Karas ir jūra

Apie aktorystę

Klausiu aktoriaus, ar sutiktų su klaipėdiečio kolegos Dariaus Meškausko mintimi, jog aktorystė yra vaikščiojimas skustuvo ašmenimis.

"Čia yra mano amatas, kurį dirbu keturiasdešimt metų. Abejoju, ar vaikštau "britvomis", nes būčiau ne sykį įsipjovęs ar nusipjovęs ką nors. Prie streso irgi galima priprasti, stresas tampa gyvenimo būdu. Išgyventi liūdesį ar neviltį yra viena vaidybos sąlygų.

Sakau, kad esu susipykusi su šiuolaikiniu teatru, nes ant scenos aktoriai darkosi, šūkauja ir bepročiauja; psichiatrijos ligoninės pacientai bent jau turi tam motyvą.

"Teatras nėra vien tik šūkaujantis, nors tas postmodernusis taškosi krauju, mėgaujasi sekso vaizdiniais, jam būtinai reikalingos kameros ir projekcijos, technologijos - atrodytų, aktorius pats neišgelbėtų spektaklio. Man regis, "klipinis" mąstymas pereina į teatrą, viską čia reikia daryti greitai. Režisierius primeta savo valią, nuteikia aktorių, kad jo žodis yra paskutinis. Bet tokius spektaklius mėgsta žiūrovai, technologijos būtinos; toks metas."

Kaip užmušti blogą artistą

"Esu kviestas vaidinti Sankt Peterburge juodvarnį arba juodąjį strazdą. Dabar su Jonu Vaitkumi turėsime Čechovo "Žuvėdros" skaitymą, vaidinsiu Trigoriną teatre "Baltijskij dom". Bet tai bus po to, kai suvaidinsiu kultinėje pjesėje "Maskva - Petuški", kurią inscenizavo žymus režisierius Andrejus Žoldakas. Jau pats V. Jerafejevo romanas yra kultinis. Dėl to truputėlį neramu, nes apie jį kiekvienas rusas žino. Šį tarptautinį brangiai kaštuojantį projektą režisuoja ukrainietis, scenografiją kuria bulgarė, kostiumus - suomis, pagrindinį vaidmenį atliks lietuvis, prodiuseriai - žydai. Internacionalinė brigada gausi, suskaičiavau 47 vaidmenis, tad darbo bus visam teatro "Baltijskij dom" kolektyvui ir dar kviečiami aktoriai iš aplinkinių teatrų. Gali būti, "Žuvėdroje" vaidins Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis. Bus lietuvių invazija.

Sutiktas pažįstamas aukštai antakius pakėlė: "Tu - Venečka? Bet tai visiškai ne tavo vaidmuo." Galbūt. Tam Venečkai yra trisdešimt metų, man jau šešiasdešimt vieneri, bet režisieriui ir prodiuseriams svarbi tik pjesė ir vaidyba. Taigi šiais metais turiu du pakvietimus į Sankt Peterburgą.

Pažindamas režisierių Žoldaką, žinodamas, kaip jis dirba, prisibijojau, nes jo režisūra gan agresyvi, šiurkščiai kalbasi su aktoriais. Jis po pasaulį važinėja su paskaita "Kaip užmušti blogą artistą?" Būdą užmušti jau pamačiau, nesistengiau būti blogas, todėl manau liksiąs gyvas iki premjeros. Laiko nėra daug, teksto - 84 puslapiai, bet su Dievo pagalba padarysime reginį, kurio laukia Sankt Peterburgo žiūrovai."

Vakarėlių laikas praėjo

"Tas kaifas vaidinti nėra toks didelis, juolab kad susietas su tam tikrom, nesakysiu - kūno negalėm. Bet išties nebėra tokios sveikatos, kaip jaunystėje. Yra nuomonių, kad aktorius turi būti jaunas, o paskui jis aptingsta, įsivelia į šeimynines rietenas. Jam svarbu, koks jo namas ir automobilis. Ir aš tuo rūpinuosi, bet man apvaizda padeda, aš niekada neturėjau ilgų "pravaikštų", nuolatos turėjau darbo. Tai skatino ieškoti dar ir kito darbo, niekada nesėdėjau prie telefono, kad kas pasakytų: "Ateik, tu mums reikalingas." Įvairūs režisieriai atrasdavo motyvą su manimi dirbti. Trejus metus dirbau Lenkijoje, Torunės teatro spektaklyje "Vedybos" pagal Gambrovičiaus pjesę, dabar dirbsiu Rusijoje. Daug dirbau Lietuvoje, ir kol kas nepraradau šio amato skonio.

Ne, aš nesijaučiu esąs teatro milžinas; mano ir ūgis - ne milžino. Suvaidinau penkiuose rusiškuose ir baltarusiškuose filmuose, lietuviai nebekviečia filmuotis nuo 1990 metų. Aš ir neturiu didelių intencijų dalyvauti. Dabar pas mus žvaigždės tie, kurie dalyvauja televizijos realybės šou, jie yra visų vakarėlių liūtai. Mano vakarėlių laikas praėjo. Kokį publika man atidavė didžiausią pagarbos ženklą? Maskvos teatre po Šekspyro "Otelo" priėjusi moteris pabučiavo man ranką..."