Mobiliuoju telefonu padaryta nuotrauka „Paskutinis apkabinimas“, inspiruota „Germainwings“ tragedijos 2015-ųjų kovą, Ričardui Jarmalavičiui atnešė Metų fotografo vardą tarptautiniame konkurse. Tai nebe pirmas kartas, kai buvusio „Respublikos“ žurnalisto, strateginės komunikacijos specialisto, „Publicum“ įmonių grupės vadovo R.Jarmalavičiaus fotografijos sulaukia šios srities užsienio ekspertų dėmesio ir apdovanojimų. Šįkart - fotografijos žurnalų rengiamame konkurse „Hotshoe Black & White Photography Awards 2016“, kelionių kategorijoje, nors pats autorius savo nuotraukas linkęs priskirti išskirtinai asmeniškųjų grupei.
- Įdomu, kuo papirko vertintojus jūsų fotografija?
- Turbūt už šios nuotraukos slypinti istorija ir jos sukeliami jausmai. Pamenat pasaulį sukrėtusią katastrofą, kai lakūnas, turintis psichikos problemų, nukreipė orlaivį į kalnus, pražudydamas su savimi ir visus 150 keleivių? Aš gal kiek kitaip išgyvenau tą situaciją, nes tądien Barselonos oro uoste su nežinančiais, kas jų laukia, žmonėmis kartu ėjome pro tą patį patikros postą. Net prisimenu kai kurių veidus - moterį, su kuria tarsi flirtuodami pasikeitėme šypsenomis, vyrą, kurio lagaminą tarsi netyčia stumtelėjau... Visi labai skubėjome. Kaip visada. Mūsų įlaipinimo vartai į Diuseldorfą ir Vilnių buvo greta. Tik nusileidęs Vilniuje sužinojau, kad jų lėktuvas, kuriam skridome pavymui, rėžėsi į kalnus... Sukrėstas perkračiau mintyse matytus veidus, paskui kai kuriuos iš jų aptikau skelbtose aukų nuotraukose... Tada ir kilo mintis tuos skaudžius jausmus įprasminti fotografijoje.
- Kodėl jūs fotografuojate išskirtinai ne Lietuvoje, bet užu jos sienos?
- Fotografavimas man yra intymus procesas: fotografuojant apsinuogina ne tik tai, ką fotografuoji, bet apsinuogini ir pats, esi atviras su savo pojūčiais, jausmais, prisiminimais. Paprastai aš ir stengiuosi fotografuoti tada, kai taip jaučiuosi, kai esu atviras įspūdžiui. Lietuvoje, kur gyvenu kasdienį gyvenimą, aš esu mobilizuotas pareigos žmogus, atsakingas už daugelio žmonių darbą, turintis galvoti, kaip atrodau, ką šneku ir pan. Kai atsiduriu aplinkoje, kuri manęs nežino ir aš jos nepažįstu, galiu leisti sau būti, na, nežinau, ar toks, koks esu, bet bent jau kaip sraigė nusiimti savo šarvą. Kažkodėl tikiuosi, kad niekas neužmins, nors netikrumo esama. Toks saldus ir baisus jausmas.
- Galbūt tai instinktyvus verslininko noras savintis? Nesijaučiat grįždamas namo pasiimantis ir tai, kas jums tarsi ir nepriklauso?
- Būtent toks prieštaringai nuodėmingas ir jaučiuosi - tarsi būčiau pavartęs svetimą dienoraštį. Kiek žmonių galėtų atsispirt pagundai radę artimo dienoraštį jo neatversti? Aš džiūgauju, kai man pavyksta užfiksuoti nepažįstamo dienoraščio akimirkas, pvz., klūpantį vyrą, kuris atsiprašinėja moters lediniu veidu, poros siluetą Eifelio bokšto fone (nuotrauka vadinasi „Svetimas bučinys“ - red. past.)... Man vertingiausios tokios ir panašios nuotraukos, kurios - tarsi vogčiomis mestas žvilgsnis į kito gyvenimą, jo dienoraščio atvertimas. Būtent jo, ne mano. Nes mano dienoraščio smelkties ir taip esama kiekvienoje nuotraukoje. Kartais sukyla vidinė cenzūra „negalima“, „negražu“, „ragauji, kas ne tavo“, bet ji dažniausiai pralaimi žmogiškam smalsumui ir norui išragauti viską. Kita vertus, yra daugybė situacijų, kur neperžengi savųjų tabu ir nepadarai nuotraukų, - turiu knygutę su nepadarytų nuotraukų sąrašu. Ir kol kas manau, kad pačios geriausios nuotraukos visada lieka nepadarytos.
- Lietuvoje ir pasaulyje kas sekundę mėgėjai ir profesionalai padaro tūkstančius, jei ne milijonus, kadrų. Kas masiškose akimirksnių gaudynėse motyvuoja nesiliauti fotografavus?
- Aš nekonkuruoju, nesijaučiu konkuruojąs su kuo nors. Esu mėgėjas, nuoširdus mėgėjas. Profesionalai mano fotografijai galbūt turėtų pastabų, bet aš dėl techninės kokybės nesuku sau galvos. Gera fotografija turi ne vaizduoti, rodyti, bet pasakoti istoriją. Manau, visai neblogai man sekasi. Aš fotografuoju dėl savęs, tačiau neslepiu - taip, aš noriu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų mano nuotraukas.
