2019 m. vasario 23 d. 13:50 val., šeštadienis

Kultūros naujienos

Fotografija: atnašavimas dievams ar aukso veršiui?

Fotografija: atnašavimas dievams ar aukso veršiui? nuotrauka, foto

TEMA. Saulius Jokužys emigracijos temą rutulioja, įamžindamas savo buvusius modelius, ant sukrautų lagaminų giedančius "Lietuva brangi".

Šią savaitę minėjome Tarptautinę fotografijos dieną. Pabandėme pasiaiškinti, kokia takoskyra yra tarp meno bei verslo, ir mintančių menu kaip dangiškąja mana neradome. Pasirodė, kad intelektualai, dievų pateptieji talentais, sugeba nevaržyti juose kunkuliuojančio gaivalo ir sykiu užkalti gražaus pinigėlio.

Su menininkais kalbėjomės apie kertines fotografijos nuostatas: virtualaus metraščio informatyvumą ir atsakomybę apie paskleistą žinią, jos prasmę ir pasekmes.

Klaipėdos meno galerijos, nors gauna daugybę fotomenininkų paraiškų parodoms, dažniausiai jų atsižegnoja ta dingstimi, jog specifika kita: vaizduojamieji menai, taikomoji dailė. Išimtys daromos tik itin garsiems fotomenininkams, kurių vien vardas privilioja į galerijas fanus ir snobus. Tik Baroti galerija rimtai dirba su nuolat iš gerosios pusės linksniuojamu klaipėdiečiu Remigijumi Treigiu, kurio darbai turėjo pasisekimą ir šiemetinėje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius", o ir renginio orientyras buvo fotografijos menas.

VEIDRODIS. "Fotografija - sielos veidrodis ir atspindi asmenybės transformaciją", - sakė fotomenininkas Saulius Jokužys.

"Kolekcininkai kol kas atsargūs įsigyti meninę fotografiją, nes velkasi šleifas požiūrio į ją; 1992 metais ji dar nebuvo įtraukta į kultūros vertybių sąrašą ir darbus galėjai lengvai išvežti iš šalies. Šiandien fotografija jau lygiavertė kitai kūrinijai, tik vėluoja žiūrovo reakcija", - sakė galerininkė Andželika Baroti, kurios valdose vyksta žinomų fotomenininkų parodų pristatymai ir buvo pristatytas lietuviškojo undergraundo Raimundo Urbono albumas "Rytų Prūsija".

"Klaipėdos fotografijos galerijoje pristatome profesionaliąją fotografiją, nors nuolat ieškome naujų veidų. Bėda ta, kad dvyliktokas, debiutavęs mūsų erdvėse, išvyksta studijuoti į užsienį arba Vilnių", - sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. Jo iniciatyva galerijos laboratorijoje vyksta praktiniai seminarai, kuriuose norintieji susipažįsta su įvairiomis fotografijos technikomis. Darius pasidžiaugė, jog KKKC parodų rūmai neignoruoja miesto fotografų ir po savo stogu priima didesnius kūrybinius projektus. Stengiamasi neužmiršti fotografijos klasikų, prie vyresniosios kartos priskiriami ir tokie grandai kaip klaipėdiečiai Arvydas Stubra, Artūras Šeštokas, fotografijos patriarchas ir korifėjus Vaclovas Straukas.

ŽINIA. "Meninė fotografija, kaip ir dokumentinė, yra žinios nešėja", - sakė menininkas Romualdas Požerskis.

Gurgiančio pilvo ar sielos melodija?

"Žanras pasikeitė nuo Fokso Talboto laikų, kuris prieš 200 metų bandė užfiksuoti atvaizdus ant šviesai jautraus popieriaus, iki šiuolaikinės vos ne tūrinės fotografijos. Dabar per dieną padaroma per keliasdešimt milijonų nuotraukų. Jos mus lydi laikraščiuose, ant muilo etiketės, paso, performansuose, kai kurios pažeidžia asmens privatumą, yra agresyvios, jas vadinu smurtinėmis. Pagaliau yra pakasynų nuotraukos, beje, turinčios išliekamąją vertę. Fotografija - išskirtinis reiškinys, kai sunku pasakyti, kur ji dokumentas, kur - menas, nes dabar joje telpa viskas, kartu ir komercija, ir asmeniniai intymūs dalykai", - sakė spaustuvininkas-leidėjas, fotomenininkas Saulius Jokužys.

Anot jo, kaip nedraudžiama išsitatuiruoti savo kūno intymiąsias dalis, taip ir platinti fotografijas per socialinius tinklus, ir jos tampa bendravimo forma, nes visuomenės raštingumas tapo prabanga. Fotografija iš esmės nieko nesukuria, tik atspindi: architektūrą, Dievo kūrinį, saulėlydį, pienės pūką. Jos pranašumas - laiko fiksavimas, antai kūdikio gimimas, kai ta akimirka niekada nepasikartos. O jeigu joje dar yra saviraiškos ir minties reiškimo, fotografija tampa didi, visų menų deivė. Tačiau menininkams fotografija kartais yra kultūringas išmaldos prašymas: jeigu jis ką nors sukūrė, tarsi mes kažkaip privalome atlyginti. Kiekvienas nori gauti tokį honorarą, kokį gaudavo Dali, ir kad jo kūrinius pirktų urmu.

"Jeigu kai kurias fotografijas vadinsime kiču, prisiminkime archeologų randamas prieš tūkstantmečius sukurtas moters skulptūrėles; savo laiku jos buvo kičas, nes jas gamino visi, o dabar išlikusios tapo vertybė. Taigi fotografija kaip vynas - kuo senesnė, tuo geresnė, ji daugialypė ir daugiareikšmė. Jeigu žiūrėsime į tai kaip į verslą, vėlgi matysime gigantomaniją: kas įsivaizduoja mados pasaulį, spektaklio anonsą be fotografijos?" - sakė S. Jokužys.

Klausiu, ką galvoja apie jaunųjų Europos kūrėjų fotografiją: nyki vienoduma, urbanistinės dykros, sujaukti buities daiktai, netspindėta būtis nei žmogaus prigimtis, bendruomenės ritualai, regis, ji būtų iš niekur ir apie nieką - negyvagimis. O šalia - videoprojektorius, ilgas raštiškas koncepcijos paaiškinimas.

"Jauni žmonės dažnai nori atrasti Ameriką, kuri jau yra atrasta jų protėvių. Jeigu jiems fotografija kaip mokslas, aplinkos ir savęs pažinimas - puiku, bet jeigu pristatai kaip atradimą, reikia gerai pagalvoti. Tai yra erudicijos spragos, kai norima savo "aš" perteikti kaip supervertybę. Jie kol kas nežino ką daro. Neseniai pradžiugino fotografijos albumas, kuriame nėra fotografijos: tuščias lapas, taškas, piršto atspaudas: tai filosofiniai pamąstymai, savianalizė, būdingi jauniesiems kūrėjams, bandantiems įminti gyvenimo paslaptį per savo supratimą bei pojūtį. Jeigu kas mums nepatinka, nereiškia, kad nėra: daugelis dalykų egzistuoja prieš mūsų ir Dievo valią", - sakė S. Jokužys, išskyręs klaipėdiečio menininko, iš fotografijos gyvenaančio Vyto Karaciejaus estetinę peizažinę fotografiją, kuri yra daugelio įmonių ir namų interjero dalis, užpildanti tuštumą.

Maestro Ramūnas Danisevičius gerą nuotrauką padaro su išmaniuoju telefonu, ir ji tinka medijoms. Pokalbininko galva, reportažinė arba spaudos fotografija yra visų fotografijų motina, kuri po kurio laiko taps dar reikšmingesnė: joje - pirminis įspūdis, suteikiantis informaciją ir estetinį arba antiestetinį poveikį, rišančioji gyvenimo reiškinių grandis.

VERTYBĖS. "Mes buvome ir esame baltai juodo kraujo fotografai, bylojantys tikrą gyvenimą", - sakė Romualdas Rakauskas.

Gyvenimo druska ir debesėliai

Fotomenininkas Romualdas Rakauskas irgi pastebėjo fotovaizdų perteklių ir ironišką požiūrį į senąją fotografų kartą, turėjusią savitą braižą: Antaną Sutkų, Aleksandrą Macijauską, Algimantą Aleksandravičių.

"Daktarinę disertaciją apsigynusi menotyrininkė Agnė Narušytė tyrinėja fotografiją kaip nuobodulio estetiką ir išvedžioja, kokia ji prasminga. Pasikaustę teoretikai šiuos dalykus paremia, nes tuštybėse galima įžvelgti velniai žino ką, o eilinis žmogus į tai žiūri pagal išsilavinimo lygį. Mano karta kūrė gyvenimo fotografiją, vaizduodama atpažįstamas vietoves, antropologinius tipus. Postmodernizmas literatūroje ir mene iškreipė šią sampratą, mano bendraminčių pažiūros nesikeičia. Mes esame juodai balto kraujo fotografai, pažaidžiantys ir spalvomis, bet mums reikia gyvenimo druskos", - sakė R. Rakauskas, pasidžiaugęs, jog ir jaunieji grįžta prie portreto, reportažo. Savo darbe žurnalistas įžvelgia ir mistikos; fiksuodamas gimtinėje vykusius atlaidus, bažnytkaimiuose atsitiktinai pagaudavęs įstabių, "kapitalinių" religinių procesijų kadrų per kelias minutes. Tai buvęs gyvas teatras.

"Daugelis pragyvenusiųjų iš fotografijos, gaunančių gerus honorarus nekuria gyvo meno, tačiau šedevras gali būti ir prekė, įvertinta aukcionuose: aktai, peizažai, kur naudojami kičo elementai", - sakė menininkas Romualdas Požerskis.

Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Argentinoje, Peru šiuo metu pagarbiai pristatoma fotografija su žmogaus istorija, išgyvenimais, šeimos tradicijomis, nacionaline kultūra, gamtovaizdžiu. Kaip nepaminėti Keiptaune dirbusio Piterio Hugo kolekcininkų vertybe virtusio albumo "Hienos ir kiti žmonės", kuriame jis pavaizdavo nigeriečius, klajojančius su prijaukintomis hienomis.

"Reportažinės fotografijos, kai fiksuojamos stichinės nelaimės, ar kaip žmogus susitaiko su negalia, man įdomesnės ir aktualesnės negu meninė fotografija. Istorijos rašymas fotografijomis labai svarbus, nes jeigu netiki parašytais tekstais, abejonių nekelia jose išsakytų problemų egzistavimas. Fakto interpretavimas yra šiuolaikinio meno kaip žinios nešėjo esmė", - sakė R. Požerskis, dešimtmetį kūręs ciklą "Mažojo Alfonso gyvenimo vargai ir džiaugsmai" apie mažiausio ūgio Lietuvos ūkininką.

PAJŪRIS. Marinistinė fotografija kelia Arūnui Rimkui nemažai mįslių. Arūno Rimkaus nuotr.

Klaipėdiečio Arūno Rimkaus pomėgis fotografuoti gali virsti amatu. Panoraminių miesto vaizdų prašo išvykstantieji. Vyras klaidžioja po naktinio miesto užkaborius, laukinį pajūrį. Turėdamas brangų skaitmeninį fotoaparatą, jis pirmenybę teikia analogiškam fotografavimo būdui.

"Modernas man ne toks įdomus. Fotografuoju senuoju būdu, koks buvo prieš 50 metų: prie raudonos lemputės, po didintuvu ryškinu fotojuostą, kai pasimato atvirkščias negatyvo vaizdas. Man patinka pats procesas ir netikėtas rezultatas. O fotografuoju su išlaikymu, kad išeitų "išsiplovęs" vanduo. Mano fotografija statiška, tačiau dešimt autorių tą patį būstą pavaizduoja visiškai skirtingai ir autentiškai", - sakė Arūnas.

ARCHAIKA. "Kai kas fotografuoja vis tą pačią vietą, kuri greitai keičiasi: šviesa, medžio kamienas, akmenėlių "vaikščiojimas", - sakė klaipėdietis fotografas Arūnas Rimkus.

"Klaipėdos fotografai nėra maištininkai"

Danguolė Ruškienė, menotyrininkė

Idealu, kai fotografija jungia abi sritis. Kai meninė fotografija tampa autoriaus pragyvenimo šaltiniu, jam nereikia spekuliuoti savo kūryba, gaišti laiko prie nereikšmingų dalykų, kurie nėra meno istorijos dalis. Jis yra laisvas ir sėkmė priklauso tik nuo jo. Rimaldas Vikšraitis daug metų fotografavo vietovėje, kurioje gyveno, jo darbų ciklai kėlė prieštaringas nuomones, dabar pelnė tarptautinį pripažinimą, perkami pasaulio galerijų, privačių kolekcininkų.

Klaipėdoje neturime daug stiprių autorių, trūksta jaunų autorių su šviežiomis idėjomis. Šalies mastu klaipėdiečių parodos kartais atrodo gan provincialiai. Bene svarbiausia priežastis yra ta, kad dauguma Klaipėdos fotografų gyvena ir kuria uždarai, beveik nedalyvauja tarptautiniuose meno renginiuose. Čia labai ryškus tradicionalizmas, nėra nuoseklios ir kryptingos veiklos fotografijos edukacijos bei švietimo srityje. Vyksta pavieniai projektai, bet dėl įvairių priežasčių jie kol kas yra epizodiški ir todėl beveik neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų.

Mene jau senokai dominuojantis vaidmuo tenka koncepcijai, o amatininkiškoji pusė tampa tik pagalbine. Suprantama, vyresnės kartos menininkai, kurie daugelį metų tobulino savo techninius įgūdžius, piktinasi tokia situacija. Vis dar gaji nuomonė, kad meno kūrinys turi kalbėti pats, be aiškinamųjų tekstų. Ilgos anotacijos, autorių tekstai, keisti sprendimai vargina suvokėjus. Šiandien, jeigu nori suprasti kūrinį iki galo, turi skirti jam laiko, perskaityti prie kūrinio esantį tekstą, turi peržiūrėti video. Autorinė kalba sudėtingėja. Šiuolaikinis menas aktualizuoja mūsų gyvenimą, rodo jo problemas, skaudulius, baksnoja pirštu į mūsų gyvenimo banaliąją pusę. Net ir šokiruojančios priemonės fotografijoje neretai pasitarnauja autoriaus idėjai atskleisti ir pasirodo vienintelės tinkamos.

Senosios, archyvinės nuotraukos pirmiausia veikia kaip dokumentas, talpinantis informaciją apie laikmetį, žmones, tradicijas, paradoksus, tačiau liudija ir fotografijos meistriškumo ar meno lygį. Išimtinais atvejais autoriaus pozicija gali būti svarbesnė ar net ryškesnė už nuotraukos turinį. Klaipėdos fotografų negalėčiau pavadinti maištininkais ar provokatoriais, dauguma jų stengiasi užimti saugias pozicijas.

Jau kuris laikas stebimas ir kitas reiškinys (gal kiek rečiau Klaipėdoje), kai menininkas neapsiriboja viena meno sritimi, ar tik tai sričiai priskiriamomis raiškomis. Neatstovauja nė vienai konkrečiai meno sričiai, o jas visas (ar dalį jų) naudoja savo kūryboje. Toks universalumas ne tik ženkliai praplečia raiškų arsenalą, bet neretai duoda ir originalių, netikėtų rezultų. Tiesiog nereikia baimintis naujovių ir reikia priimti iššūkius, nepatraukiant rankos nuo pasaulio meno pulso.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūros naujienos

"Man tai patinka", - lyg nujausdamas klausimą apie aukščio baimę patikina charizmatiškasis...

Aurelijus Liškauskas: „Kabėdamas ant sienos pasaulį matau kitaip" nuotrauka, foto

Vakar uostamiesčio Savivaldybė nusprendė, kad neprieštaraus, jog Muzikinio teatro rekonstrukcijos metu darbai...

Teatro rekonstrukcija: įveiktas dar vienas formalumas nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto savivaldybė iš biudžeto lėšų paskirstė 28 tūkst. eurų įgyvendinti 8...

Kultūros kvartalas siūlo gausybę nemokamų renginių nuotrauka, foto

Nei lietus, nei vėsus oras neišgąsdino norinčių paminėti Lietuvos Valstybės dieną su...

„Ir kas gi tu esi, Tėvyne..." nuotrauka, foto

Skeletai spintoje: aiškėja, kad Tauragės politikų šeima suko verslą su buvusiu KGB viršininku nuotrauka, foto

Skaityk dabar, Tauragės tarybos posėdyje Pranas Petrošius nusprendė kartą ir visiems laikams atsakyti į...

Nuo delfinų terapijos iki geoterminio vandens nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėda – labai patrauklus miestas rekreacinių, turizmo ir sveikatinimo paslaugų...

Geriausias moterų futbolo treneris – „Bangos“ strategas nuotrauka, foto

Sportas, Ketvirtadienį Vilniuje vyko iškilmingas 2018 metų Lietuvos futbolo geriausiųjų apdovanojimų vakaras, kuriame...

Burbulai nuotrauka, foto

Nuomonės, Lietuva vėl dūzgia. Šįkart dėl korumpuotų teisininkų. Ponia Valentina dėl to nė...

Skaityk dabar, Paskelbta prieš 1 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Nuomonės, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...