Rūta Jusionytė, velionio tapytojo Algimanto Jusionio vyresnioji dukra, savo tėvelio į paskutinę kelionę palydėti atvyko iš Prancūzijos. Likimas jai lėmė Vilniuje susipažinti su Antonijumi ir nutekėti į pasaulio menininkų Meką. O gal ir ne likimas... Gal Rūtos valia ir troškimai.
Dar besimokydama Dailės akademijoje Vilniuje, pajutau, kad esu ne šiaip Rūta, o Rūta Jusionytė. Ir mane tai slėgė. Jeigu kas girdavo darbus, man atrodė, kad gerus žodžius sako iš pagarbos mano vilniečiams seneliams - tapytojui ir keramikei, arba tėvams - Klaipėdoje gyvenantiems menininkams. Ir dėl to dar bestudijuodama puoselėjau mintį, kad baigusi mokslus kur nors išvažiuosiu. Svečioje šalyje norėjau būti keramikė Rūta, o ne keramikė Jusionytė, užaugusi senelių bei tėvų draugų akivaizdoje...
Taip susiklostė, kad vakarėlyje, skirtame lietuvių rašytojui iš Amerikos, susipažinau su Antonio. Jis tuo metu dirbo Prancūzijos ambasadoje - tvarkė kompiuterinę sistemą. O kaip tik tuomet mūsų kursas rengėsi archainės keramikos parodai "Akademijos" galerijoje. Man atrodė, kad meniškos sielos Antonio galėtų būti įdomu, tad pakviečiau į parodos atidarymą. Jam tie mūsų darbai iš tiesų pasirodė įdomūs. Pasiūlė atvažiuoti į Prancūziją pasižvalgyti, kaip ten menininkai dirba. Ketino parodyti vieną Paryžiaus rajonų Montrojų, kuriame gyvena, ir, žinoma, visą Paryžių. Antonio įsikūręs tokiame kvartale, kurį galėtumei sulyginti su Vilniaus Užupiu. Man tai paliko didelį įspūdį: aplinkui - skulptorių, tapytojų, grafikų dirbtuvės, muzikantų namai. Žodžiu, menininkai. Monmartre mane labai sužavėjo brutaliojo meno muziejus. Jis nėra populiarus tarp turistų, netgi menininkų, bet čia aš pasisėmiau tiek idėjų... Paryžiuje prisirinkau daugybę informacijos, visa tai nepradingo. Pravertė diplominiam darbui, kurio vadovė buvo Aldona Šaltenienė. Baigusi akademiją, Vilniuje likti nenorėjau, grįžti į Klaipėdą - taip pat. Vis dėl tos pačios priežasties: norėjau įrodyti ir sau, ir pasauliui, kad esu kažko verta ne kaip Jusionytė, o kaip keramikė. Ir kur tai geriausia įrodinėti? Žinoma, Paryžiuje.
Taip. Bet ir be jo būčiau ieškojusi savo nišos. Nemanau, kad tai būtų vykę Lietuvoje.
Jis - kompiuterių ir telefono sistemų kūrėjas. Anksčiau tai darė Prancūzijos ambasadose įvairiose šalyse, dabar dirba bankams - taip pat įvairiose šalyse. Antonio turi ir nedidelę muzikos įrašų studiją savo namuose, bet tai labiau hobis nei verslas. Jis tiesiog padeda savo draugams muzikantams kurti reklaminius muzikos įrašus, dažniausia - džiazo. Kai jau apsisprendėme gyventi kartu, jis tapo ir mano vadybininku. Aš juk nemokėjau prancūziškai. Antonio vedžiojo po įvairias galerijas, pristatinėjo ir mane, ir mano darbus. Kelioms galerijoms jie patiko, priėmė. Du kartus per metus Montrojo dailininkai atveria savo dirbtuvių duris žmonėms, kuriems yra įdomūs menai. Ateina šiaip sau smalsuoliai, kolekcionieriai, miesto valdžios atstovai. Pastarieji ypač suinteresuoti, nes miesto merija organizuoja meno dirbinių parodas gatvėse. Bet jose savo meną rodyti gali ne bet kas, o laimėjęs konkursą, kurio žiuri yra merijos padalinys, panašiai kaip pas mus kultūros skyrius.
Ne, tuo metu dirbtuvės dar neturėjau. Mane buvo priglaudusi kaimynystėje gyvenanti skulptorė. Tai ji mane pradžioje sušelpė moliu ir daug kuo padėjo. Nors Lietuvoje negalima sakyti, kad sekasi, nes tuoj sukils pavydas, tačiau dabar man tikrai stojo kūrybinės sėkmės metas. Mano darbais susidomėjo kolekcininkai, jie eksponuojami garsioje "Art Event Galerie" pačiame Paryžiaus centre.
