K. Inčiūraitė šioje parodoje pristato naujausius savo darbus, sukurtus per keletą pastarųjų metų. "Projekto akcentai - utopijos paieškos sovietinėje architektūroje, laiko slinktys ir moteriškas identitetas, besiformuojantis kaip priešprieša patriarchalinei tvarkai ir galiai", - sakė pati menininkė.
Autorės projektas išdėstytas per tris parodines sales. Vienoje iš jų demonstruojamas filmas "Susitikimas". Tai kūrinys, skirtas būtent uostamiesčiui, nes KKKC ir inicijavo šios parodos atsiradimą.
Šio, kaip ir kitoje salėje demonstruojamo filmo "Sekimas", projektorius palinkęs grindų link. Taip K. Inčiūraitė kiekviename darbe siekė išlaikyti svarbų urbanistinį aspektą. Kaip kituose darbuose yra ir po truputį griūva pastatai, taip ir projektorius virsta tarsi statinys su viskuo, kas jame rodoma.
Filmas "Susitikimas" - pačios menininkės vykdyto eksperimento rezultatas. Ji, apsimesdama vyru, susirašinėjo su moterimi, gyvenančia Kaliningrado srities mieste Svetlogorske. To susirašinėjimo fragmentai atgulė į ekraną.
Svetlogorskas - K. Inčiūraitės, o kartu jos susikurto herojaus vyro, vaikystės miestas. Filme susipina vyro ir moters pasauliai, tikrovė ir iliuzijos. Tačiau susirašinėjimo metu paaiškėja, jog miestai nebėra tokie kaip vaikystėje ir į ją sugrįžti neįmanoma. Liftas, su kurio pagalba būtų galima susitikti su susirašinėjimo drauge, nebeveikia, todėl ir susitikimas nėra įmanomas.
Panašūs akcentai dėliojami ir kitoje parodos dalyje, pavadintoje "Kurortas". Joje - 2007-2008 m. Druskininkų ir nykstančių jo statinių nuotraukos. "Norėčiau į tas pačias vietas grįžti po 10 metų ir pažiūrėti bei nufotografuoti, kaip viskas atrodys tada", - sako autorė.
Šalia fotografijų kabo ir kiek didesnis paveikslas, kuriame - tiesiog juodas fonas. Pradžioje gali pamanyti, jog tai tik dar vienas "išprotėjusio" menininko niekam nesuprantamas sumanymas, tačiau vėliau paaiškėja, jog už storo juodo vaško sluoksnio slepiasi vaikų užrašytos mintys. Čia mažieji Druskininkų sanatorijos lankytojai surašė, kaip jie įsivaizduoja šį miestą po 10 metų. Menininkė ketina vašką nugremžti ir vaikų mintis parodyti kartu su minėtomis Druskininkų vietų fotografijomis, darytomis po 10-ies metų.
Tokiu būdu K. Inčiūraitė siekia išsiaiškinti, ar miestas gali būti toks pat, koks buvo vaikystėje. Svetlogorsko atvejis parodė, jog viskas keičiasi - ir miestas, ir žmonės. Ar su Druskininkais bus kitaip?
Dar vienas besikeičiančios ir yrančios miestų architektūros pavyzdys - Šiaulių - gimtojo menininkės miesto - prekybos centrų piešiniai cikle "Centras". Autorės manymu, jų Šiauliuose yra gerokai per daug ir milžiniški pastatai tampa nebereikalingi, ima irti ir tampa menkavertės architektūros pavyzdžiais.
Panašiai autorė vaizduoja ir besikeičiantį sostinės Lazdynų mikrorajoną. Kadaise buvęs prestižiniu ir sovietiniais laikais demonstruotas it pavyzdys, šiuo metu jis nebėra toks funkcionalus, jo nebepildo gausybė besijuokiančių vaikų. Utopija neišsipildė.
Paskutinėje salėje girdimas moteriškas balsas - alsuojantis, dūsaujantis, kartais surinkantis. Čia demonstruojamas filmas "Sekimas". Tai dar vienas menininkės eksperimentas. Ji tame pačiame Lazdynų mikrorajone sekė tris vyrus, juos filmavo. "Paprastai vyrai seka moteris, o šį kartą aš, kaip išprotėjusi menininkė, sekiau juos", - sakė K. Inčiūraitė.
Vyrų istorijos pateikiamos parkų, žaliųjų zonų fone. Galų gale tampa sunku suprasti, kas ką seka. Lazdynai vaizduojami kaip nebe saugi ir nebe utopinė teritorija.
Šiame filme ypatingas dėmesys skirtas garsams. Moters balsas - šiuolaikinės muzikos atlikėjos ir kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės. Jis gąsdinantis, bandantis suardyti racionalumą ir ramybę rajone.
Paroda veiks iki gegužės 6 dienos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą