Karas ir jūra

Liepos 24 dieną paskutinįjį kartą šį sezoną buvo parodytas unikalus Vlado Bagdono režisuotas spektaklis "Karas ir jūra". Veiksmas vyko Juodąja tvirtove vadinamoje Girulių baterijoje. Spektaklio finale žiūrovai su aktoriais pakilo į zenitinio pabūklo aikštelę pasveikinti taiką. Laukė saulėlydžio vaišės.

"Mano motina - vokietė, tėvas - prancūzas. Vokiškai aš kalbu su akcentu. Tarnavau vokiečių armijoje nuo 1942-ųjų iki 1945 metų. Perėjau visą Rusiją. Čia, Girulių baterijoje, baigėsi mano karas. Girulių baterija - tai unikalus gelžbetoninis statinys po kopa, vienintelis toks Lietuvoje. Čia mes gyvenom ir kovojom, čia buvo mūsų įgula ir vadai, ginklai, amunicija. Čia šaltą 1945-ųjų žiemą vyko patys aršiausi vokiečių ir rusų armijų mūšiai. Čia mes laikėmės 114 dienų - daug ilgiau, negu po to laikėsi Berlynas. Čia, Girulių baterijoje - mano pragaras, mano pabaiga", - šiais istorijos liudininko žodžiais aktorius Vladas Bagdonas prabilo žiūrovams. Visą spektaklį žiūrovai vorele vaikščiojo po niūrias ir drėgnas baterijos kameras, jausdami "nacių" ginklų šaltuką, drabužio skvernais kliudydami kareivišką uniformą ir pakaušiu kone jausdami aktorių alsavimą. Spektaklis išjudino, paviršiun iškėlė dokumentiniuose filmuose apie karą matytus vaizdinius, privertė pajausti šios dramos liudininko (Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Donato Švirėno) pasakojamus ano meto išgyvenimus taip, lyg visa vyktų čia ir dabar. Epizodinius vaidmenis atliko Klaipėdos karybos klubo nariai - jie irgi gyveno savo kareivišką gyvenimą, perteikdami anų dienų baimę, nerimą ir norą išlikti gyviems.

Vaidina pati Juodoji tvirtovė

"Baterijoje sutelpa vos 25 žiūrovai. Bet po šio vaidinimo žmonės skirstosi palankiai nusiteikę vienas kitam. Labai gražu visiems kartu išeiti į aikštelę, iš kurios atsiveria jūros platybės ir saulėlydis, idant pamatytų, koks skirtumas yra tarp buvimo toje tvirtovėje ir laisvėje", - sakė režisierius Vladas Bagdonas.

"Pradinis sumanymas buvo statyti pjesę, remiantis Borcherto dramaturgija. Bet Rūta Vanagaitė rado autentiškus vokiečio kareivio atsiminimus būtent iš Girulių bunkerio. Mums iš karto atsivėrė akys, ir galimybės pasikeitė. Mums nereikėjo kurti, ilgai galvoti, reikėjo tik atsirinkti tekstus. Aš esu tarsi stebėtojas, po daugelio metų atvykęs prisiminti, ir Donatas Švirėnas tarsi yra jaunesnysis mano "aš". Jis tarsi stebi, ar nepasakysiu jam ką nors prieštaraujančio. Autentiška medžiaga yra gana šiurpi, o dar žiūrovą į ją panardinus, pastačius bunkeryje, tie prisiminimai ir vaizdiniai tampa labai ryškūs.

Aš esu režisavęs vieną kitą veikalą, tuolab kad mokau studentus, o tą sezoną nebuvau padaręs ko nors ypatingo. Aš nejaučiu kompleksų, man pakanka darbo kaip aktoriui, ir šio spektaklio režisavimas buvo sąlygiškas, reikėjo tik suieškoti muziką ir išgauti atmosferą, o jai atsiskleisti padėjo pats bunkeris. Negaliu sakyti, kad esu Miltinis, Tuminas ar Nekrošius", - ironizavo aktorius.