2019 m. gegužės 27 d. 02:00 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Piliakalnių žygis - pagarba protėviams kuršiams

(2)

Piliakalnių žygis - pagarba protėviams kuršiams nuotrauka, foto

KURŠIS-ŽEMAITIS. "Man svarbi krašto istorija ir man gera švęsti Valstybės dieną kartu su įvairaus amžiaus ir regionų tautiečiais keliaujant protėvių takais", - sako žygio organizatorius Aurimas Rapalis.

© Arvydo Gurkšnio nuotr.

"Mes gyvename etninėje kuršių žemėje, aš esu kuršis - žemaitis - lietuvis", - sako salantiškis Aurimas Rapalis, praėjusį savaitgalį jau šeštąjį kartą surengęs žygį po kuršių piliakalnius šiaurinėje Žemaitijoje.

Žygyje dalyvavo apie 60 žmonių, daugiausiai - iš Klaipėdos krašto, nemažai jaunimo. Nueita 33 kilometrai. Aplankyti šeši piliakalniai, ant paskutiniojo - Lapių - sugiedota Tautiška giesmė Valstybės dienos proga.

Aurimai, jūs ir jūsų bendraminčiai vilkėjote kuršiškai, žygeiviams pasakojote apie kuršių gyvenseną, karybą... Esate žemaitis, tačiau neįrodinėjate "žemaičio tapatybės", o skleidžiate žinią, kad šio krašto autochtonai - kuršiai. Kodėl taip pasirinkote?

Pėsčiųjų žygiai dabar labai populiarūs, tačiau mes su bendraminčiais iš "Pilsots" klubo, kuriam aš priklausau ir kuris užsiima kuršių genties X-XI a. buities ir karybos rekonstrukcija, pasirinkome ne sportinę-pramoginę, o edukacinę-kultūrinę funkciją. Kuršių piliakalniai - gyva istorija... Idėja pristatyti jų gyvensenos elementus, aprangą, ekipuotę ir pan. kilo prieš penketą metų. Iš pradžių tokį renginį organizavome savam draugų ratui, paskui jis išsiplėtė. Masiškiausias žygis buvo prieš porą metų, nuo Imbarės piliakalnio, jis sutraukė apie 150 žmonių.

Jūs taip šventėte Valstybės dieną.

Taip. Juk turime visą laisvą dieną, ir, manau, susirinkti trumpam, kad sugiedotum himną, yra per maža. Buvo labai gera visą dieną eiti paupiais dainuojant dainas, brautis per krūmus link piliakalnių, būti visiems kartu visą dieną, bendrauti, pavargusiems ilsėtis prie laužo... Nuotaika buvo tikrai šventinė.

Žemaičiai turi priekaištų karaliui Mindaugui, kai kurie net atsisako švęsti jo karūnavimą kaip Valstybės dieną.

Aš neieškau priežasčių susipriešinti. Be šitos valstybės mes negalėtume būti. Tai yra mūsų, skirtingų lietuvių, valstybė. Aš esu lietuvis, kitoks lietuvis - žemaitis, ir dar kitoks žemaitis, nes ir žemaičių esama įvairių, aš - iš kuršių krašto, kalbantis kitokia, kretingiškių, patarme, kuri skiriasi nuo varniškių ir raseiniškių... (Kretingiškių patarmės ribos atitinka kuršių istorinės žemės ribas.) Aš sakau "douna", varniškiai - "dūna". Man brangi mano kalba, aš šneku tarmiškai. Man brangi Trispalvė, man svarbi valstybės istorija ir man gera švęsti Valstybės dieną kartu su įvairaus amžiaus ir regionų tautiečiais keliaujant protėvių takais.

KURŠIŠKI papuošalai turėjo skandinavišką atspalvį.  Arvydo Gurkšnio nuotr.

Kuršių piliakalniai išlikę žemaičių padavimuose, žemaičių liaudies dainose. Man įdomus mano kraštas ir įdomi bei artima jo istorinė-kultūrinė įvairovė, ir džiaugiuosi, kad pavyksta suburti jaukų bendraminčių ratą.

Ant kurio piliakalnio sugiedojote himną?

Ant Lapių. Čia ir buvo žygio kulminacija. Čia "Pilsots" vyrai pasakojo ir rodė kuršių ginklus, moterys ruošė tradicinį maistą. Buvo skanaujamas avienos šiupinys, "Pilsots" aludario alus, ypatingu būdu paruošta mėsa...

Papasakokite, kaip ji buvo paruošta.

Iškasta duobė, į ją sudėti įkaitinti akmenys, ant jų padėta prieskoniais pagardinta mėsa, suvyniota į varnalėšų lapus, dar molio uždrėbta ir užkasta keturioms valandoms.

Ir koks skonis?

Labai skanu, mėsa puikiausiai iškepė.

ŽEMĖJE kepta mėsa. Arvydo Gurkšnio nuotr.

Esate VšĮ "Ceklio kuršiai" vadovas. Pasakykite trumpai apie Ceklį.

Tai kuršių žemės pavadinimas. Kuršių genties teritorijoje žemės buvo tam tikri administraciniai vienetai su savo centrais. IX a. šaltiniuose minimos penkios, XIII a. - devynios kuršių žemės. Ceklis buvo didžiausia žemė pietiniame Kurše. Stambiausi Ceklio centrai XII a. buvo Imbarė ir Gandinga.

Ar taip suprantu, kad Skuodas, Rietavas, Mažeikiai, Telšiai, Plungė, Plateliai, Salantai - tai etninė kuršių žemė Ceklis? O Gandinga - tai Plungės ištakos?

Taip. Palanga, Kretinga - kuršių Mėguva. Klaipėda - kuršių žemė Pilsotas. Taip buvo pagoniškuoju laikotarpiu, iki kalavijuočių nukariavimo XIII a.

Ar visi jūsų aplankyti piliakalniai lengvai randami ir prieinami turistams?

Ne visi. Iš tikrųjų tai jie nepažymėti kokiais nors kelio ženklais, nuorodomis. Lengviausia rasti Kartenos ir Lapių piliakalnius. Kitų koordinates reikia susirasti piliakalnių žemėlapiuose.

Žygių organizacija reikalauja ne tik užsidegimo ir energijos, bet ir lėšų. Ar jus kas nors paremia?

Taip, vietos savivalda mus parėmė, todėl galėjome paįvairinti programą - žygeivius pavaišinti tradiciniu maistu ir t. t.

Ar kitą vasarą Piliakalnių žygis įvyks? Gal keisite maršrutą?

Norėtume išplėsti programą, pakviesti daugiau žygeivių, ant Lapių piliakalnio surengti koncertą.

ŽYGIO MARŠRUTAS

Šeši kuršių piliakalniai

KARTENOS piliakalnis Kretingos rajone, Minijos kairiajame krante. Vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu. Datuojamas VIII-XIII a. Ant jo stovėjusi medinė pilis buvo svarbus kuršių Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras.

MIŠUČIŲ piliakalnis Kretingos rajone, Nausodžio kaime, prie Mišučių kaimo, Minijos kairiajame krante. Vadinamas Pilale, Mongirdo pilale. Datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a.

KALNO GRIKŠTŲ piliakalnis su priešpiliu Kretingos rajone, Kalno Grikštų kaime, į Minijos ir Kartenalės II santakos slėnį įsiterpusiame aukštumos kyšulyje. Datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a. Stovėjo medinė pilis, saugojusi kuršių genties Ceklio žemės vakarines prieigas. Už pusės kilometro yra Kalno Grikštų II piliakalnis.

KALNO GRIKŠTŲ II piliakalnis Kretingos rajone, Mišučių miške, prie Kalno Grikštų kaimo, Minijos kairiajame krante. Įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės ir pietų pusių juosia gilios šaltiniuotos daubos, o iš vakarų - platus upės slėnis. Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia. Jame stovėjo medinė pilis, saugojusi kuršių genties Ceklio žemės vakarines prieigas. Už 1 km į pietryčius yra Kačaičių piliakalnis, už 1 km į pietvakarius - neįtvirtinta senovės gyvenvietė ir kapinynas.

KAČAIČIŲ piliakalnis Kretingos rajone, Kalno Grikštų kaime, Kartenalės II kairiajame krante. Vadinamas Pilale. Datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a.

LAPIŲ piliakalnis Klaipėdos rajone, Lapių kaime, Žvelsos upelio slėnyje, 0,6 km į pietvakarius nuo Trumpės ir Žvelsos santakos. Vadinamas Pilale. Datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a. Naudotas slėptis nuo priešų.

TRUMPAI APIE KURŠIŲ GENTĮ

* Kuršių genties teritorija susiformavo apie VI a. Baltijos pajūryje, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose.

