2019 m. birželio 17 d. 16:30 val., pirmadienis

Kultūros naujienos

Gytis Padegimas: Aktoriai užsisėdėjo, o vadovai neužsisėdėjo?

(7)

2014-11-08, 13:30

Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Gytis Padegimas: Aktoriai užsisėdėjo, o vadovai neužsisėdėjo? nuotrauka, foto

Gytis Padegimas.

© Sauliaus VENCKAUS nuotr.

Vienas kultūros ministras nežinojo, kas yra Banionis, ir jo nežinios laikais Lietuvoje nebeliko kino studijos. Kitas buvo įsitikinęs, kad viena kita svetima raidė lietuvių abėcėlėje nieko nereiškia ir, išskrisdamas į Paryžių, pakišo iš kitų „abėcėlės“ nusižiūrėtą kultūros tarybą (tik jam vienam buvo žinoma, kam ji reikalinga). Ją kaip palikimą gavęs ministras Šarūnas Birutis taip pat pasiryžęs pokyčiams ir viliasi reformuoti repertuarinį teatrą, matyt, tikėdamas, kad šiandieniai banioniai ir namie gali gyventi kaip Paryžiuje. Teatrui keistis būtina, sutinka garsus režisierius, buvęs Šiaulių ir Kauno dramos teatrų vadovas, teatro pedagogas Gytis Padegimas, tačiau, jo nuomone, šiandien aktualesnė kultūros praradimo tema.

- Ką atsakytumėt į ministerijos klausimą, ar visuomenė vis dar nori mokėti nedirbantiems aktoriams?

- Man atrodo, kad šitas klausimas yra nekorektiškas, nes visuomenė seniai nenori mokėt nedirbantiems Seimo nariams... Gal reikėtų pradėti nuo savęs? Gal į Kultūros tarybą reikėtų pažiūrėti, kiek ten pinigų suvalgoma ir kiek spektaklių už juos būtų galima pastatyti...

- Kaip derėtų šį klausimą apsukti, kad jis neskambėtų įžeidžiamai?

- Apskritai mane labai nuvilia, kad pradėta kalbėti pagal patarlę „kol žaibas netrenks, tol mužikas nesižegnos“: tiek Kultūros ministerija, tiek etatiniai aktoriai sukruto tik šiandien, nors teatro modelio, atėjusio dar iš Stanislavskio laikų, neatitiktis laisvosios rinkos diktatūros sąlygoms yra akivaizdi ir, aišku, ilgai tverti negali. Bet mane, kaip žmogų, 40 metų teatru užsiimantį ir jį stebintį, reflektuojantį ir dėstantį, jaudina mūsų teatro, kaip vientiso organizmo, kultūrinio imuniteto praradimas. Kai paskaitai Teatro įstatymo pataisas, ten randi daugybę nuostabių žodžių - „kurti teatro meną, žiūrovą kelti, nešti, šviesti“, - vien tik idealizmą, o tikrovėje iš teatrų reikalaujama vien tik pragmatizmo, vien tik komercializacijos.

- Ir iš tiesų kodėl gi teatras negali būti verslas?

- Todėl, kad kultūra nėra verslas, lygiai kaip religija nėra verslas, lygiai kaip žmogus nėra verslas, - yra dalykų, kurie neperkami ir neparduodami. Aišku, kultūra turi būti versli, niekas nesako, kad reikėtų elgtis Ž.Kopo pavyzdžiu, kuris, manydamas, kad finansinė sėkmė žlugdo teatrą ir jo aktorius, jos užkluptas iš Paryžiaus teatrą nutremdavo į provinciją. Laikydamas teatrą verslu, imi pataikauti publikai, kuri toli gražu ne visada teisi. Jai tenka įsiūlyti, ko jinai nežino, nesupranta, bet ko jai galbūt labai reikia. Tame pačiame Teatro įstatyme labai gražiai parašyta, kad jis yra ir kalbos išlaikymo priemonė, kultūros išlaikymo priemonė, ir būtent dėl šios aplinkybės teatras visam pasauly ir yra dotuojamas. Jis turi būti dotuojamas, jei visuomenė nori turėt, kaip sakė Antoninas Arto, tokių žmonių, kurie už mus ir dėl mūsų degina save ant tiesos pažinimo laužų.

- Jei neklystu, šis teoretikas buvo įsitikinęs, kad kultūrą prarandame būtent dėl vakarietiškos meno sampratos ir noro iš jo gauti naudos.

- Visiškai teisingai. Jau kažkur esu minėjęs tą faktą, kad Žakas Širakas, neturėjęs drąsos pasakyti tiesos žodžių būdamas prezidentu, ištarė juos nueidamas nuo šio posto: jei norim, kad Vakarų visuomenė judėtų priekin, kultūra turi būti išimta iš laisvosios rinkos veikimo sferos.