Taip, bet turi sparčiai suktis. Lietuvoje tai būtų paprasčiau dėl palyginti nedidelių atstumų.
Gal todėl, kad "neįsipaišau" į jokią keramikų kategoriją. Netgi nesu ir to brutualiojo meno (tai būtų singuljė stilius) atšakos atstovė, tačiau arčiausia tos srovės. Pagaliau Prancūzijoje nelabai kas ir domisi, kokia tavo tautybė. Domisi darbo rezultatu. Man širdį tarsi medumi užliejo garbaus amžiaus vyras, kuris niekada nesidomėjo menais ir kurio namuose nebuvo nė vieno dailės kūrinio. O štai mano darytų skulptūrėlių įsigyti panoro todėl, kad, pasak jo, nuo jų sklinda šiluma. Man toks paprasto žmogaus įvertinimas buvo labai malonus. Be abejo, malonūs ir galerininkų, kolekcininkų, menų kritikų teigiami vertinimai. Tačiau tai juk profesionalai. O tas žmogus mano darbą įvertino tiesiog širdimi.
Vienas prie kito įpročių, gyvenimo būdo derinomės ir tebesideriname labai subtiliai. Vienas iš kito mokomės. O šiaip galiu pasakyti, kad tarp europiečių pasaulėjautos, emocijų didelio skirtumo ir nėra. Įgijau daugiau kosmopolitiškumo, nes Antonio dėka atsiveria visai kiti dalykai ir durys. Paryžius - pats kosmopolitiškiausias miestas pasaulyje. Nes čia suvažiuoja viso pasaulio menininkai, pagaliau ir patys prancūzai labai skirtingi- jų kraujas labai mišrus. Tad tokių ryškių, tik prancūziškų, tradicijų nėra daug.
Sielos sesė - prancūzė tapytoja Kristel Moran. Jau galiu draugu vadinti kolekcininką Henri Viau, kuris man yra labai padėjęs ir dabar padeda. Jis mane puikiai supranta. Su juo galiu nuoširdžiai bendrauti. Bet, žinoma, pats didžiausias draugas, pats didžiausias guodėjas yra Antonio. Ir per tėvo laidotuves jis dar kartą atsiskleidė iš pačios geriausios pusės, labai mane palaikė.
Aš teiravausi to, ir jis sakė, kad Lietuvoje apeigos panašios kaip Prancūzijoje, kaip Portugalijoje. Tačiau jam pasirodė kraupus tas momentas, kai visų akivaizdoje ant karsto beriamos žemės. Ir tai iš tiesų kraupu. Paprastai Prancūzijoje po visų apeigų velionis karste virš duobės yra paliekamas vienas. Visiems išsiskirsčius, laidotuves užbaigia duobkasiai.
Su tėvu aptarinėdavau visus kūrybinius dalykus, jis man buvo pats didžiausias autoritetas. Neklausydavau nei draugų, nei dėstytojų, nei kolegų patarimų. Tik tėvo. Nes jisai iš tiesų turėjo europinio masto skonį, meno suvokimą. Kad aš pasukau tokia, o ne kitokia kryptimi, yra ir tėvo įtakos.
Gal polinkis į keramiką perėjo tik su jos genais. O šiaip man daugiau įtakos turėjo seneliai iš mamos pusės.
Žinoma, esam tai aptarinėję. Antonio labai norėtų. Aš kol kas - ne. Tebesu kempinė, kuri viską į save siurbia. Mažiukui manau atiduoti daug ką ateityje. Juk dar laiko yra - man tik dvidedešimt penkeri.
Man patinka Prancūzijos vyrų požiūris į moteris. Jie sako komplimentus visai ne todėl, kad norėtų tave "pakabinti", kaip dažnai būna Lietuvoje. Rytą eini per miestą - visiškai nepažįstamas vyriškis prieina ir sako: madam (ar madmuazel), jūs šiandien tokia nuostabi, jūsų akys šviečia, jūsų plaukai nuostabūs... ir lyg niekur nieko nuena savo keliais. O tau lieka gera nuotaika visai dienai.
Parodys laikas. Antonio nieko prieš gyventi ir Lietuvoje. Gal gyvensime truputį Lietuvoje, truputį Prancūzijoje, - ką gali žinoti, kokius posūkius planuoja likimas, nepaisydamas, ką planuojame mes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą