

"Pašėlusių moterų istorija buvo tokia", - pradeda Saulius. - "Savo žmonos nemačiau apie tris mėnesius. Grįžau, bet aplinkybės susiklostė taip, jog negalėjome pabūti vienumoje. Išėjau į dirbtuvę jausdamas emocinę duobę. Prisiminiau prof. Savicko teiginį - kai labai noriu gerti, imu teptuką ir tapau tapau. Dingsta troškulys, išsivaduoju iš fiziologijos."

Kai Saulius, paskambinęs žmonai, pasakė, jog nutapė tris nuogales paplūdimyje, ji nepatikėjo: "Tu nemoki tapyti moterų", - tokia buvo žmonos išvada. Bet atėjusi pažiūrėti, nustebo: "Šį paveikslą turi eksponuoti Nidoje."

"Ar tapysime kaip vokiečiai?"

Gintarą Palemoną Janonį, LDS tapybos sekcijos pirmininką, radome dirbantį lauke. Diena tąkart saulės pašykštėjo...

Gintaras Palemonas dalyvavo pirmame ir penktame pleneruose. "Nidos plenere atsirado aiškumas. Pirmaisiais metais svarstėme: tapysime kaip vokiečiai, o gal tai bus lietuviško ekspresionizmo atmaina arba eisime visai kitu keliu.

Vokiečiai tapydavo kaip Gogenas - mėlyna, raudona ir juoda. O lietuviams Nida - kažkas labai gražaus, švelnaus ir pilka. Be to, į plenerą atvažiuoja ne vien tapytojai, bet ir kitų specialybių menininkai, įnešantys ir kitonišką požiūri."

Kūryba ir ritualai

Kitų dailininkų dirbtuvėse užtrukome kiek trumpiau. Vaclovas Vekerotas, kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Klaipėdoje, dar ir šiandien nostalgiją jaučia laivams. Tai byloja ir jo paveikslai, kuriuos tapo po to, kai atlieka rytinį ritualą - išsimaudo jūroje.

Katarina Salmijarvi iš Suomijos Nidos spalvinę gamą atkūrinėja iš akmenų. Airė Helena Gorey, išeidama iš viešbučio pasiima tik fotoaparatą. "Suvaikštau labai daug kilometrų, ieškodama civilizacijos nepaliestų arba mažai paliestų vietų, autentiškų pastatų, apgriuvusių trobesių", - sako dailininkė. O jaunoji kūrėja iš Suomijos Maarit Anko Nidą regi patekančios saulės spinduliuose.

Ką gero padarei kitam?

Viešnagės pabaigoje su Sauliumi prie kavos puodelio sėdome reziumuoti dešimtąjį "Nidos ekspresija" plenerą.

"Nusivyliau ne idėja, o žmonėmis...

Į plenerą kviečiami skirtingų kartų, miestų, valstybių menininkai. Susikalbėti sunku. Nebėra vidinės kultūros, nebemokame išgirsti, įsiklausyti į pašnekovą.

Apie 30 šio plenero dalyvių vienija tik profesija, menas, idėja. O žmogiškų santykių nėra. Todėl šįkart metėme iššūkį - ką gero padarei kitam (tai plenero credo, aut. past.).

Ne visada žmonės supranta, ko noriu. Pritinginčius reikia pastūmėti. Dailininkai mano, kad tai mano šventė. Ne. Aš tik duodu impulsą, o šventė yra mūsų visų.

Man talkinančius ir iniciatyvą rodančius žmones kviečiu antrą kartą. Bet pasitaiko itin apatiškų, nusivylusių ir depresuojančių dailininkų. Kai kuriuos kaip pajacui tenka linksminti."

Auksė BOGUŽAITĖ