- Tačiau nuo Markso žinoma, kad technologiniai procesai keičia visuomenę, kuri turbūt neišvengiamai keičia ir patį teatrą.

- Jūs visiškai teisi. Aš paskaitysiu citatą, pabandykit atspėt, kada jinai pasakyta: „Nesuvaldoma industrializacija, kuri vis ciniškiau kiekvieną dieną žemina teatrą ir verčia su pasibjaurėjimu trauktis nuo jo kultūringą žiūrovą, daugumos teatrų užgrobimas grupelės pramogų specialistų, tarnaujančių praradusiems sąžinę prekijams,(...) visur tamsumas ir kvailumas, panieka kūrybingam menininkui, neapykanta grožiui, produkcija vis labiau beprotiška ir beprasmiška, kritika vis labiau tam palanki, publikos skonis vis labiau išsimušęs iš kelio“...

- Nežinau, kas, bet nuvokiu, kad seniai...

- Taip rašė prancūzų moderniojo teatro tėvas Žakas Kokto apie prancūzų teatrą 1913 metais, bet kaip pirštu durta, daug kas tinka ir mums. Štai skaitau jaunos kritikės pasisakymą apie „Sirenų“ festivalį; ji drįsta tvirtinti, kad Vakarų didžiuosiuose projektuose jau nereikia aktoriaus kaip asmenybės, kad ten reikia aktoriaus kaip masės, kaip instrumento (Nacionalinio dramos teatro aktoriai juokauja, kad jie jau šiandien yra tapę masuotės dalimi)...

- Tokia mada...

- Pagal naujausias teorijas aktorius su žiūrovu apsikeičia vietom, jis reikalingas, kad įtrauktų žiūrovą į malonią patirtį, malonų žaidimą, tik, mano manymu, tokiu atveju nevadinkim jo aktoriumi. Vadinkim jį žmogumi, kuris, sakykim, vadovauja pasivaikščiojimui po Vilnių, o šį pasivaikščiojimą gal verčiau laikykime ne teatru, bet kultūriniu turizmu, kultūriniu hepeningu (turimas galvoje „Sirenose“ rodytas vokiečių spektaklis - ekskursija „Rimini Protokol“ - red.past.). Man tai panašu į iliuziją, jei, sakykim, literatūros Nobelio premijos laureatų prašymu atsitiktiniai praeiviai parašytų ką nors baltame lape ir šitie nobelistų surinkti pakeverzojimai būtų laikomi literatūra...

Štai kaimynas teatralas guodžiasi pavargęs nuo cirko scenoje, nuo aktorių išsidirbinėjimo ir mane, kaip teatro žmogų, klausia, kiek tai gali tęstis. Sakau, nežinau, gal ir amžinai, nes kokia visuomenė, kokie jos poreikiai, toks ir atoveiksmis, kurio ji nusipelno. Labai liūdna, nes teatrai vis dėlto turėtų formuot publikos skonį; tai turėtų būti ir valstybės kultūros politikos žymuo.

- Sakot „formuoti“, bet pagal šiandienę kultūros politiką teatrams turi vadovauti vadybininkai. Ką jie gali „formuoti“?

- Manau, kad tai labai neteisinga pozicija. Nematau aš tų puikių vadybos pavyzdžių (išleidžiami kultūros vadybininkų kursai ir jie dingsta kaip vanduo į smėlį), nematau vadybos, kuri būtų ir pragmatiška, ir kartu idealistiška, kuri sugebėtų ir išlaikyt aukštą teatro lygį, ir kartu pasiektų finansinio pelno, geros infrastruktūros, santykių, - aš tik matau dideles jaunų vadybininkų klaidas, net elementarioje rinkodaroje... Taip, vadybininkas turi būti teatro vadovo dešinioji ranka, svarbiausias jo padėjėjas, nes, mano suvokimu, valstybinis teatras negali apsiriboti viena funkcija - spektaklių statymu. Ypač šiandien, slopstant kultūrai, kiekvienas teatras turėtų veikti kaip didžiulis jos sklaidos šaltinis (kadaise aš tą ir bandžiau daryti Kauno dramos teatre), spektaklis turėtų apaugti atitinkamomis parodomis, konferencijomis, aptarimais, tarpdisciplininiu bendradarbiavimu. Pavyzdžiui, Londono nacionalinis teatras veikia kaip milžiniškas kultūros bastionas; jis turi savo knygyną, leidyklą, spausdina pjeses, knygas apie teatrą, kartu su meniniu procesu vykdo ir edukaciją (mokinių ekskursijos, susitikimai su dramaturgais, jų dirbtuvės)... Kaip muziejai įgudo užsiimti edukacija, taip ir teatras turi būt gyvas ir gerąja prasme interaktyvus, apie jį turėtų kauptis didžiulis kultūros sluoksnis, bet tas pasiekiama tuo atveju, jeigu teatrų priešaky stovi žmonės, kurie yra ne tik savo srities specialistai, bet ir dideli kultūros lauko žaidėjai.

- Šiandien klausimas keliamas kitaip, šiandien nekalbama apie tokio sluoksnio gylę.

- Šiandien vėl, kaip Lietuvoj priprasta, einama į konfliktą, kur apkasų linija labai aiški: ministerija komandiniu metodu nuleidžia įstatymą, ji puola, o tie, kurie sėdi teatro etatuose šimtą penkiasdešimt metų ir daugiau, ginasi, ir man atrodo, nei tai, nei tai pusei nerūpi teatras kaip toks. Šiandien kalbama, kaip susėsti, šiandien ginčijamasi dėl valgio šaukšto. Ar vienaip susėsim, ar kitaip susėsim, ar bus ta sutarčių sistema, ar nebus, aišku tai, kad reikia stiprinti teatro savivokos pamatus tiek pačiuose teatruose, tiek visuomenėje, įsisąmoninant, kad teatras - ne tik pramoga. Tai - kultūra, tai labai svarbus visuomenės ir individo tiek skyrium, tiek tarpusavio santykio tyrimo instrumentas, apmąstymų instrumentas, o prisiminus Strindbergą - ir universitetas tiems, kurie neturi akademinio išsilavinimo. Tačiau šiandien teatras spiriamas iš šitos nišos.

- Vis dėlto ką manote apie repertuarinį teatrą?

- Repertuarinis teatras nėra sovietmečio palikimas, Stanislavskis, Nemirovičius-Dančenka sukūrė jį dar caro laikais, manydami, kad atrinktus aktorius bus galima visiškai užimti, bet, kaip parodė naujausi tyrimai, šis teatro modelis trukdė trupei atsinaujinti. O šiandien aktoriai pasirašo peticiją prezidentei, kad turi būti išsaugotas dabartinis teatro modelis: repertuarinis teatras, kai aktorius ateina ir visą gyvenimą jame yra. Būsimųjų aktorių, Koršunovo ir Varno kurso studentų, per paskaitą šiandien klausiau, ar jie norėtų tokios ateities, ir nė vienas nepakėlė rankos. Visi norėtų dirbti su savo mokytoju, vaidint jo spektakliuose, bet likti laisvi ir atviri daugybei patirčių.

- Gal yra dar kokia išeitis?

- Man visiškai aišku, kad pažadinti teatro instinktą, atverti jų kūrybiškumą tikrai reikia, bet ar šitai reformai, įgyvendinamai sovietiniu komandiniu metodu iš viršaus, tai pavyks, aš nežinau. Man visiškai aišku, kad teatras kaip struktūra negali likti toks, koks yra šiandien, tačiau netikusių reformų švietimo bei sveikatos srityje, diegtų komandiniu metodu, pavyzdys verstų neskubėti. Šiandien reikalinga diskusija, tik dar gilesnė ir ilgesnė, ir kurioje būtų tik vienas liudininkas - menas. Gal pirma paeksperimentuokim kelis modelius ir palyginkim, kas iš to po kelerių metų išeis; pasverkim ne finansinį rezultatą, o meninį. Atsimenu, prieš 25 metus į Šiaulių dramos teatrą atvykusi danų teatralų delegacija (buvau pirmojoje Teatro įstatymo rengimo komisijoje) perspėjo vengti klaidos, kurią padarė jie, naikindami repertuarinio teatro instituciją. Žinoma, yra tam tikrų nuogąstavimų ir čia. Sakykim, kas galėtų paneigti, kad teatro trupės atranka nepriklausys nuo vadovo ambicijų ir neprilygs genties ministrų kabineto kaip kokioj Afrikos šaly variantui, nors toji gentis yra mažuma ir dar negabi. Didelė veidmainystė teigti, kad „aktoriai užsisėdėjo“, o vadovai ką? Neužsisėdėjo? Jei pradedam nuo nulinės situacijos, tai duokim visiems vienodas žaidimo taisykles.

- Nuo ko jūs pats imtumėt kurti teatrą, jei staiga šautų tokia beprotiška mintis?