- Fotografija jums - vienas iš būdų susikalbėt, suartėt su žmogumi?
- Turbūt taip, bet ja nesiekiu jokių konkrečių tikslų. Neturiu tikslo jos paversti pragyvenimo šaltiniu, nepardavinėju savo fotografijų, bent kol kas. Jau buvau gavęs vienos agentūros siūlymą jomis papuošti viešbutį Prancūzijoje, bet atsisakiau. Fotografijos yra toji saviraiška, kuri neįmanoma mano kasdieniniame gyvenime. Aš žiauriai užsiėmęs žmogus, esu užsikrovęs daugybę atsakomybių - už įmonių grupę, už darbuotojus, už šeimą. Ir vis dažniau suvokiu, kad man reikia kai ko ir dėl savęs. Didžiausią malonumą sau randu galėdamas tiesiog būti savimi ir džiaugtis, kad nuotraukas, kurias parodau, pamato kuo daugiau žmonių ir jie pajunta mano istoriją, dar geriau - priduria kai ką savo. Blogiausias man apibūdinimas „graži nuotrauka“. Tarptautinėje bendruomenėje gali rasti įvairesnių ir gilesnių vertinimų, Lietuvos žiūrovai apsiriboja vienu žodžiu, kad ta ar kita nuotrauka įdomi, kai ką nuliūdinanti...
- Galbūt Lietuvoje esama daugiau gatavų minčių žiūrovų. Prie to, matyt, bus prisidėję ir viešųjų ryšių konsultantai...
- Viešųjų ryšių konsultantai to niekad nepadarytų be žiniasklaidos, dėl to galim abipusiškai prisiimti dalį kaltės. Nuotraukos nėra tik atvaizdas, jos labiau veidrodis, suaktyvinantis žmogaus prisiminimus, išgyvenimus, kitus jausmus. Nors visi žmonės, viena vertus, universalūs, tačiau dėl skirtingos praeities ir patirties Lietuvoje turbūt mažiau pozityvaus mąstymo žmonių, linkusių atvirai bendrauti ir gal net susikalbėti.
- Neatsitiktinai valdžiai taip sunku susikalbėt su savo piliečiais... Nekyla ūpas jai patarti?
- Jau šešiolikti metai, kai perėjau iš žurnalistikos į verslą ir jau keliolika metų sąmoningai neužsiimu politine komunikacija. Stebiu ją iš šalies, nes darbas su politikais daugiau uždaro galimybių, negu atidaro. Galiu tik abstrakčiai tarti, kad patarėjų jiems netrūksta ir niekada netrūko, tiktai didžioji dalis politikų labiau linkę klausyti ne patarimų, o pritarimų. Aišku, atsiranda išimčių, ir jų daugėja, bet didžiausias iššūkis - ne patarimų gausa ar jų kokybė, bet politikų branda.
- Nemanot, kad vis dėlto didžiausias šio laiko iššūkis yra žodžių gausa?
- Galbūt tai viena iš priežasčių, dėl ko aš atsisakiau minčių rašyti knygas. Kadaise turėjau planą parašyti bent tris knygas ir iki tam tikrų metų bent vieną scenarijų Holivudui, bet man juo toliau, tuo blogiau nuo žodžių. Taip, aš ir toliau skaitau daug knygų, bet vis daugiau pajuntu malonumo per nuotraukas, kur žodžių reikia gerokai mažiau. Žinau, kad knygų gal dar ir parašysiu, bet scenarijaus Holivudui jau nebespėsiu prastumti, - taupysiu energiją parodoms Paryžiuje, Niujorke ar Barselonoje. Seniai girdžiu klausimų, kada išleisiu albumą, seniai svarstau ir tikrai artimiausiu metu tai darysiu. Sudėtingiausias klausimas man pačiam - kodėl man taip norisi, kad kiti matytų mano nuotraukas.
- Iš tiesų, kodėl jums negana, kad viešųjų ryšių versle jau esat „matomas“?
- Aš netikiu menininkų, kurie tikina, kad kuria tik sau, nuoširdumu. Manau, yra natūralus poreikis, kad tavo kūrybą pamatytų ir įvertintų kuo daugiau žmonių, kad jie įžvelgtų, kas norėta pasakyti, kuo norėta pasidalinti, kad suprastų ir savaip jų kūrinius išgyventų. Esu gyvenime patyręs įvairaus stiprumo smūgių, bet vienas didžiausių užklupo mane praėjusių metų vasarą Barselonoje, kai man pavogė bagažą su kompiuteriu ir visomis jame buvusiomis nuotraukomis. Buvau pasijutęs taip, tarsi staiga kas būtų man atėmęs tapatybę. Pusę metų laižiausi, kad patikėčiau tuo, kas su manimi įvyko. Tačiau sugebėjau įtikinti save - tegul tai bus geras spyris rimčiau užsiimti fotografija, apskritai labiau vertinti savo pomėgį. Dabar, po truputį rankiodamas iš visur savo fotografijas (kur buvau pasidėjęs, su kuo pasidalijęs), prisimenu svetimą išmintį, kad pirmosios dešimt tūkstančių nuotraukų, kad ir ką apie jas pats manytum, yra nieko vertos. Bandau tuo tikėti.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą