Nijolės Sabulytės metamorfozės - nuo lengvo elgesio mergelių iki karalienių

Nijole, aktoriai tokie priklausomi nuo režisieriaus, scenografo, kaip dabar madinga sakyti - garso takelio ir dar daug ko. Ir, žinoma, nuo savo sugebėjimų, talento. Per 50 metų scenoje, spėju, būta visko. Ko nežino panelė ar jaunikaitis, besirenkantis aktoriaus profesiją? Ką patirsi juk nežinojai ir Tu, stodama į Vilniaus konservatoriją (dabar Menų akademija)?

Aktoriams paskyrimų, kaip kitose aukštosiose mokyklose ar universitete, nebūdavo. Suvažiuodavo Lietuvos teatrų režisieriai ir rinkdavosi, kam kokio tipažo teatre trūksta. Iš aštuonių merginų, tuomet baigusių aktorinį, į teatrus tepakliuvome keturios. Buvome be galo laimingos, svajodamos apie vilčių ir troškimų pildymąsi. Kai 1966 metais baigusi konservatoriją atvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą, - ilgais plaukais, kojomis iš pažastų ir įspūdingu biustu, kaip teigdavo kolegos ir gerbėjai, iš karto buvau įvesta į spektaklius. Ir... iš karto man "prilipo" lengvo elgesio merginos amplua. O svajojau tai tikrai ne lengvo elgesio mergeles vaidinti...

"Viską pasiėmiau pati"

Per pusdienį, kai vartėme teatrinius bukletus, nuotraukas, galima sakyti, kad kartu su aktore išgyvenome beveik visus Nijolės Sabulytės 120 gyvenimų, prabėgusių scenoje. Taip, būta ir karalienių, ir dulsinėjų. Ir monologai, dialogai visi tebegyvi aktorės atmintyje. O ir širdyje. Kas be ko, aktorės karjeroje būta ir prastovų, kai negaudavo vaidmenų.

"PRISIRPUSIOS MĖLYNĖS". Kadaise aktorių kvintetas (iš kairės) šviesaus atminimo Valentina Leonavičiūtė, Julija Sakalaitė, šviesaus atminimo Elena Gaigalaitė, Nijolė Sabulytė, Nijolė Narijauskaitė dainuodamos teikė daug džiaugsmo ir sau, ir žiūrovams. Priekyje kompozitorius ir ansamblio akompaniatorius Benhardas Calzonas. Nijolės Sabulytės archyvo nuotr.

"Neverkdavau ir nesėdėdavau rankų sudėjusi. Rengdavau programas, kurių trokšdavo mano širdis. Taip radosi Juditos Vaičiūnaitės "Keturi portretai", - Kirkė, Kalipsė, Nausikaja, Penelopė. Manau, ta programa įrodžiau esanti verta ne vien lengvabūdžių mergelių amplua, nes atėjo man įdomūs ir gilūs vaidmenys. Per prastovas į mano gyvenimą visa jėga įsibrovė Rabindranatas Tagorė, Henrikas Nagys, Justinas Marcinkevičius, Juozas Erlickas. Ko trokšdavo širdis, o neįsikūnydavo teatro scenoje, pasiimdavau pati, rengdama kūrybos vakarus ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Negalėčiau teigti, kad savęs nerealizavau", - 50 metų scenoje vyksmą rikiavo aktorė.

Laurai

Na, bent trumpai - apie Tavo vaidmenis, apkaišytus laurais.

O kad tų laurų nelabai ir buvo. Didieji režisieriai, atvažiavę į Klaipėdos teatrą statyti spektaklių, manęs nepastebėdavo, neįžvelgdavo, nes kastingų nebūdavo. O paprastai už tuos spektaklius ne tik vilniečiams, kauniečiams, bet ir Klaipėdos aktoriams byrėdavo apdovanojimai. Esu be galo dėkinga latvių režisierei Marai Kimelei, pakvietusiai vaidinti auklę Augusto Strinbergo "Tėve". Labai džiaugiuosi festivalio Rokiškyje komisijos sprendimu - prizas už geriausią nepagrindinį vaidmenį. Na, esu pažymėta "Padėkos kauke". Tai ir visi mano laurai.

Bet nuoširdžių laurų man kabindavo žiūrovai. Kai mano draugė papasakojo, kad jos vyras po Alvydo Vizgirdos statyto spektaklio "Elektrai skirta gedėti" jos paklausė: "Kaip tu gali draugauti su TOKIA BAISIA moterimi?", man tai buvo pats didžiausias vaidybos įvertinimas.

