Menininkas ir žiūrovas - dialogas ar kova?

Susidraugaukime

Tikimasi, kad skulptūros sulauks Jūros šventės. "Oro sąlygas jos atlaikys, bet ar atlaikys piktavališkai nusiteikusių žmonių kėslus - nežinia", - abejojo I. Baroti. Vienaip ar kitaip, tie meno objektai - tai dar viena meninė diskusija su gyventojais, kurie spręs, ar tokia ekspozicija yra reikalinga miestui, ar jie gali susidraugauti su tokiais meno kūriniais ir juos kuo ilgiau išsaugoti, nes tos skulptūros bus viešosiose erdvėse po atviru dangumi. Svarbi ir valdininkų ar politikų nuomonė, kuri pastaruoju metu, prisiminus Šiaulių dailės galerijos skulptūrų iš metalo laužo projektą "Kontrapunktas", sėkmingai gyvavusį penkerius metus ir vėliau valdininkų sužlugdytą, ar taip ujamų meno objektų sostinėje pavyzdžius, optimizmo nežadina... Visgi Lietuvoje dar jaučiamas ryškus valdininkų ir politikų puolimas prieš šiuolaikines skulptūras miestų viešosiose erdvėse...

Dažnai žinomų menininkų ir menotyrininkų kruopščiai atrinkti kūriniai didmiestyje tampa neigiamų emocijų metaforomis, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose savamokslių "statybos" neužkliūva ir įvairios "baidyklės" dygsta kaip grybai be jokių konkursų, aptarimų, workshop'ų, tam nereikia nei aukštojo mokslo diplomų...Dažnai pasitaiko, kad meistras, padirbėjęs Anglijoje statybose ir "pabandęs iš medžio drožinėti smulkius dalykėlius" (A. Brikas, "Šiaulių krašto" priedas "Krašto žinios", 2008 05 19), grįžęs atostogų į gimtinę, turi progą išdrožti ir pastatyti mieste trijų metrų aukščio stovylą, vaizduojančią "kuršėniškę" su šio miestelio simboliais. Kūrinys tikrai neprimena garsių liaudies menininkų V. Svirskio, L. Šepkos, S. Riaubos ir kitų meistrų darbų, o yra tipiškas "laisvųjų statybų" Lietuvos viešosiose erdvėse reiškinys, kai miestų ir miestelių vadovai džiaugiasi, kad "meistras" dykai miklina ranką, o ir mediena - iš čia pat augusios guobos... Iškilus abejonėms dėl kūrinio vertės, lengva lyginti tokios "skulptūros" finansavimą ir taip ujamų meno objektų sostinėje pastatymo išlaidas.

Kūrinių, dažniausiai atsiradusių po įvairių vasaros meninių projektų miestuose, išlikimas yra tik išsilavinusių arba tolerantiškai nusiteikusių gyventojų rankose. Piktavališkų žmonių visada bus, nes griovimas savotiškai įteisintas mūsų žmogaus pasąmonėje (prisiminkime skulptūrų vartymus, ne vien leninų ir panašiai, po naujų politinių pasikeitimų).

Universitete dažnai tenka susidurti su tokiu reiškiniu, kai studentas, ypač pirmajame kurse, būna labai agresyviai nusiteikęs miesto viešųjų erdvių skulptūrų atžvilgiu. Pamenu atvejį, kai vienam vaikinui labai nepatiko G. Lukošaičio sukurti "Saulės diskai" prie Šiaulių savivaldybės. Paklausus apie alternatyvą, studentas atšovė, kad seniau ten stovėjęs meninis akcentas buvo gražesnis. Tačiau išsiaiškinus, kad tais laikais, kada po karo iš akmeninio grindinio pamūrytas kelių čiurkšlių fontanėlis ten stovėjo ir nunyko, to studento dar ir gimusio nebuvo, o ir fotografijų jis nematęs... Išsišnekėjom, kad jaunas žmogus kategoriškai tiki mamos suformuota meno samprata ir jokia meno istorija jam nesvarbi. Taigi išeitų, kad galbūt vandalas, kuris tą meninį akcentą niokos, tokiu būdu "gauna leidimą" griovimui iš, tarkim, mažai meno srityje išprususių protėvių, o tokiu atveju tautiškumu ar tradicijos paieška ar nebuvimu mene čia labai lengva prisidengti...

Saviraiška, liaudies tradicijų puoselėjimas pastaruoju metu - madingi dalykai. Laisva savamokslių meninė raiška dažnai siejama su tautiškumu ir geriausi liaudies meno pavyzdžiai, siekiant juos išsaugoti būsimoms kartoms, dažnai nuimami nuo kapų ar pakelių pjedestalų (kaip atsitiko su Vinco Svirskio ar Liongino Šepkos šedevrais) ir yra "slepiami" muziejuose, o Lietuvos kryždirbių meistriškumą visuomenei dažniausiai pristato kičo mutantai šalia pakelių kavinių, kartu taip "ugdydami" tokio meno sampratą jaunajai kartai....

Lietuvos tautinių tradicijų ir profesionalaus meno jungimo vienas geriausių pavyzdžių būtų jau šeštus metus vykstantis "Langinių tapymo" pleneras Rokiškyje. Kaip teigia plenero idėjos autorius ir kuratorius Arūnas Augutis: " Viena iš įdomiausių ir labiausiai apleistų Rokiškio vietų (dabar jau rekonstruojama - aut. past.) yra centrinė miesto gatvė (Respublikos g.). Rokiškėnai dažnai pavydi aplinkinių rajonų miestams, kurių pagrindinėse gatvėse puikuojasi mūriniai daugiaaukščiai pastatai, nes mūsų centrinė gatvė su tarpukario metais (ar dar seniau) statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto "trūkumas" virs didžiuliu pranašumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes..."

Per pastaruosius šešerius metus daugelis centrinės gatvės namų pasipuošė unikaliomis langinėmis ir vieno Maltos ordino savanorių vadovas iš Bavarijos, dažnai su draugystės misija atvykstantis į Šiaurės Lietuvą, savo krašto spaudoje ir oficialiuose pasisakymuose Rokiškį jau vadina langinių miestu.

Sakyčiau, kad dailininkai sarkazmu ar ironija per meno kūrinį bando užmegzti dialogą su žiūrovu, teigia, kad miestas - tai ne kapinės ar memorialas, kur stovi grėsmingi ir liūdni jau mirusių, nors ir garsių žmonių paminklai...

Mieste viskas nuolat keičiasi, keičiasi ir meninė raiška, tik drąsiau bandykime ją atrasti ir pažinti... Prisiminiau tą jau anksčiau aprašytą žmogutį sugipsuota koja, kažkada į parodos atidarymą penkis kilometrus per sniegą šlubuojantį... Labai graži metafora - visiems mums, kūrėjams, sostinės ir provincijos, pamąstyti...