Makaronų šalyje nugali meilė

Pasak naujo teatro produkto vaikams kūrėjų - tai pasaka visai šeimai arba vaikams nuo 3 iki 99 metų. Šįkart išbadėjusios pelės atvyks į Italiją, operos ir skaniausio pasaulyje maisto tėvynę, norėdamos sočiai krimstelėti makaronų.

Makaronų karalystėje keistai susipins melas ir tiesa, meilė ir išdavystė, karas ir taika. Iš "Bulvinės pasakos" atklydusios pelės pagrobs princesę Lazaniją, vyks "padažų...", atsiprašome, "pažadų konkursas", plėšikaus baisi Vermičelonių mafija. Jaunasis makaronėlis Roberto, nors ir žiauriai bijodamas pelių, imsis vaduoti mylimosios. Kuo visa tai baigsis, žiūrovai pamatys spektaklyje, kupiname smagios muzikos, dainų, šokių ir, be abejo, makaronų.

Pasak spektaklio režisieriaus Ramūno Kaubrio,"Makaronų opera" - tai aktuali, prasminga, daugiasluoksnė opera, metaforiškai prabylanti nūdienos bei universaliomis temomis: žaismingai ir šmaikščiai, su ironijos ir satyros prieskoniu.

"Teatro menas nepaliauja kalbėti apie žmogiškosios prigimties prieštaravimus. Visais laikais žmonės melavo, meluoja ir šiandien. Spektaklyje "kabindami" vieni kitiems makaronus susimąstysime apie tai, kas yra vertybė - tiesa ar melas? Kartu ir apie tapatybės paieškas: kas aš esu? Kam priklausau? Tai bus interaktyvus žaidimas, atviras ir nuoširdus bendravimas su vaikais, turintis sugriauti ketvirtąją sieną", - sako R. Kaubrys.

Kaip dera šiuolaikinei operai, kompozitoriaus A. Kučinsko muzikoje girdimos ir parafrazės – nuo itališkų serenadų iki A. Hitchcocko filmų ar Stockhauseno avangardinės muzikos. Scenografijos spalvose, linijose dominuoja grafika, plastiškumas, esama ir Rytų šalių estetikos. Videovaizde daug signalinių tekstų - nuo kelio ženklų iki socialinių tinklų simbolių: "like'ų", šypsenėlių ir pan.

Iki šiol Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomos "Bulvinės pasakos" tęsinį kuria režisierius Ramūnas Kaubrys, dirigentas Dainius Pavilionis, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkai A. Šimonis ir Vilija Šuklytė.

Operą vaikams statantis režisierius R. Kaubrys prasitarė jau dabar mąstantis ir apie "Makaronų operos" tęsinį, kuriame bado dietos rėžimu gyvenančios pelės ieškos naujų "maisto karalysčių".

Spektaklio siužetas

Kartą dvi alkanos pelės ieškojo maisto. Ieškojo nors menko trupinėlio, o surado visą Makaronų šalį. Ten gyveno dvi garsios melagių giminės - Spagečiai ir Vermičeloniai. Nuo neatmenamų laikų jos pešėsi ir kariavo, nesutarė labai svarbiu klausimu - kuria koja reikia išlipti iš lovos - dešine ar kaire.

Spagečių karalius turėjo gražią dukterį princesę Lazaniją, o Vermičeloniai - šaunų sūnų Roberto. Ir kaip beveik visada atsitinka, Lazanija ir Roberto pamilo vienas kitą. Kadangi jų tėvai buvo mirtini priešai, jaunuoliai negalėjo paprastai ir gražiai draugauti. Spagečių karalius, norėdamas pralinksminti iš meilės sulysusią dukterį, paskelbė didžiausio melagio konkursą, o nugalėtojui pažadėjo jos ranką ir širdį. Roberto slapta mėgino laimėti melagių varžybas, tačiau nuoširdūs jo meilės prisipažinimai niekam nebuvo įdomūs. Melagių šalyje niekas netiki tiesa, ten suprantamas ir vertinamas tik melas.

Spagečių karalystę netrukus sukrėtė nauja nelaimė - Lazaniją pavogė alkanos pelės ir nugabeno ją Pelių karaliui pietums. Narsusis Roberto buvo apkaltintas vagyste, tačiau ryžosi gelbėti princesę. Nors ir labai bijojo pelių, jo meilė buvo stipresnė už baimę. Tikra meilė ne tik nugali baimę, ji sutaiko mirtinus priešus, numalšina amžinus karus, įveikia didžiausius nesutarimus ir net melą.

Meilė yra vienintelis tikras balsas, kurio reikia klausyti. Dvi kariaujančios giminės - Spagečiai ir Vermičeloniai - pagaliau išgirdo, ką kalba jų vaikų širdys. Visi iškėlė didelę ir gražią taikos puotą. Nepasisekė tik alkanoms pelėms. Jos, regis, liko be pietų. Galimas daiktas, kad iškeliavo ieškoti maisto į kitą pasaką. O Makaronų šalyje pelių daugiau niekas nebijo. Tikros meilės ir taikos nesugrauš jokios pelės.

Iš pirmų lūpų

Operos teksto autorė Daiva Čepauskaitė pasakoja, kaip jai, poetei, aktorei, turinčiai ir medikės diplomą, pravertė šios patirtys.

"Rašytojui padeda bet kokios žinios ir bet kokia patirtis. Rašyti naują pjesę reiškia kurti naują pasaulį, kuriame gali apsigyventi įvairūs žmonės, jiems gali nutikti visokiausių dalykų. Medicinos žinios man leidžia į žmogų žvelgti kaip į fizinį kūną, funkcionuojantį pagal biofizikos dėsnius ir chemijos formules, o poetinis mąstymas leidžia visus tuos dėsnius paneigti ir perkurti žmogų savaip. Galiu sudėlioti jį ne iš atomų, molekulių ir ląstelių, o iš skaudulių, praradimų ar meilės. Aktorystės patirtis išmokė įlįsti į kito kailį, t.y. savo kūnu transliuoti kito žmogaus (personažo) gyvenimo istoriją, emocijas. Rašant pjesę tai labai praverčia. Taigi, nesu kabinetinė rašytoja. Esu praktikė ir, ko gero, esant reikalui, galėčiau bet kurį savo sukurtą personažą suvaidinti", - sakė Daiva.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre autorė parašė tekstą nebe pirmai operai. Kaip rašyti, kad tekstų prasmės neužgožtų, neužliūliuotų melodijos?

"Kompozitoriaus reikėtų klausti, kaip parašyti tokią muziką, kuri neužgožtų teksto. Žinoma, tekstas neturi būti per daug įmantrus ir sunkiasvoris. Bet dainuojamas ar su muzika atliekamas tekstas visada turi šiek tiek "pasislinkti" ir šalia priimti muziką. Jeigu tekstas dėl to šiek tiek ir nukenčia, neišgyvenu. Žiūriu į tai, kaip į neišvengiamą grožį, kurį suteikia muzika, kompensuodama visus praradimus.

Kaip sukuriamas tekstas, receptų nėra. Jei būtų kokios nors taisyklės, tai aš pati mielai jas išmokčiau ir "kepčiau šedevrus" nuo ryto iki vakaro. Tenka viską atrasti pačiam ir kiekvieną kartą iš naujo. Jei kažką ir atrandi vienoje pjesėje, tai visiškai nebegalioja kitoje. Su vaikais aš stengiuosi kalbėti kaip su normaliais žmonėmis, kurie nėra kvailesni už suaugusius, tik turi mažiau patirties. Atsižvelgdama į tą jų patirtį ir stengiuosi kurti istoriją. Iš esmės bet kurį kūrinį vaikui stengiuosi įsivaizduoti kaip pokalbį su juo. Aš jam pasakoju istoriją ir mintyse klausau jo atsakymų, pastabų, replikų. Kartais ne tik mintyse, kartais pasitikrinu su "gyvais" vaikais. Stebiu jų reakciją - sudominau ar ne? O kad tekstas dar būtų įdomus ir suaugusiam, pradedu nuo to, kad jis būtų įdomus man pačiai. Tobulą tekstą įsivaizduoju kaip daugiaaukštę lentyną, iš kurios kiekvienas gali pasiekti ir pasiimti pagal savo ūgį. Bet tai tik teorija. Praktiškai tai stengiuosi įgyvendinti taip: toje pačioje "Makaronų operoje" vaikams yra skirti nuotykiai, o suaugusiems - kontekstas. Suaugusieji turėtų atpažinti daugybę itališkų štampų - mafijų karai, futbolas, opera, Romeo ir Džuljetos istorija, šiek tiek universalių rinkimų kampanijos makaronų. Ir visiems - vaikams ir suaugusiems - suprantamas humoras", - sakė autorė.

Pasak jos, pjesės tekstą vaikams skaityti nelengva. Jis skirtas vaidinti. Todėl tikrą įspūdį vaikas turėtų patirti spektaklyje, ne iš lapo. Bet savo dukrai ji skaitė, ji yra "bandomasis triušis". Jai, rodos, buvo įdomu. Sakė, dar niekad negirdėjo tokio juokingo princesės vardo - Lazanija.