Atgaiva

Klaipėdos dramos teatre buvo užgimęs kvintetas "Prisirpusios mėlynės", buvo daug improvizacijų. Tą kvintetą pamėgo ne tik klaipėdiečiai, bet ir sostinė, į kurią buvote dažnai kviečiamos - su lapėmis ant pečių, su skrybėlaitėmis ir daug improvizacijų dainų pavidalu. Iš kur sėmeisi improvizacijų mokslo?

Kai atvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą, improvizacijų virtuozais buvo laikomi šviesaus atminimo aktoriai Balys Barauskas, Algirdas Kubilius. Man jų "išsidirbinėjimai" taip patiko, kad pasekiau ir aš ką nors parodijuodama ir improvizuodama. Kažkuriai Teatro dienai su Algirdu Kubiliumi parengėme dviejų teatro kritikių - Gražinos Mareckaitės ir Audronės Girdzijauskaitės - "portretus". Publika, tarp kurios buvo ir nemažai vilniečių, tiesiog leipo juokais, o paskui susilaukėme labai daug komplimentų. Tai paskatino tolesnėms improvizacijoms ir parodijoms - tai būdavo atgaiva nuo teatro rutinos, rimtų ir nelabai vaidmenų. Kurdamos tekstus ginčydavomės iki užkimimo, pykdavomės ir taikydavomės. Ir labai džiaugdavomės, kai naują programą žiūrovai priimdavo ovacijomis.

Kokius skirtumus įžvelgtumei tarp savo kartos ir dabartinių jaunųjų aktorių?

Mano teatras beveik jau visas TEN. TEN - geresnis nei ČIA. Apie tai ir norėsiu kalbėti savo sceninio 50-mečio vakaruose. Kiekviena aktorių karta turi savų privalumų. Jų nestinga ir dabartiniams Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Tik, mano akimis, jaunieji per daug pasitikintys savimi. Jiems labai svarbu išreikšti save. O teatro grandas Juozas Miltinis labai teisingai yra sakęs - aktorius privalo išreikšti ne save, o savo personažą. O tam reikia labai daug mokytis.

Artistų gyvenimas kupinas visokių nutikimų, pradedant virstančiomis dekoracijomis ant galvos, baigiant smunkančiomis kelnėmis ar sijonais. Kas juokingiausia ar liūdniausia scenoje ar per repeticijas yra nutikę Tau?

Tie juokingumai - tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis. Gana rimtoje scenoje amo netekau, kai partneris Henrikas Andriukonis prarijo putplasčio tabletę, kai ne vietoje ir ne laiku į sceną įžingsniavo teatro legenda Vytautas Kancleris, vaidinęs vokiečių armijos karininką, ir griausmingai suriko "Heil Hitler". Turėjo nuleisti uždangą, nes nebegalėjom sulaikyti juoko aktoriai, o publika tiesiog "lūžo". Kai Balys Barauskas karališkoje scenoje buvo užlipęs ant suknios šleifo, ir aš negalėjau pajudėti iš vietos. Bet visa tai atpasakota - visai nejuokinga. Reikia būti toje situacijoje ir matyti...

KARALIENĖ. F. Šilerio "Marijoje Siuart" Sabulytei buvo skirtas Anglijos karalienės Elžbietos vaidmuo. Marija Stiuart - Nijolės bendrakursė aktorė Julija Sakalaitė.

Niekada nepamiršiu, kaip Skuode, vaidinant spektaklyje "Apiplėšimas vidurnaktyje", mane suėmė baisiausi skausmai. Spektaklis juokingas, publika ištikta euforijos, o aš su tais skausmais turiu lipti ant pakylos. Lipu - ir nugriūvu. Buvau nėščia. Maniau, prasidėjo persileidimas. Na, greitoji, ligoninė. Niekada nepamiršiu, kaip dantis sukandusi kopiau stačiais ligoninės laiptais. Ačiū Skuodo gydytojai Višinskienei, išgelbėjusiai gyvybę...

Ką norėtum pasakyti savo gerbėjams ir kolegoms, švęsdama 50-metį scenoje?

Myliu žiūrovus, kurie mane atpažįsta iš balso. "Einat, ir matau - žvaigždė", - ne vienas yra sakęs. Nors žvaigžde niekada nesijaučiau, bet vis tiek malonu, kad pastebi. Ačiū gerbėjams, kad esate, todėl ir aš esu. Tik su Jumis nebijojau būti atvira iki galo. Teatro kolegas taip pat myliu. Bet labiau myliu tuos, kurie TEN. Todėl, kad su jais praeitas visas pats aktyviausias gyvenimo ir scenos tarpsnis. Ir labai ilgiuosi to meto, kai svarbiausias scenoje buvo ne režisierius, o AKTORIUS.