* Kuršių klestėjimo laikotarpis - XI-XII amžiai.

* Kuršius nukariavo Kalavijuočių ordinas.

* Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta 1267 m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai LDK.

* Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris perėjo į liuteronybę, paleido ordiną ir tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1561 m. lapkričio 28 d. jis prisiekė Lenkijos karaliui kaip Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis. Kuršo kunigaikštystė ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (1642-1682 m.). Kuršo suklestėjimą sužlugdė karinė Švedijos invazija (Abiejų Tautų Respublikos-Švedijos karas 1655-1660 m.).

* 1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalinimo buvo galutinai prijungtas prie Rusijos imperijos. Čia buvusios Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės teritorija sudarė Kuršo (arba Kurliandijos) guberniją. 1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas ir Kauno gubernijos pajūris (Palangos-Šventosios ruožas).

* Kuršiai išnyko XVI-XVII a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė - sužemaitėjo.

VERTA ŽINOTI

Turtingi ir žiaurūs?

"Apie išskirtinį kuršių turtingumą, palyginti su kaimynais baltais, įrodymų rastume, bet apie jų žiaurumus kol kas daiktinių įrodymų neturime. Tačiau turime skandinavų rašytinius šaltinius, to paties Brėmeniečio XI a. antrosios pusės paliudijimus, kurie nėra iš piršto laužti, nes pajūrio kuršių kontaktai su skandinavais prasidėjo gana anksti; šaltiniuose randame, kad IX- XI a. kuršiai buvo labai aktyvūs Baltijos jūroje vikingaudami. Vikingavimas yra skandinavų istorijos realijos; Egilio sagoje apie žygį į Kuršą rašoma, kad jie išsilaipino Kuršo pakrantėje, keturias penkias dienas prekiavo, paskui plėšikavo. Šitokia buvo įprastinė schema, kurią praktikuoti pradėjo skandinavų vikingai, deja, buvo perimta ir kuršių. Tarp pajūrio kuršių, kurių socialinė branda buvo aukštesnė negu žemyno kuršių, išryškėjo vadai, kurie ieškojo pasipelnymo ne vien dorais darbais - augindami gyvulius, dirbdami žemę (nors dirbamos žemės pajūryje beveik nebuvo), bet ir rengdami įvairius žygius - prekybinius ir dažniau grobiamuosius. Kitaip tariant, kuršiai gana anksti perėmė vikingų taktiką.

Regisi man tavo vyrai, konunge, benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia, tavo menėje, negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kuršių žemės ir Šaltojo Svitjodo.

Kniutligų sagoje (jos sukurtos XII-XIV a.) užrašyta, kad prūsų pirklys Vidgaudas, kuris prekiavo su Rytų kraštais, plaukė į Prūsiją ir buvo užpultas kuršių. Gelbėdamasis nuo kuršių piratų, kurie norėjo jį užmužti ir grobį paimti, jis buvo priverstas nuburiuoti iki Hedebio, vadinasi, pasukti į vakarus. Yra ir daugiau paliudijimų, kad kelias nuo Rygos, maždaug nuo Kolkos rago, XII a., kada kuršiai kontroliavo teritorijas, jau daug didesnes, negu buvo jų autochtoniška teritorija, buvo labai pavojingas ir pirkliai plaukdavo flotilėmis. Bijodami kuršių. Iš čia, matyt, išeina ir tas kuršių žiaurumas.

 

XI a. vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis liudija, kad kuršiai buvę "itin turtingi ir žiaurūs".  Arvydo Gurkšnio nuotr.

Kuršiai, palyginti su žemaičiais arba tomis gentimis, kurios gyveno į rytus nuo Vidurio Lietuvos (kuri buvo gana turitinga Kauno apylinkėse), ryškiai išsiskyrė savo turtingumu. Pirmiausiai - žalvario ir bronzos gausa (metalai, kuriuos reikėjo įsivežti); ginklai - geresni, tobulesni, juos gaudavo ar atimdavo, arba bandydavo darytis patys skandinavų arba vokiečių pavyzdžiu. Palyginti su prūsais ir žiemgaliais, galima suabejoti, ar kuršiai buvo tokie ypač turtingi."

Danai, švedai, vokiečiai

"Iš skandinavų šaltinių yra žinoma, kad XI-XII a. ir XIII a. pradžioje didelį interesą baltų kraštams turėjo tiek danai, tiek švedai, tiek vokiečiai. Matyt, vikingų laikais buvo tam tikros įtakos sferos. Jei pradžioje Prūsiją, buvusią Sembą, daugiau kontroliavo danai, kurie bandė tą daryti ir pietiniame Kurše, tai šiaurinę dalį labiau kontroliavo švedai. XII a. situacija keitėsi: antrojoje šio amžiaus pusėje įsikišo vokiečiai. Matome rivalitetą tarp danų ir vokiečių siekiant apkrikštyti pagonis. Danai labiau dominavo Semboj - vokiečiai daugiau pasiekė Estijoj. Archeologai turi krikščionybės skverbimosi įrodymų; be paplitusių kryželių, kurie pradžioje buvo lyg ir amuletai ir galbūt nereiškė krikščionybės, yra specifinių radinių - vadinamieji Hanzos dubenys, kurie laikomi karaliaus dovana kažkuriam estų ar prūsų didikui, kuris sutinka krikštytis ir draugauti su krikščionimis. Šiaurės Rytų Estijoje jų yra žinoma per 200, gana daug Prūsijoje, bet kol kas nėra nė vieno tokio radinio Kuršiuose."

Alkvietės

"Kalbant apie alkvietes, deja, matyt, Birutės kalnas išsamiausiai tyrinėta Lietuvoje alkvietė. Birutės kalne yra unikalus dalykas: saulė buvo stebima vakarų horizonte. Mėnulio kalendorius labiau buvo būdingas žemdirbiams (tiek baltų, tiek kitose gentyse), saulės labiau būdingas pajūrio pakrančių gyventojams, šiuo atveju kuršiams. Riugeno saloje, Arkonos kyšulyje, buvo Arkonos šventvietė, kuri jau beveik nuplauta, bet dar XIX a. dalis jos buvo kasinėta. Įdomu tai, kad ji yra beveik toje pat geografinėje platumoje kaip ir Birutės kalnas, tik kitoje jūros pusėje. Ir ten buvo fiksuojamos labai panašios kalendorinės datos, tik žiūrint saulėn į rytų pusę, į tekančią saulę (o mes matėm besileidžiančią saulę). Čia yra toks kalendorių universalumas.
Birutės kalnas, be abejo, yra padarytas kuršių. Mes bandėme ieškoti galimų sąsajų su tomis dievybėmis, dievais, kurie susiję ne su žeme, o su vandeniu. Tai Antrimpas, Jūros motė, Vėjų motė, kitur - Silkių motė, Vėjopatis, Bangpūtys..."

Tarpgentinės dykros

Dykrų negalima priskirti vienai ar kitai genčiai. Mes manome, kad tai buvo tokia kontaktinė zona, ir tomis dykromis, miškais, upėmis naudojosi ir viena, ir kita gentis. Kai kuriais momentais, žinoma, galėjo vieni veržtis į kitus. Įdomu tai, kad tai ne šiaip gyvenviečių ribos, jų kraštas. Patyrinėjus išlikusius vietovardžius, vandenvardžius, galima rasti įdomių vietų, kad ir jums žinoma Ariogala, Betygala, visokios "galos". Yra nemažai vietovardžių - ne tik tarp žemaičių ir aukštaičių, Vidurio Lietuvos, bet ir kitur - su galūne "-galas"; arba tokie toponimai, hidronimai, kurie turi šaknį "švent", "juod", "alk", "laum", "kauk", "veln", "mėn", "rag". Tai susiję su kažkokiomis ribomis, pabaigomis, velniavomis, vėlių gyventomis ar kontroliuojamomis vietomis. Šitie dalykai gražiai koreliuojasi lyginant su žemėlapiais, kuriuose išdėstomi aukojimo akmenys; tiesa, jų datavimas yra gana sudėtingas, tačiau akivaizdu, kad jų daugiau, kur daugiau dykrų, ir tų dykrų pakraščiuose. Matyt, tos dykros gentims buvo kažkokia pasaulio pabaiga, kur gyvena nebe ta kalba kalbantys žmonės, kur svetimi pasauliai, kur buvo baisu ir gal nevalia įžengti. Nėra abejonių, kad tos dykros buvo sakralizuotos.

Kuršininkai - ne autochtonai

"XIV-XV a. vokiečių kolonistų Klaipėdos krašte nebuvo. Bet nebebuvo ir tų vietinių gyventojų. Todėl buvo kviečiami žmonės, ir XV a. į tą beveik tuščią kraštą patraukė kolonistai iš dviejų pusių: vieni iš Šiaurės Kuršo, kiti - iš Žemaitijos ir net iš Lietuvos, kur Vytauto laikais nebuvo labai geros sąlygos gyventi. Ir kartu su tais atvykėliais kuršininkais (mes jų jau nevadinkime kuršiais) atėjo dalis ir žemaičių. Tie kuršininkai, kurie užsiliko Šventosios apylinkėse, Palangoje, kurių pavardės ir vardai, ir kultūra dar išlaikė savitumą, lygiai taip pat, kaip ir Kuršių nerijoje, - tai nėra palikuonys tų autochtoniškų kuršių; tai yra iš esmės atsikrausčiusių iš Šiaurės Kuršo žmonių palikuonys.

Akademikas Vladas ŽULKUS, iš laidos "Apie kuršių gentį ir jos žmonių gyvenimą"

AR ŽINOTE, KAD...

* Labiausiai iš bendrinės kalbos išsiskirianti šiaurės žemaičių patarmė, vadinamieji dounininkai, bendrinės kalbos priebalsius uo, ie taria ou, ėi, pvz.: douna (duona), douk (duok), pėins (pienas), pėiva (pieva).

* Šiaurės žemaičių tarmė dar skirstoma į telšiškių ir kretingiškių patarmes.

* Kretingiškių patarmės ribos atitinka kuršių istorinės žemės ribas.

AR ŽINOTE, KAD...

* Lietuvių raštijos kūrėjas Danielius Kleinas (XVII a. vid. sudarė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, pirmąjį lietuvių kalbos žodyną), apibūdindamas XVII a. vidurio LDK tarmes, išskiria atskirą kuršių tarmę, turėdamas omenyje dabartinės žemaičių šiaurinės patarmės plotą. Su kuršių vardu šiaurinės žemaičių patarmės ploto gyventojai buvo siejami net iki XIX a. pradžios (Z. Zinkevičius, 1981).

* Remiantis LKI atliktu tyrimu apie tarmių vartojimą Lietuvos miestuose, žemaičių tarmė yra vartojama daugiau nei 90 proc. apklaustųjų, gyvenančių Vakarų Žemaitijos miestuose.

Žymos: aurimas rapalis

Nuotraukų galerija

 

© Arvydo Gurkšnio nuotr.

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Arvydo Gurkšnio nuotr.

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

skaitytojas

2018-07-17   13:35

IP: 88.119.146.219

daugiau tokiu paskaitymu ir tokiu zmoniu kaip Aurimas !

ainis

2018-07-16   08:16

IP: 86.100.165.163

pagarba Aurimui už tiesos skleidimą

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, minint I. Kanto (1724–1804) 295-ąsias...

Imanueliui Kantui skirta mokslinė konferencija nuotrauka, foto

Taip sako laivadirbys Simas Knapkis apie paskutinę "Nacionalinę ekspediciją". "Šis projektas -...

"Tai tikrai nebus lengvas finišas" nuotrauka, foto

Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos...

Triumfas: pirmą kartą Lietuva įvertinta „Auksiniu liūtu“ nuotrauka, foto

Šiandien Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kuri kasmet primena...

Kartų kaita: ar vis dar mylime kalbą ir knygas? nuotrauka, foto

"Dorė" keliauja po Lietuvą nuotrauka, foto

Mažoji Lietuva, Jau ir sostinės visuomenei buvo pristatytas naujausias šeštasis Neringos kultūros almanachas "Dorė"....

N.Puteikis: prezidentas nėra tik užsienio reikalams nuotrauka, foto

Lietuva, Seimo narys Naglis Puteikis, sekmadienį balsavęs prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose, Eltai...

Buvusi SEL mylimoji nustebino Klaipėdos publiką nuotrauka, foto

Įvairybės, Retai viešumoje pasirodanti buvusi Egidijaus Dragūno (SEL) mylimoji Eleonora Sebrova (Orea) šeštadienį prabangiame...

Iki 16 valandos rinkimuose balsavo 42 proc. rinkėjų nuotrauka, foto

Lietuva, Sekmadienį iki 16 valandos balsavo 42 proc. rinkėjų – keliais nuošimčiais mažiau...

Mažoji Lietuva, Paskelbta prieš 7 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 8 val.

Įvairybės, Paskelbta prieš 8 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...