- Tiesą sakant, nepavydžiu jauniems, džiaugiuosi, kad mano galiojimo laikas baigiasi: šiais laikais, kai kuriantis žmogus nustumtas į antrą planą, kai kūrybiškumas keičiamas verslumu, jaunam aktoriui labai sunku ir sudėtinga. Aš lyg ir turiu savo studiją, kur surenku aktorius, vežuosi į sodybą, atitraukiu nuo kasdienių dalykų, kad jie atsidurtų arčiau savęs, natūros, o ne dirbtinių mūsų sugalvojimų; man ta misija labai patinka. Patinka Teatro muzikos ir kino muziejuje traukiot retai atidarinėjamus stalčius - rengiuosi parašyti knygą apie Juozą Vaičkų. Kitąmet bus 110 metų, kai jis, studentas teisininkas, parvažiavęs atostogų į Mažeikius, suruošė pirmąjį savo spektaklį, kuriame vaidino entuziastai: jo draugė Morta Grikšaitė, būsimoji operos solistė, jo pusbroliai, draugai. Taip užgimė Vaičkaus Skrajojantis teatras, kurio trupė tapo branduoliu 1920 metais įsteigto valstybinio teatro. Aš irgi teatrą pradėčiau tik nuo iniciatyvių kūrybingų žmonių. Nuo žmonių, kurie negalvotų apie pinigus. Visų pirma galvotų, ar jų darbas teikia dvasinio pasitenkinimo ir ar jis daugina grožio, gėrio, kurie sujungia žmones. Nes teatras ir yra tokia, viena iš daugelio, bet tampri jungtis.

VIETOJ SKELBIMO. Lapkričio 10-ąją Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų scenos meno kūrėjai rinksis į suvažiavimą Nacionaliniame dramos teatre. Suvažiavimo tema: ar teatrai virs viešosiomis įstaigomis? Tuo pačiu būtų gerai padiskutuoti ir apie tai, kada teatras vėl grįš į kultūrą.

Žymos: gytis padegimas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

dainininkas

2014-11-09   14:54

IP: 86.100.16.76

Keista, kad muzikiniam teatrui vadovauja žmogus be muzikinio išsilavinimo. Juk jis nežino operos ar operetės istorijos, jų autorių, suskurtų kūrinių, stilistikos, solistų balsų galimybių. Todėl labai dažnai šio teatro pastatymai "vartosi dausose". T. y. nei šis, nei tas. Solistams dažnai paskiriamos partijos ne pagal jų balsą. Pvz., sopranui skiria mecosoprano partijas, tenorui – baritono ir pan.

aktorius

2014-11-09   14:50

IP: 86.100.16.76

Klaipėdos teatro direktorius yra gerb. G. Pranckūnas. P. Gaidys jau 50 m. yra teatro meno vadovas, už tai gaunantis pastovų atlyginimą. Kam dar kas neaišku?

oi, lankantis atsirado

2014-11-09   14:35

IP: 86.100.29.147

skaityk, kas parašyta - teatro meno vadovas > kldteatras.lt/Kontaktai-p34.html

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūros naujienos

"Man tai patinka", - lyg nujausdamas klausimą apie aukščio baimę patikina charizmatiškasis...

Aurelijus Liškauskas: „Kabėdamas ant sienos pasaulį matau kitaip" nuotrauka, foto

Vakar uostamiesčio Savivaldybė nusprendė, kad neprieštaraus, jog Muzikinio teatro rekonstrukcijos metu darbai...

Teatro rekonstrukcija: įveiktas dar vienas formalumas nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto savivaldybė iš biudžeto lėšų paskirstė 28 tūkst. eurų įgyvendinti 8...

Kultūros kvartalas siūlo gausybę nemokamų renginių nuotrauka, foto

Nei lietus, nei vėsus oras neišgąsdino norinčių paminėti Lietuvos Valstybės dieną su...

„Ir kas gi tu esi, Tėvyne..." nuotrauka, foto

Palangos medikai kovoja su alkoholio, o ne karščio pasekmėmis nuotrauka, foto

Sveikata, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento medikai jau pajuto prasidėjusio vasaros sezono karštį...

Teismas: Arvydas Vaitkus atleistas teisėtai nuotrauka, foto

Klaipėda, Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmadienį paskelbė, kad susisiekimo ministro Roko Masiulio sprendimas,...

Visi pinigai - antstoliams, taip nesielgia net banditai nuotrauka, foto

Žmonės, Antstoliams atidavė ne tik visą atlyginimą, bet ir pagal įstatymą neliečiamus dienpinigius,...

Manekenės žūties byloje - naujos detalės nuotrauka, foto

Kriminalai, 2017 metų lapkričio 20-ąją po kryčio iš Klaipėdos viešbučio 14-ojo aukšto žuvusios...

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 4 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...