Grigorijus Kanovičius, Lietuvoje ir Izraelyje premijomis, ordinais ir kitokiais aukšto pripažinimo ženklais pakylėtas rašytojas, po kelerių metų turėtų švęsti savo 90 metų jubiliejų. Esu laimingas, kad likimas kažkada man padovanojo progą jį pažinoti, keletą metų net bičiuliauti, semtis jo išminties, subtilaus humoro, ironijos. Kažkada vienoje kūrybinio jaunimo stovykloje jis mane, iš provincijos atvykusį ir Vilniuje dar nespėjusį apsiplunksnuoti geltonsnapį, auklėjo: žinok, sakė, Ferdinandai, vienas Talmudo išminčius teigė: jeigu daiktas yra, o nėra jo pavadinimo, tai daikto nėra; bet jeigu daikto nėra, o yra jo pavadinimas, tai daiktas yra!..
Kai paskambino jaunystės draugas, kilęs nuo Kupiškio, ir pakvietė drauge dienelę paviešėti jo gimtinėje, nepasakyčiau, kad būčiau trykštelėjęs didžiu noru kažkur trenktis. Draugas mano balse, matyt, entuziazmo stoką bus pastebėjęs. Ėmė gudrauti. Parodyčiau, girdi, tau keistą kryžių, kurį prie paskutinės, bet jau irgi nebegyvenamos sodybos pastatė buvusio kaimo buvę gyventojai. Ir ant kryžiaus užrašė kaimo pavadinimą: VAINIŠKIAI.
Akimirksniu atmintis sugrąžino beveik prieš pusę šimto metų Grigorijaus Kanovičiaus ištartus žodžius, net intonaciją: jeigu daikto nėra, o yra jo pavadinimas, tai daiktas yra!.. Tai jeigu ant kryžiaus užrašytas kaimo pavadinimas, vadinasi, kaimas YRA!.. Važiuojam!
Paskutinieji Biliūnų mohikanai?
Sena sodyba. Ir norėdamas neįtartum, kad jau mirusi. Dar kaštonas, tai kas, kad nukaršęs, bet galingomis šakomis vos ne visą kiemą, it vienintelis šeimininkas, apsikabinęs. Dar tvarkingai paliktas gandralizdis pavasarį parskrendančių šeimininkų laukia. Dar visas sodas prikritęs obuolių, nuo savo obelų nė per sprindį nenuriedėjusių. Po vieną sugraužėm - dar skanūs... Tik šuns nėra. Nei katino. Nei jokios kitos gyvos dvasios. Tik tyla, tyla. Ir tas keistuolis šiuolaikiškas kryžius su kaimo pavadinimu...
Kadangi pavadinimas yra, bet pačiame kaime jau nebėra ką prakalbinti, šio keisto kryžiaus atsiradimo aplinkybes bandėme aiškintis gretimam Biliūnų kaime, Klimkų, Povilo ir Irenos, beje, gimusios Vainiškiuose, pirkioje. Ypatingų paslapčių apie kryžių jiedu neatskleidė. Girdi, apie jį viską žinanti paskutinioji Vainiškių kaimą palikusi Vlada Vasalauskienė, 95 metų senolė, šiandien gyvenanti pas dukrą Paketurių kaime, prie pat Kupiškio.
Tačiau besišnekant ima aiškėti, kad ir Biliūnų kaimas „neamžinas“. Povilo ir Irenos dukra Daiva turi parduotuvėlę. Anot ponios Irenos, gal dešimt pirkėjų per dieną ir užsuka, bet dažniau „bambalių“ mėgėjai. Jei ne tie „bambaliai“, parduotuvėlę, ko gero, tektų uždaryti. Ypač nuo lapkričio, kai sodžiaus žmonių darbo rankos tampa niekam nereikalingos. Povilo ir Irenos dukra tuomet neturi iš ko sau, parduotuvėlės savininkei ir vienintelei jos darbuotojai, susimokėti net įstatymu numatyto atlyginimo minimumo. O Povilas, giliai atsidusęs, prisipažįsta, kad senųjų gyventojų Biliūnuose jau tik jiedu ir dar gal pora kiemų belikę. Ir dar gandrai, kiekvieną pavasarį sugrįžtantys namo, į savo gandralizdį Klimkų kieme, ir didį džiaugsmą Povilo ir Irenos šeimon atnešantys.
Atsidūstu ir aš: „Tai ir jūsų kaimui netrukus gali prireikti tokio kryžiaus?“
Bet Povilas mane nuramina: „Jau turim...“
Paskutinioji Vainiškių mohikanė
Senolė Vlada su dukra Laima ir žentu Vidu Paketuriuose mūsų jau laukė - buvo gavę žinią, kad atvažiuojame. Po trečio senolės sakinio man tapo aišku, kad su tokia pašnekove, ko gero, gyvenime nesu susidūręs - Vainiškių kaimo vaikščiojanti, tiesa, jau su lazdele, enciklopedija ir statistikos departamentas viename jos spalvingame asmeny...
Gaila, skaitytojui galiu pateikti tik pokalbio fragmentus - jos pasakojimas į visos savaitės „Respubliką“ nesutilptų. Nekilo ranka ir jos kalbą „literatūrinti“ - palikau autentišką šneką, kad ir skaitytojas pajustų malonumą...
- Nu tai čia tas kryžius - tai mano noras. Kad Vainiškiai neišnykt. Ten gyveno du mano broliai. Daug giminių ti buva: pussasarė, dėdė gyveno tam kaimi. Ir ašej pati gyvenau ten. Šituos namuos aš atėjau - buvau penkių metų. Pragyvenau 27 metus. Paskui apsižėnijau ir dar 54 metus su Braniuku tuos namuos gyvenom. A kai Braniukas mirė, ir išsikėliau čia. Pas dukterį. Bet visas gyvenimas ten praėjo.
O kryžiaus tai tokia istorija. Iš pradžių mūsų kieme buvo pastatytas gražus medinis kryžius. Bet kaimo vardo ant jo nebuvo. Ne par daug jis ir stovėjo, bet jį užpuola kažkaip skruzdėlas. Viską mes ti doram, viską doram, bet skuzdėlas kažkaip užpuola ir jis nulūžo. Ir kaip tik tuo metu, kai jis nulūža... Mano Braniukas mira, kai jis nulūža... Nuvirta tas kryžius ir dabar paminklų meistras Vidas Taločka pastatė šitą kryžių. Žentai pasistengė, Taločka padirbo, bet pats noras buvo mano.
O gandralizdį matėt? Jam irgi nelabai daug metų. Buvo du gandralizdžiai. Bet vieno medį nuvartė vėjas. Ir nukrito su dviem gandriukas. Vienas užsimušė, o kitų auginau - neužauginau. Buvo labai sužeistas. Man dabar visas džiaugsmas, kad parvažiavus į Vainiškius pamatau gandrų. Mane ten kartais nuveža. Aną šeštadienį rinko obuolius. Ir ašej buvau nuvažiovus. Pasėdėjau, širdį paskaudėjo, paskaudėjo, pasinervavau - ir viskas.
Mano jaunystėj Vainiškiuos dvidešim kiemų buva, bet visas suėjimas būdavo pas mumi - kiemi arba kambary. Ir „mojavos“, kap sakydavo, ir vakaruškos - viskas pas mumi. Šokdavom, dainuodavom suvėjį. Bet jei gavėnia - nešokam. Tada pažaidžiam tokius „flirtus“. Labai labai linksma buvo. Vainišky buvo... keturios mergaitės... penkios... Šešios mergaitės. Ir buvo keturi berniokai. Atsimenu kiekvieną. Kaip neatsiminsi. Ir buvo labai geras gyvenimas.
A nuo trisdešim devintų viskas prasidėjo... Visokie baisumai. Visokie šaudymai, gaudymai, slapstymaisi. Baisu mislyt, kas čia buvo. Bet iš mūsų kaimo ištremtų į Sibirą nebuvo. O iš kaimynų tai buvo. Daugiau žemės turėj. Iš Vėželių trys kiemai buvo išvežti, iš Biliūnų - trys, iš Čipiškių - du kiemai.
O karas... Atsimenu, kai jau ėjo mūšiai prie Liepojos, buvau išvaryta pastotėn (prievolė važiuoti kur su vežimu - red. pastaba). Užtat, kad mes turėjom du orkliu. Raikie važiuot pastotėn. Tai dabar važiuojam mes, iki Biržų jau buva likį šeši kilometrai. Ir toks rusas, karinykas, prie manį prisikabino baisiausiai. Kitus palaidžia - manį nepalaidžia namo. Tai, dabar raikia nakvot. Mas nakvojam prie takio miško. Palei mišką - krūmai. Tie krūmai užaugį avietem. Ir pieva labai graži. O iš mūsų krošta trys kiemai atvažavom. Nu, tai raikia dabar nakvot. Mas sėdėjom, sėdėjom, paskiau sugulam visi: du seniokai ir ašai vidury. Atėjo tas rusas, girtas, ir apsišviete „batereiku“ kur aš guliu. Primynė man kojų ir sėdi jau tenai prie mano kojų ir kutina mon. Aš ištraukiau kojų iš po to ruso ir kad spyriau jom. Ir pasakiau: „pašol, kuliganai“. Ir in krūmus, in tas avietas... Jis pašokis išsitraukė revolverį. Jei aš būtau avietasna neįlakus, jau būč nebebuvus. Ir prasėdėjau avietėsa. Nu, baisu buvo, baisu.
A kai devyniasdešimtais Nepriklausomybė atėjo, vėl buvo gerai. Gyvenom tada dar Vainišky. Mano Braniukas ir kolūky buvo labai darbštus. Buvo šoferis. Tokiu kaspinu net buvo apdovanotas. Ir medalį turėjo. Labai darbštus buvo. O aš buhalterė buvau. Tai kai kolūkiai iširo, tai mum atidavė žemį. Ir dar dovė vienų mašinų, traktorių dovė. „Sėjalkų“ dovė. Orklį dovė. Karvį dovė. Viską mum dovė. Tadu labai buvom prabagotėjį.
Ir abi dukros, aš pasakysiu, kad kaip ir neblogai laikosi... Išsimokino - va šita dirba sesute, a anoj, katra Klaipėdoj gyvena, dirba daktari. Anas žentas Eugenijus - irgi daktaras.. A šitas, Vidas - miškinykas.
Iš viso turiu penkis anūkus ir... tris proanūkius. Ne, keturis. Matai, mergiotį vienų būč užmiršus. Bet va, tik trys iš jų gyvena Lietuvoj. Kiti jau užsieny...
Epilogas
Ir tuomet ryžausi senolės paklausti: „Mamyt, ar nemanote, kad jeigu tokiais pat tempais lėksime užsieniop, neilgai trukus ir jūsų Paketurių kaimas sulauks panašaus kryžiaus kaip Vainiškiuose?
Už senolę Vladą atsakė žentas Vidas, tas, kuris miškininkas: „Jau kryžius yra. Avansu užrašiau“. Išsivedė mane kieman. Darželyje, po langu, „veidu“ pasisukęs į gatvę tikrai stovi kryžius. Ir ant jo jau užrašyta: PAKETURIŲ KAIMAS...
Jeigu pavadinimas bus, tai ir Paketuriai bus. Ir Vainiškiai. Ir Biliūnai. Ir dar daug daug kaimų, kurie gelbėjo Lietuvą, kai jai ateidavo sunkūs laikai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą