Internete pradėtas platinti dar vienas lietuviškas filmas

Internete pradėtas platinti dar vienas lietuviškas filmas

Internete pradėtas platinti debiutinis Kristinos Bertašiūtės filmas "dirty7vsCANNES". Filmas pasakoja apie tai, kokius išbandymus patiria nepriklausomi kinematografistai savo kelyje į šlovę: nuo „kušetės kastingo“ iki žmogžudystės ant Kanų festivalio laiptų...

Tai pirma filmo prodiuserio ir koncepcijos autoriaus Donato Vaišnoro sumanytos dilogijos dalis. Naujais dviem filmais – “dirty7vsCANNES”(rež. Kristina Bertašiūtė) ir “rožinė suknelė”(rež. Donatas Vaišnoras) projekto autoriai nutarė gilintis į iliuzijos prigimtį.

“ Viskas, ką garsiai įvardini, - teigė projekto sumanytojas D. Vaišnoras, - tampa melu . Daugelis yra pastebėję šį keistą fenomeną, kad išsakomi dalykai – jausmai, lūkesčiai, mintys – išnyksta. Žodžiai ir jausmai po ‘ištarties’ tampa kažkokie netikri ir svetimi. Todėl apie pačius brangiausius dalykus mes beveik niekad nekalbam, net su savimi…”

Kristina Bertašiūtė į šios iliuzijos mechanizmus nusprendė gilintis pasakodama apie kino kūrimo procesą Kas natūralu ir logiška – juk kinas didžioji iliuzija. Kur, jei ne čia, galima rasti atsakymą į šią mįslę?

“Viskas prasidėjo labai netikėtai… - prisipažino Kristina Bertašiūtė. – Donatas mane pakvietė vaidinti “rožinėje suknelėje” merginos, kuri suka filmą apie filmą(making-of). Prieš išvažiuojant į ekspediciją režisierius paklausė, ar aš nenorėčiau iš tikro sukurti savo filmo, nes vienaip ar kitaip gaunu visas reikalingas tam priemones. Tai tarsi aktorinė užduotis, kad geriau įsijausčiau į personažą…”

Ir aktorinę užduoti Kristina įvykdė su kaupu! Per devynias kino ekspedicijos dienas ir naktis(filmavimas vyko Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje) sukūrė pilnametražį filmą. Filmas, kurio žanrą sunku būtų apibrėžti – vaidyba, dokumentika, reportažas, performansas, hepeningas.

Debiutantei buvo iškelta tik viena sąlyga – filmas turi pasibaigti kultinio vokiečių režisieriaus Rainer Werner Fasbinder posakiu "The More Real Things Get, The More Like Myths They Become." Tai abu filmus – “dirty7vsCANNES” ir “rožinę suknelę” – sujungiantis teiginys.

“Aš sąmoningai siekiau, kad mano filmo pasakojimo formą būtų kuo atviresnė, tiksliau, nors gal tai gramatiškai ir ne teisinga – nuogesnė. Norėjosi atidengti užsklandą skiriančią žiūrovą nuo kino užkulisių. Kaip kuriamas filmas? Kuo gyvena aktoriai? Kaip vystosi socialiniai santykiai mažoje erdvėje? Jokių kaukių, jokių užslėptų minčių – viskas atvira kaip ant delno – o paslaptis vis tiek išlieka...”

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder