2018 m. lapkričio 18 d. 07:31 val., sekmadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Vaikai - mūsų ateitis, už kurią reikia kovoti

2016-07-25, 09:10

Jaunius POCIUS

Vaikai - mūsų ateitis, už kurią reikia kovoti nuotrauka, foto

Nijolė Vidžiūtė: Kur kitur dar tiek patriotizmo vaikai gali gauti, jeigu ne Moksleivių dainų ir šokių šventėje, kur visa Lietuva šoka.

© Nijolės Vidžiūtės asmeninio albumo nuotr.

Taip tvirtina panevėžietė choreografė Nijolė Vidžiūtė, savo gyvenimą paskyrusi liaudies šokiui. Smilgių kultūros centro meno vadovė, 37 metus mokanti tautinių šokių kaimo vaikus, pernai pripažinta geriausia rajono kultūros darbuotoja. Neseniai su savo auklėtiniais grįžusi iš Moksleivių dainų ir šokių šventės, choreografė sako sostinėje per vaikų patirtą džiaugsmą turėjusi dar vieną progą įsitikinti savo darbo prasmingumu.

- Pati dar mokykloje šokau liaudiškus šokius, todėl ir pasirinkau tokią specialybę. Paskyrimą gavau į rajoną ir dirbu jau trisdešimt aštuntus metus. Mano amžinatilsį tėvai turėjo po vieną darbovietę, tad ir aš niekur nelakstau. Žinau viena - dirbti reikia visur, - pasakoja choreografijos specialistė N.Vidžiūtė, į šventę Vilniuje šiemet išvežusi Paįstrio ir Smilgių jungtinį šokių kolektyvą, jaunučių jungtinį šokių ansamblį ir padėjusi paruošti jungtinį Truskavos ir Dembavos kolektyvą. - Mieste būtų bepigu. O rajone mokyklos mažos, po pamokų vaikus išvežioja, repetuoti nėra kaip. Sunku ir suvežioti, ir sujungti tuos kolektyvus, bet stengiamės ir sulipdome. Labai jau norisi, kad tas kaimo vaikas nesiskirtų nuo miesto vaiko. Norisi juos išvežti iš namų, kad jie kažką pamatytų.

- O kaip pasiseka vaikus privilioti šokti, juk dabar jiems tiek pagundų, visi kompiuterizuoti, telefonizuoti...

- Ne taip kaime visi visko turi, kaip atrodo. Mano akimis žiūrint, yra dvi vaikų kategorijos. Vieni visko turi ir nieko nenori. Kiti visai nieko neturi ir gal net nežino, kad galima norėti. Tai tiems ir rodai, kad galima norėti. Aš tuos trečiokėlius ir vežiau į šventę, kad jie pamatytų. Sakiau: 23 tūkstančiai pačių geriausių Lietuvos vaikų susirinks, važiuokime ir mes, paruoškime tą programą, turėsime laisvo laiko, pamatysime Vilnių. O žinote, ko vaikams labiausiai reikia? Dėmesio. Niekas jų nebeišklauso, niekas jiems laiko nebeturi, niekas su jais nebendrauja. Kažkaip visi bėgame, lekiame. Taip, aš esu griežta. Bet jeigu manęs vaikai prašo: vadove, apsikabinkime ir pastovėkime, tai įsivaizduokite, kaip tėvai neturi jiems laiko. Pašokame, apsikabiname, pasikalbame. O jie labai nori pasakoti. Jie viską pasakoja. Ir kur buvo, ką pamatė, ką nupaišė. Arba kokį filmą žiūrėjo. Tai ir aš stengiuosi kažką pažiūrėti, kad bendros kalbos atrasčiau.

- Mes įpratę galvoti, kad kaimo vaikai darbštesni nei miesto, kad kaimas labiau išlaikęs liaudiškas tradicijas, tad, atrodo, pamosi pirštu ir sulėks...

- Taip, čia yra darbas, o vaikai visur yra vaikai. Aišku, jiems geriau, kad nereikėtų dirbti. Aš jiems sakau - reikia. Ir susitariame. Tik dirbame ne kaip mokykloje nuo skambučio iki skambučio, o iki pasiekto rezultato, kol išmokstame kokį žingsnelį. Aš sakau: jeigu bulvės nebaigsi skusti, tai tokios nevalgysi. Įtikinu, kad tik baigtas darbas yra pagrindinis jų sėkmės rodiklis. Mes ne tik tautinius, bet ir ritminius šokius šokame, nes vien tiktai polkomis jų nesuviliosi. Bet kadangi esu liaudies šokių specialistė, tai į tą pusę ir lenkiu. Aš jiems sakau: lietuviais esame gimę, Lietuvoje turime būti ir tautinį šokį turime mokėti. Visas lambadas, visokius pramoginius šoka visas pasaulis. O jeigu nuvažiuosi į užsienį, paprašys parodyti lietuvišką šokį, nemokėsi. Tai ko tu skirsiesi nuo kitų? Per daug metų mano principus visi žino, supranta, kad kitaip nebus, nes šokdinau jų tėvelius ir net senelius.

- Tai gal su suaugusiaisiais lengviau susikalbėti?

- Smilgiuose turiu ir vidutinio amžiaus šokėjų. Šoka ir mokytojai, ir daktarė, ir vaistininkė, ir valytoja. Ir ūkininkų daug šoka. Tik bėda, vasarą labai sunku kur nors išvažiuoti, nes jiems darbai rūpi. Skaudu, bet suprantu ir ūkininką. Jeigu jis turi 100 hektarų arba keturis šimtus kiaulių, negi paliks viską ir savaitę kažkur šoks. O mus nori matyti Danijoje, Norvegijoje. Mano buvusi šokėja, nutekėjusi į Italiją, vis kviečia į festivalius. Negaliu, mano šokėjai dirba. Dabar ruošiamės 2018-ųjų Dainų šventei, bet labai daug vidutinės kartos žmonių išvažiuoja į užsienius. O jeigu vienas kitas grįžta, vis tiek jų trūksta. Mes net pajuokaujame: galime važiuoti į visas šalis, nes visur yra mūsų šokėjų. Bet kažkaip suglaudžiame gretas.

- Vadinasi, ir jūs jaučiate emigracijos padarinius...

- Dabar tokia mada - baigia mokyklą ir du trečdaliai abiturientų išvažiuoja į užsienį. O ką veikti kaime? Gyvulių niekas nebeaugina, ūkininkai vieną kitą samdo. Tie, kurie studijuoja Lietuvoje, pasirenka tokias specialybes, kad į kaimą negrįžta. Trečdalis šeimų socialiai remtinos. Nekalbu apie dideles gyvenvietes, bet vienkiemiuose yra šeimų, auginančių po 7-8 vaikus. Tėvai jais nepasirūpina, tai tenka ir kojines, ir apatinį trikotažą nupirkti. O ką daryti, apžiūroje jie turi dalyvauti, reikia, kad vaikas būtų švarus.

- Nestebina, kad būtent iš tokių šeimų vaikai ir nori šokti?

- Man labai širdį skauda, kad jie labai gražiai šneka apie savo tėvus, ilgai ir gražiai pasakoja, kaip juos pasitiks namuose, labai jų pasiilgsta. Aš žinau, kad taip nebus, bet jiems linksiu, pritariu. Vaikams tėvų labai reikia, bet tokių tikrų šeimų labai mažai. Aš matau didžiulius skirtumus. Vienos šeimos atsikelia, perka namus, labai tvarkingos, jų vaikams nieko netrūksta. O kiti tiesiog ties skurdo riba. Skirtumas didžiulis, o aš šokdinu visus, neišskirdama, neklausdama, kas tavo tėvai. Tėvų yra įvairių. Dažnai jaunos mamos nieko nemoka. Reikia vaikui palenkti sijoną - negali. Viską darau pati. Na, norisi, kad tas vaikelis augtų gražesnis, švaresnis, platesnio akiračio. Kad tas noras jiems nedingtų. Buvo toks laikas kaime, kad paklausus, kuo vaikas bus užaugęs, mergaitės atsakydavo būsiančios manekenėmis, visi berniukai mafiozais, o treti gyvens iš pašalpų. Man tai buvo pats baisiausias laikotarpis. Jie kažkaip buvo nutolę nuo realybės. Aš bandydavau jiems atverti akis, klausdavau, o kas mane pakeis, kas mane pas daktarus nuveš, kas duoną keps. Jie įsivaizduodavo, kad tą darys kažkas kitas. Dabar, jau keleri metai, jie galvoja apie specialybes, pradėjo mąstyti. Gal jau ir mokytojai apie tai daugiau kalba. Atkreipkite dėmesį, kad vaikai dabar pinigus nebe užsidirba, o juos daro. Aš sakau, kad pinigai uždirbami. Jie kažkaip prisižiūri greitų dalykų, greito rezultato. Taip ir aiškinamės gyvenimo tiesas. Aš jiems stengiuosi išaiškinti, kad be darbo nieko nebus, reikia užsispyrimo. Tokios mano šokio pamokos.

- 37 metus tie patys maršrutai. Retas kultūros darbuotojas galėtų pasigirti tokiu pavydėtinu pastovumu ir kantrybe...

- Tas darbas su žmonėmis sunkus, bet tai ne visi supranta. Na ką mes galime duoti žmogui, ką galime pasiūlyti, išskyrus tai, kad jis patobulės. Man kai kas sako: „Tavo gyvenimas - vien šventės.“ Pritariu. Bet kol tą šventę padarai, kiek prakaito išlieji. Svarbiausia nereikia dejuoti, nes visuomet yra išeitis. Tik gaila, kad iš tų jaunų žmonių, kurie ateina į kultūrą, labai mažai kas lieka. Jų pirmas klausimas - kiek jie čia uždirs. Sakau, nieko tu čia neuždirbsi. Bet tu labai daug gali duoti.

- Moksleivių dainų ir šokių šventės - unikalūs renginiai, paperkantys dalyvių džiaugsmu ir nuoširdumu. Suprantu, kad dirbant ir keliaujant su vaikais rūpesčių aibė ir didelė atsakomybė. Bet akimirkos matant juos laimingus turbūt daug ką atperka?

- Kol būna repeticijos, jie atrodo pavargę, nes jiems tai ir žaidimas, ir darbas. Bet tas baigiamasis koncertas juos taip sukoncentruoja, kad dar dvi dienas jų akutės žiba ir vaikai klausia, kada bus kita šventė. Ten tiek įsikrauni teigiamos energijos! Nepabuvęs dalyviu, niekada to negausi. Negaliu apsakyti, kokia euforija būna stovint vidury stadiono. Tas vienybės jausmas persiduoda, ir vaikai šventai juo tiki, gauna puikią patriotizmo pamoką ir nori toliau dirbti. Tada jie ir Lietuvos vardą taria iš pačios širdies. Galvoju, jeigu tik kas nors sumanytų nors vienos šventės nebedaryti, būtų visai Lietuvai labai didelis nuostolis. Juk kur kitur dar tiek patriotizmo vaikai gali gauti, jeigu ne toje šventėje, kur visa Lietuva šoka.

- O prisimenate, vienu metu švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo pareiškęs, kad Moksleivių dainų šventės nebus, nes trūksta pinigų...

- Taip, 2012 metais...

- Nėra pinigų... Kaip jums atrodo, ar toks pasiteisinimas rimtas?

- Aišku, tie pinigai ne tokie ir maži. Bet reikia suprasti, ką tai duoda vaikams. Net sunku įsivaizduoti, ką jie gauna tokiose šventėse. Pavyzdžiui, mano vaikai, trečiokai, pirmą kartą pamatė troleibusą, nekalbu apie visa kita. Fontano nebuvo matę. Mes kopėme į Gedimino kalną, kopėme į Tris kryžius, ėjome į naują išmanųjį prezidentūros muziejų. Jiems viskas buvo naujiena. Taip, kai kurie su klasėmis jau buvo buvę Vilniuje. Bet dabar mes aplankėme Bernardinų sodą, jie ten siautė po tas karstykles, sūpuokles. Aš žiūrėjau ir negalėjau atsistebėti, kiek džiaugsmo jiems buvo. Jie bėgo nuo vienos prie kitos aikštelės. Supratau, kad tėvai juos labai mažai kur buvo išvežę. Juk taip ir yra - parveža juos į namus tas autobusiukas, ar yra kas namie, ar nėra, jie vieni kuo nors užsiima. Aš nebekalbu apie tai, kiek jie draugų susirado, kaip džiaugėsi, kad susipažino su kitu kolektyvu. Aš tikiu, kad jie bendraus.

Mūsų generalinė repeticija pasibaigė pusę pirmos nakties. Vaikai devynerių metų, visi leipėja. Sakau, vaikai, laukia siurprizas. Liepiau visiems susikabinti rankomis, kad nepasimestų tamsoje, ir juos nuvedžiau prie Trijų kryžių. Koks jiems buvo džiaugsmas pamatyti Vilnių iš viršaus ir dar naktį! Ir kad jie šoko prie tų baltų kryžių, toks efektas jiems buvo! Parvažiavus manęs jų mamos klausė, ką ten darėme, kad jie paskui dvi dienas apie tą patį kalba. Aš įsivaizduoju, kad jie taip pat savo vaikus atves kada nors ant to kalno. Labai noriu, kad jie būtų geri žmonės.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

Nuošalioje Bomelsvitės rajono Malūninkų gatvėje esantys garažai šią savaitę sulaukė išskirtinio klaipėdiečių...

Panorama ant garažų sienos tapo žmonių traukos centru nuotrauka, foto

V.Kažukauskas: „Statusas „keliaujantis teatras“ – suteikia naujų patirčių ir iššūkių“

Vytautas Kažukauskas: „Siela šaukė grįžti prie menų“ nuotrauka, foto

Vėlų šeštadienio vakarą klaipėdiečiai linksminosi. Netoli uostamiesčio cento esančiame įspūdingais „graffiti“ piešiniais...

Legendinė grupė „Studija" švenčia 40 metų jubiliejų nuotrauka, foto

Kūryba, gimusi iš šamaniškų meditacijų: įspūdingi fotomontažai, mistiški piešiniai, nupiešti automatiniu būdu,...

Šamano sapnas sugrąžino prie baltiškų šaknų nuotrauka, foto

Sekmadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė lapkričio 18-ajai, sekmadieniui: AVINAS. Mąstysite apie permainas, svajosite, fantazuosite....

Božolė šventėje populiariausia buvo svogūnų sriuba nuotrauka, foto

Klaipėda, Pirmą kartą Klaipėdoje surengta Božolė šventė didelio antplūdžio švenčiančiųjų nesulaukė, tačiau sujudimas...

Ramūnas Karbauskis: PVM lengvata malkoms bus nuotrauka, foto

Lietuva, „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis žada Seime palaikyti prie valdančiųjų prisišliejusių „tvarkiečių“ siūlymą...

Grįžusieji: "Gerai gyventi galima ir Lietuvoje" nuotrauka, foto

Žmonės, Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Įvairybės, Paskelbta prieš 31 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 7 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 14 val.

Žmonės, Paskelbta prieš 15 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...