Viktorija Miškūnaitė: "Džiaugiuosi matydama, kaip auga ir keičiasi teatro muzikinis lygis"

Viktorija Miškūnaitė: "Džiaugiuosi matydama, kaip auga ir keičiasi teatro muzikinis lygis"

Operos solistė Viktorija Miškūnaitė šiuo metu yra savo kūrybinio kelio aukštumoje, dainuoja daugumoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymų pagrindines partijas, o jos kūryba įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi.

Su soliste šnekamės apie jos svajones ir troškimus, įgytas patirtis.

Dalyvaujate dviejuose skirtinguose G. Pučini operos "Bohema" pastatymuose. Miuzetės vaidmenį atliekate Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatro(LNOBT) ir Mimi vaidmenį D. Ibelhauptaitės režisuotame pastatyme Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kuris vaidmuo jums artimesnis, įdomesnis?

LNOBT atlieku taip pat ir Mimi vaidmenį. Abu pastatymai skiriasi kaip diena ir naktis. Galiu pasakyti, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas yra gerokai spalvingesnis, dinamiškesnis, detalesnis, subtilesnis, ir, galėčiau sakyti, savo dvasia bei energetika yra arčiausiai mano susigalvoto Bohemos spektaklio etalono. Man patinka kinematografiški, vizualūs ir aktyvūs pastatymai, kuriuose yra išryškinti personažai, kiekvieno jų stiprybės ir trūkumai, žmogiškumas, kai nėra vienpusiškų, šabloniškų "blogiečių" ir "geriečių", todėl tiesiog dievinu daugiasluoksniškumą, misticizmą, užslėptą didaktiką bei įtaigią dramaturgiją - esu pati tikriausia veiksmo gerbėja. Man nebaisu kartais, saikingai paaukoti gražią vokalinę liniją dėl reikiamos pasakojimo spalvos ar paveikaus draminio efekto, nes vis dėl to manau, kad operos žanras yra dramma per musica, t. y. pasakojimas ir siužetas 51/49 čia nusveria muzikinį pradą.

Kiekvienas aktorius, atlikėjas taiko savitą vaidmens kūrimo metodiką. Iš ko susideda jūsiškė? Kaip pajuntate, kad vaidmuo jau gimė?

Pajuntu tik premjeros metu, nors tai niekada, bent jau man, nėra baigtinis taškas. Kiekviena nauja rolė, nauji išgyvenimai, naujos asmeninės patirtys vis kitaip nuspalvina jau atliktus vaidmenis. Taip, jie turi tam tikrą, sakykim, karkasą bei kertinius bruožus, tačiau kiekvieną kartą juos išgyvenu iš naujo, nors tuo pat metu jie visi turi ir bendrą bruožą - yra atviri ir nuoširdūs. Negaliu pakęsti butaforinės vaidybos, todėl visų pirma, kad galėčiau laisvai jaustis scenoje, turiu tobulai mokėti muzikinę medžiagą, ir ne tik savo, bet ir partnerių linijas. Taip pat turiu būti perskaičiusi originalų libreto šaltinį, susipažinusi su to meto tradicijomis, etiketu, madomis, įsigilinusi į režisieriaus pastatymo koncepciją. Man labai svarbu iš esmės suvokti, kokia yra pagrindinė ir svarbiausia režisieriaus vizija, tuomet galiu pati kurti ir ateiti į sceną pilna savo idėjų ir emocinio-muzikinio interpretavimo. Vaidmens kūryba yra ilgas procesas, bent jau man, tačiau jis suteikia bene daugiausia malonumo mūsų darbe.

Kaip "atsijungiate" nuo vaidmens spektakliui pasibaigus?

Ai, nežinau! tiesiog atsijungiu. Aš pati kartais nebesuprantu, kada esu aš, o kada personažas. Na ką padarysi, turbūt jau mano toks likimas - dalintis savimi su savo sukurtomis herojėmis.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atnaujintą "Bohemą" jums teko dainuoti su dviem scenos partneriais, atliekančiais Rudolfo vaidmenį, Merūnu Vitulskiu ir Georgu Oniani. Kuo skyrėsi šie spektakliai? Kokius scenos partnerio bruožus, savybes labiausiai vertinate?

Kadangi esi nepaprastai reikli sau, tai turbūt nejučiomis tampu reikli ir savo kolegoms. Mano manymu, gerai ir techniškai profesionaliai dainuoti yra kiekvieno save gerbiančio solisto darbas, taip pat man nedaro didelio įspūdžio ir galingi bei ryškūs balsai, nes tai yra prigimtiniai dalykai, nelabai susiję su paties atlikėjo įdėtu indėliu. O štai ypač vertinu scenos partnerių aktorinius duomenis, jų teksto bei konteksto išmanymą, interpretaciją bei kolegiškumą, komandinį darbą spektaklyje. Merūnas yra labai šiltas ir jautrus partneris, su juo lengva dirbti. Turėdamas puikų humoro jausmą, jis taip pat sugeba sukurti jaukų bei linksmą mikroklimatą, su juo viskas einasi sklandžiai ir be streso. Nenumatytose situacijose jis išradingai išsisuka, nes, matyt, iš prigimties yra toks pokštaujantis improvizatorius, kas Rudolfo vaidmeniui nuostabiai tinka. Tuo tarpu Oniani man nepaliko didesnio įspūdžio, nei vokalo, nei kitais aspektais. Galbūt jam trukdė atsiskleisti nepažįstama aplinka, sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, man nepatinka, kai solistai galvoja, jog jie yra patys svarbiausi scenoje. Labiausiai vertinu lygiavertį komandinį darbą - tuomet visa širdimi jaučiu, kad spektaklis "eina".

Operos solistės darbą LNOBT gavote ne iš karto. Kaip vis dėlto gavote? Ar dabar operos dainininko (-ės) studijas baigiantys studentai yra laukiami, ar vis dėlto rengiami užsienio scenoms, kitiems darbams, bedarbystei? Kaip vertinate vykdomą aukštųjų mokyklų reformą?

Sunkus klausimas, dievaži. Iš tiesų apie aukštųjų mokyklų dabartinę sistemą turiu gana aiškią nuomonę, bet toli gražu ne visiems ji patinka. Nežinau, kokia situacija yra kitose aukštosiose mokyklose, tačiau LMTA studijas baigiantys studentai iš tiesų yra paliekami likimo valiai. Susidaro toks įspūdis, kad būsimieji profesionalai yra ruošiami ne scenai, o tik tam, kad gerb. profesoriai patys turėtų darbo. Galbūt taip ir galėtų būti, bet man yra nesuprantama, kaip valstybė nekontroliuoja pasiūlos ir paklausos balanso, nes dabar paruoštų specialistų, netgi turinčių magistro išsilavinimą, yra gerokai per daug. Sakyčiau net 70% per daug Lietuvos rinkai. Geri solistai ir apskritai muzikantai baigę studijas gali kokybiškai dirbti vidutiniškai 15-20 metų, o kasmet jau vien operos solistų yra išleidžiama po 10-12 žmonių, o muzikinių teatrų Lietuvoje yra vos keturi, ir visi jie yra labai skirtingų lygių. Aš pati baigiau studijas 2012 metais, tai patikėkit, kiek pažįstu bendrakursių, buvusių draugų, dauguma jų dirba net ne su muzika susijusius darbus! Į užsienį taip pat išvažiuoja vienetai, nes čia reikalingos papildomos investicijos ir gana nemažos. Jaunam solistui, neturinčiam patirties, gauti galimybę dainuoti profesionalioje scenoje yra ne taip jau lengva. Reikia labai daug dirbti ir kantriai laukti savo eilės. Man turbūt pasisekė, nes aš LNOBT atsiradau tiesiog palankiu metu: mūsų pačios ryškiausios primadonos gerb. Irena Milkevičiūtė ir prof. Sigutė Stonytė turėjo vis mažiau vaidmenų, Sandra Janušaitė išvyko dirbti į Vokietiją, o Joana Gedmintaitė tuo metu laukėsi vaikelio, tad teatre labai trūko pagrindines partijas dainuojančių sopranų. Turbūt turiu dėkoti likimui, savo atkaklumui bei savo balso ištvermei, kad, neturėdama sceninės patirties, galėjau pakelti tokį krūvį. Ilgainiui atsirado ir forma, ir fizinė ištvermė, ir, žinoma, neišvengiamai ilgėjo atliekamų pagrindinių rolių sąrašas. Tai tokia ta sėkmės formulė. Darbas, vitaminai ir tikėjimas.

Šiais metais gana skandalingai pasikeitė LNOBT vadovas. Kokius pokyčius pajuto teatro darbuotojai?

Teatro darbuotojai patiria išorinį spaudimą ir gyvena nežinomybėje. Tokios sąlygos sukuria nesaugumo ir nestabilumo jausmą, niekas nėra tikras dėl savo pozicijos, dėl ateities planų... Gintautas Kėvišas, mano asmenine nuomone, buvo puikus vadovas tuo atžvilgiu, kad jis buvo neprilygstamas savo srities - muzikos vadybos profesionalas, pripažintas ir žinomas tarptautiniu lygmeniu, turintis visas lyderio savybes, charizmą, autoritetą, tiek paties teatro gyvenime, tiek užsienyje. Reikalui esant, jis sugebėdavo žaibiškai reaguoti į visokias force majeure situacijas (kurių muzikiniame pasaulyje tiesiog apstu!) ir priimti pačius geriausius sprendimus. Daugelis teatro darbuotojų jo staigų nušalinimą nuo pareigų priėmė labai asmeniškai. Nežinau, ar Lietuvoje atsiras kandidatas, kuris galėtų jam prilygti bei pritraukti į Lietuvą tokias pasaulinio lygio kooprodukcijas, kaip buvo iki šiol. Nuogąstauju, kad Lietuvos valstybės vardas ilgainiui gali išnykti ar tapti nereikšmingas operos pasaulyje, tiesiog gaila, kad neišnaudojamas mūsų potencialas.

Ką jums reiškia bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru?

Tai yra nuostabi galimybė padirbėti kitame Lietuvos krašte! Tai jau ne pirmas kartas, kai esu kviečiama į naujus operos pastatymus Klaipėdoje, todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę matyti, kaip auga ir keičiasi teatro muzikinis lygis. Smagu pastebėti, kad KVMT tikrai lepina savo žiūrovus kasmet išleisdami bent po vieną naują rimtą operos veikalą. Tai yra tikra prabanga ir tuo pat metu rodo teatro kūrybinį potencialą augti bei tobulėti septynmyliais žingsniais. Jei taip ir toliau, įmanoma, kad Lietuvoje atsiras dar vienas profesionalus operos teatras.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder