2018 m. sausio 18 d. 18:15 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Nešventiškai apie „Traviatą“ ir kitus praradimus

2017-12-30, 08:32

Jūratė KIELĖ

Nešventiškai apie „Traviatą“ ir kitus praradimus nuotrauka, foto

Dainininkė Sofija Jonaitytė.

© Asmeninio albumo nuotr.

Buvo laikai, kai Vilnius metus užbaigdavo nemirtingąja „Traviata“. Vietoj dešimtmečius Nacionaliniame operos ir baleto teatre gyvavusios tradicijos dabar bandoma kurti naujas. Dainininkė Sofija Jonaitytė matė, išgyveno visus teatro etapus. Ji trisdešimt metų praleido scenoje, paskui persikraustė į užkulisius - veda ekskursijas po teatrą, rengia edukacines programas. Besikeičiantis scenos menas solistei kelia nerimą: ar užkratas, sumenkinęs, nukėlęs nuo pjedestalo dramos žanrą, nepersimes ir į operą?

- Ar dar prisimenate tą nuotaiką, kurią gruodžio 31-ąją kurdavo „Traviata“?

- Violeta buvo mano Konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija - red. past.) baigimo vaidmuo. Vėliau, jau kaip teatro solistė, kiekvienus metus užbaigdavau su „Traviata“ - turėjau joje Aninos vaidmenį.

„Traviata“ buvo pradėta Nepriklausomos Lietuvos operos ir baleto teatro - Operos vaidyklos - istorija. Gruodžio 31 dieną ji buvo atliekama nuo pat premjeros, įvykusios 1920-aisiais Kaune. Po karo į Vilnių persikėlusiame teatre tradicija tęsėsi iki 2002 metų. Ji nutrūko, bet gal taip ir turėjo būti? Juk „Traviatos“ tik pirmas veiksmas romantiškas, šventiškas, jame skamba „Pakelkim taurę linksmybių“. Paskui prasideda kivirčai, opera baigiasi Violetos mirtimi. Naujametinei progai yra labiau tinkančių spektaklių. O „Traviata“ ir Vilniuje, ir Kaune rodoma gruodžio 30-ąją.

- Po daugelį metų besitęsusių skandalų politikams šiaip ne taip pavyko iškrapštyti buvusį teatro vadovą. Kaip visa tai paveikė teatrą, ar jis tebeliko meno šventovė?

- Per tą laiką, kai dirbu teatre, direktorių buvo ne vienas, bet teatras nesugriuvo. Ne taip paprasta sunaikinti tas vertybes, kurios perteikiamos pačiu aukščiausiu meniniu lygiu. Jei režisierius imasi savaip interpretuoti siužetą, muzika juk lieka ta pati. Pats žanras, tiek operos, tiek baleto, reikalauja paties aukščiausio profesionalumo. Bet kas į sceną neišeina.

O, žiūrėkite, kas šiandien vyksta su dramos spektakliais, neturinčiais tokių saugiklių. Studijų metais aktorinį parengimą mums dėstė tokios dramos žvaigždės kaip Antanas Gabrėnas, Vytautas Eidukaitis, Juozas Rudzinskas. Jie buvo išskirtinės asmenybės, ne tik mokę scenos meistrystės, bet ir atskleidę mums pačias kūrybos gelmes, jos šviesą. Vien būdami šalia savo Mokytojų jautėmės pakylėti, išskirtiniai.

Kas atsitiko dramai? Tas pat, kas Lukiškių aikštei... Labai norėčiau, kad spektakliai, kuriuos vadiname šiuolaikiškais, nebūtų suvulgarinti, kad tai būtų menas, o ne tiesiog kūrėjo eksperimentai.

- Bet ar negalime tikėtis, kad šiandieninė opera bus tokia kaip prieš šimtą metų?

- Žmonija nesikeičia - „Hamleto“, „Makbeto“ problemos egzistuoja ir šiandien. Esmė ta, kaip jos pateikiamos. Mačiau „Metropolitan Opera“ į šiuos laikus perkeltą Šarlio Guno (Charles Gounod) „Faustą“. Statytojai neatitolo nuo Guno ir Gėtės (Johann Wolfgang Goethe) minties, tik ją sušiuolaikino. Tai meistriškumo viršūnė, pagarba didžiam kūriniui ir jo idėjai.

- Turime kūrėjų, manančių, kad šiuolaikinė kalba - tai keiksmažodžiai scenoje.

- Pažiūrėčiau iš kitos pusės. Menininkas turi laisvę, neuždrausi jam kurti pagal savo supratimą. Bet kodėl mes su tuo taikstomės? Neseniai dalyvavau puikiame kūrybiniame vakare. Susirinko išskirtinė Vilniaus publika, jautri meniniam žodžiui, neabejinga problemoms, kurias turime visuomenėje. Girdėjau daug protingų klausimų, gilų išmanymą atskleidžiančių įžvalgų. Taip ir norėjosi atsistoti ir paklausti: kur jūs esate kasdien, kodėl kalbate kameriniuose susibūrimuose, o ne viešai? Viešoji erdvė dabar palikta tam, kas lėkšta, joje tarpsta šmeižtas, apkalbos, žemi interesai. O gal jie ignoruojami, neprileidžiami?

Lukiškių aikštė yra visko atspindys, mažas modelis to, kas vyksta mūsų valstybėje. Kai autoritetai, šviesuomenė tyli, žmonės neturi iš ko semtis išminties. Tada ir laimi tokie projektai kaip bunkeriai - partizanų paniekinimas, visiškas nesupratimas jų laisvės kovos. Partizanai ne sava valia slėpėsi bunkeriuose. Jie žiūrėjo aukštyn - Vytis teikė jiems stiprybę ir tikėjimą.

- Kodėl mes vis atsiduriame tokiose situacijose, prikišamai parodančiose, kokie valstybiškai neraštingi esame?

- Teatre vedu edukacines programas moksleiviams. Vaikštome po užkulisius, užeiname į butaforijos sandėlį. Jiems įdomu pakilnoti šautuvus, beje, autentiškus. Nuo to pradedame pokalbį apie mūsų Nepriklausomybės gynėjus, kaip jų seneliai, proseneliai ją gynė prieš 100 metų kuriantis valstybei. Vaikai vienas per kitą pasakoja apie savo senelius, gynusius Televizijos bokštą Sausio 13-ąją, bet labai mažai ką žino apie ankstesnius laikus. Sutariame, kad jie išsiklausinės namuose, peržiūrės šeimos albumus, susirinks giminės istorijas ir viską aprašę pateiks mokytojams. Valstybės 100-metis įgaus prasmę tik kai patys jį suvoksime, išgyvensime. Juk pats šventės blizgesys, fejerverkai nieko nereiškia, jeigu nėra gyvos istorinės atminties ir pagarbos jai. Valstybė esame mes visi, nuo mūsų priklauso, kaip švęsime, kokiu keliu eisime toliau.

Mano senelis Leonas iš tėvo pusės buvo mobilizuotas į caro kariuomenę per Pirmąjį pasaulinį karą, atsidūrė Japonijos fronte, kur pateko į nelaisvę. Pasibaigus karui ilgai keliavo namo. Grįžus reikėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, senelis tapo savanoriu. Mamos mamą Zofiją karas nubloškė į Voronežą. Čia buvo susikūrusi didelė lietuvių bendruomenė. Sofija ten baigė lietuvių mokytojų kursus. Lietuvos net nebuvo pasaulio žemėlapyje, o jie, pasitraukę į Rusijos gilumą, rengė mokytojus, gydytojus Lietuvai. Koks stiprus buvo tikėjimas, koks didelis noras kurti savo valstybę! Praeitis, surašyta vadovėliuose, neturi tos jėgos, kokią turi giminės istorijos, perduodamos iš kartos į kartą. Privalome jas išsaugoti.

- Voroneže lietuviai sėmėsi žinių, kad laikui atėjus kibtų į Lietuvos valstybės kūrimą. Šiandien aukštojo mokslo diplomas dažnai tampa bilietu į emigraciją.

- Kaimas šioks, kaimas anoks... Bet jei ne kaimas, šiandien neturėtume net lietuvių kalbos. Juk ir Čiurlionis lietuviškai nemokėjo, parodoje sutikęs savo būsimą žmoną Sofiją, lietuvių kalbos mokytoją, prašė, kad jį pamokytų. Lietuvą išsaugojo kaimo išugdyti knygnešiai, slaptosios lietuviškos kaimo mokyklos. Šiandien tyčiojamės, į provincijos žmones žiūrime kaip į kažkokią atskirą rūšį.

Gyvybė kaime blėsta. Turime tokias derlingas žemes, bet jos dirvonuoja, laukai apžėlę. Važiuoji ir matai ištisus plotus Sosnovskio barščių. Niekas su jais nekovoja, nors tai taip paprasta. Atkirsti nuo kaimo mes prarandame savo šaknis. Tada ir išlėkti, emigruoti labai paprasta.

Aš užaugau kaime, tarp paprastų žmonių, kaip šiandien sakytume. Bet jie buvo dvasios aristokratai. Šiandien tik ir girdi - labdara, labdara, ypač prieš šventes. Tada niekas apie tokius dalykus nekalbėjo. Atsitiko žmogui bėda, visi eina jam padėti. Mano senelių troba stovėjo pamiškėje. Kas tik užsukdavo, kiekvienas buvo draugiškai priimamas, čigonai taip pat. Visi gyveno gana varganai, bet kas ką turėjo, su kiekvienu dalijosi. Nereikėjo nieko ypatingo.

- Susitikome kalbėti apie operą - žėrintį scenos pasaulį, o kalbamės apie mūsų vargus...

- Bet visi spektakliai, visos arijos apie tai ir yra - apie žmogiškumą, žmogaus sielos gelmes. Tai mūsų prigimtis, tik, deja, dabar dažnai pamirštama, apkalkėjusi. Reikia tokių spektaklių, kurie pravalytų.

- Ar opera - visiems prieinama?

- Esu daug dainavusi Talino „Estonia“ teatre, nuvažiavusi savaitei dalyvaudavau dviejuose, trijuose spektakliuose. Gyvendavau pačiame teatre, mačiau iš arti, kas ir kaip jame vyksta.

Kultūros politika ten yra visai kitokia. Estai rūpinasi provincijos žmonėmis, kad jie galėtų atvažiuoti į Taliną ir pamatyti spektaklius. Tarybiniais laikais ir Lietuvoje buvo rajonų dienos. Per jas autobusais iš rajonų buvo atvežama tūkstantis žmonių, ir vien tik jiems buvo rodomas spektaklis.

Dabar rajonų dienų, žinoma, nebėra. Kultūros ministerijai tai neatrodo svarbu. Ką tik atsisveikinome su ministru Lionginu Šepečiu. Jam - rūpėjo.

- Jūsų kūrybiniame kelyje yra vienas neįprastas faktas - į operos sceną įžengėte be jokio pasirengimo, kaip sakoma, tiesiai iš gatvės. Be muzikos mokyklų, privačių pamokų ir t.t. Įgimtas talentas?

- Tikrai ne, tik - kokybiškas lavinimas. Šiandien vaikai visur tampomi - po pamokų į muzikos, dailės mokyklas, lanko galybę būrelių, - su sunkiomis kuprinėmis, per visą miestą, pavargę ir liūdni. Aš viską gavau paprastoje Joniškio mokykloje (šiandien - „Aušros“ gimnazija) iš savo nuostabių mokytojų. Muzikos pamokos - tai viena. Bet turėjome ir chorą, ir pučiamųjų orkestrą, šokių, dramos, literatų būrelius, vyko skaitovų konkursai, ruošėmės ir dalyvavome pirmoje Moksleivių dainų šventėje... Man viskas buvo įdomu. Ką išsinešiau iš mokyklos, supratau vėliau, kai, atrodė, be jokio specialaus pasiruošimo, studijuodama inžineriją, perėjau konkursą ir įstojau į Kauno muzikinio teatro studiją, vėliau - į Konservatoriją.

- Šiandien mokiniams į galvą kemšamos žinios, ugdymo nebeliko.

- Ir ką turime? Sudrausminau į mūsų kiemą parūkyti vis ateinančius vienos prestižinės mokyklos mokinius. O jie - mes esame laisvi. Paprašiau paaiškinti, kaip jie supranta laisvę. Panaršę mobiliuosiuose telefonuose sako: laisvė, kai darai ką nori.

Patyčios - baisus dalykas, pagal jas lenkiame daugumą Europos šalių, ir situacija negerėja. Anksčiau būdavo pasijuokiama, dabar tyčiojamasi. Turėjome tokį žurnalą „Šluota“. Jo karikatūromis juoktasi iš žmogaus netinkamo poelgio, klaidos, bet tai nebuvo jo žeminimas. Dabar jei žmogus kažkam užkliūva, jis sutrypiamas, sumaišomas su žemėmis.

- Daug metų lankydavotės vienuose sostinės vaikų globos namuose. Dabar jie išformuoti. Nerimo dėl to nejaučiate?

- Likimas mane ten atvedė dar 1995 metais. Ten užaugo daug nuostabių vaikų, pastaraisiais metais globojau vieną neregį berniuką. Jam labai pasisekė, jis turi puikius globėjus, bet ir dabar su juo bendrauju, dažnai kviečiu jį į teatrą.

Kilus institucinių vaikų namų naikinimo vajui, buvo išsakyta daug kritikos. Aš juos mačiau iš vidaus, žinau, kaip ten buvo organizuojamas darbas. Auklėtojos, seselė, gydytoja, psichologė - visa komanda atsidavusių žmonių, nes tie vaikai tikrai turintys labai didelių problemų. Ateidavo broliai jonitai iš kitapus Neries esančio vienuolyno. Jie buvo apgaubti dideliu, nuoširdžiu rūpesčiu.

Dabar globos namai išardyti, išdalyti šeimynomis, jos apgyvendintos butuose, kiekvienai paskiriant po auklėtoją. Ar tokiomis sąlygomis įmanoma juos apsaugoti nuo išorinio pasaulio negerovių? Patikėkite, į tuos vaikus tiesiasi daugybė nešvarių rankų. Blogiui prasiskverbti į tas šeimynas yra didesnės galimybės, negu buvo instituciniuose namuose.

Išardė, manydami, kad bus geriau. Paskui tai gali skaudžiai kainuoti. Girdėjau, Vokietijoje analogiškas projektas nepasiteisino. Pirma padarome, tik paskui pagalvojame. Rašomi projektai, kas man labai nepatinka. Sudėta iš gabaliukų, ir nėra visumos matymo. Tik nusigriebti finansavimą, užsidėti pliusą ir pamiršti. Tada - į kitą projektą. Taip ir šuoliuojame, pametę esmę, praradę kryptį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

Vakar Klaipėdos merijoje apdovanoti "Vakarų ekspreso" ir miesto Savivaldybės surengto kalėdinių vitrinų...

Kalėdinių vitrinų puošėjams - dovanos nuotrauka, foto

Jau netrukus Klaipėdos "Kultūros fabrike" (KUFA) veikiančio kino teatro veiklą pradės vykdyti...

"Kultūros fabrikas" nebeatlaikė kino naštos nuotrauka, foto

Bažnyčioje per Velyknaktį atgyjantys žalnieriai, besisukančios stacijos, neįtikėtini Užgavėnių kaukių panaudojimo būdai,...

Liaudiško lėlių teatro atradimai Žemaitijoje nuotrauka, foto

Po dviejų dienų pasitiksime 2018-uosius - Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metus. Jie...

Dr. Saulius Sidaras: apie lietuvybę Sibire nuotrauka, foto

Žudikų grobiu tapo ir mėsa nuotrauka, foto

Kriminalai, Apsvaiginti alkoholiu ir apiplėšti – tokia mintis kilo plungiškiui susipažinus su...

Baltijos rankinio lygos kovos sugrįžta į Klaipėdą nuotrauka, foto

Sportas, Šį savaitgalį Klaipėdos „Dragūnas“ namuose (Taikos pr. 61A) žais dvejas Baltijos rankinio...

Mokyklų valgyklos: bręsta pokyčiai nuotrauka, foto

Švietimas, Nuo šių metų pradžios įsigaliojo naujos vaikams rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir...

Dingusio nepilnamečio ieškoma ir Latvijoje nuotrauka, foto

Kriminalai, Nuo sausio 10 d. artimieji ir policija negali rasti iš namų...

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Švietimas, Paskelbta prieš 2 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...