Nekenčiami šedevrai: kūriniai, nuvylę autorius

Mikelandželo Buonaročio Siksto koplyčia

Vienas garsiausių Atgimimo epochos meistrų Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti) į istoriją įėjo ir kaip Siksto koplyčios lubų freskų autorius. Šio darbo jis ėmėsi prašomas Romos popiežiaus Julijaus II, kuriam tiesiog negalėjo atsakyti. Koplyčios lubas dailininkas tapė 1508-1512 metais, nors iki tol freskų niekada nekūrė ir menkai įsivaizdavo jų kūrimo techniką.

Nieko keista, kad Mikelandželui teko daug ką perdaryti. Ištapęs apie trečdalį lubų jis pastebėjo, kad freskos ėmė pelyti, tad teko darbo imtis iš naujo. Be to, Mikelandželui teko dirbti nepatogioje padėtyje. Nors jis buvo susimeistravęs specialias kopėčias, tvirtinamas prie sienų, kurti jam prisiėjo užvertus galvą. Mikelandželas net sukūrė eilėraštį, kuriame savo kūną palygino su kreivu svogūnu: jis skundėsi, kad smakras remiasi į pilvą, o pakaušis prilipo prie nugaros. Baigęs tapyti, dailininkas dar ilgai skaitydavo, pakėlęs tekstą aukštai virš galvos. Kad ir kaip ten buvo, nepatogumai Mikelandželui nesutrukdė sukurti Atgimimo epochos perlo. Siksto koplyčia iki šiol žavi joje apsilankiusiuosius. Čia per svarbias bažnytines šventes vyksta pamaldos, taip pat joje renkamas naujas popiežius.

Klodo Monė „Lelijos“

Vienas iš impresionizmo pradininkų Klodas Monė (Claude Monet) paveikslų seriją „Lelijos“ kūrė paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais. Iki mūsų dienų išliko apie 250 aliejumi tapytų kūrinių, bet jų galėjo būti daug daugiau. Dailininkas paskutiniuosius darbus sunaikino, nes daugelį jų laikė nebaigtais, vidutiniškais arba nevykusiais, ir nenorėjo, kad ateinančios kartos juos matytų. Dailininko vertinimui įtakos turėjo tiek jo nuotaikos, tiek ir katarakta. Yra žinoma, kad 1909 m. ruošdamasis parodai Paryžiaus Diurano-Riuelio galerijoje, K.Monė sunaikino apie 30 jau baigtų paveikslų iš serijos „Lelijos“ - supjaustė drobes peiliu. Paroda sulaukė pasisekimo, o K.Monė, nepaisydamas depresijos ir pasikartojančių nervų priepuolių, kūrė dar keletą metų.

Ankstyvieji Gerhardo Richterio darbai

XX a. 7-ą deš. šiuolaikinis vokiečių dailininkas Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) pradėjo tapyti paveikslus iš nuotraukų, taip apjungdamas tapybą ir fotografiją. Apie 60 tuo laikotarpiu sukurtų kūrinių G.Richteris sunaikino pats - supjaustė peiliu arba sudegino su kitomis šiukšlėmis, susikaupusiomis jo ateljė. Tie darbai dabar yra vertinami puse milijardo eurų. Nepasitikėdamas savimi dėl polinkio naikinti, G.Richteris prieš sunaikindamas meno kūrinius fotografuodavo. Nuotraukos, kurių dauguma iki 2012 m. nebuvo publikuotos, yra saugomos dailininko archyve Dresdene. G.Richteris gerai prisimena sunaikintus paveikslus. Pavyzdžiui, karo laivo atvaizdas jam pasirodė pernelyg pompastiškas, o paveikslas, kuriame buvo vaizduojama kengūra, G.Richteriui nepatiko tuo, kad gyvūnas buvo tik juokingas. G.Richeris vienas pirmųjų vaizdavo A.Hitlerį - vienu metu piktą ir kartu komišką figūrą. Šis paveikslas dailininkui pasirodė taip pat pernelyg tendencingas, todėl buvo supjaustytas. Dailininkas yra įsitikinęs, kad turi teisę naikinti savo darbus. Jis net prisipažino, kad atsikratydamas savo drobių jausdavo palengvėjimą.

Franco Kafkos kūriniai

Rašytojas Francas Kafka (Franz Kafka) paliko testamentą, kuriame savo draugo Makso Brodo (Max Brod) prašė neskaičius sudeginti visus jo neišleistus kūrinius, taip pat laiškus ir dienoraščius. O per savo neilgą gyvenimą F.Kafka mažai ką yra išleidęs. Jo nuomone, „vykę“ kūriniai buvo „Metamorfozė“, „Pataisos darbų kolonijoje“, „Bado meistras“ ir keletas kitų. Rašytojas nenorėjo publikuoti savo nebaigtų darbų, tarp kurių - ir trys jo garsieji romanai. Toks F.Kafkos noras yra aiškinamas perfekcionizmu, skausmingu reagavimu į kritiką arba noru išeiti iš šio pasaulio nieko nepalikus. Bet įtikimiausią priežastį rašytojas įvardijo pats, kalbėdamasis su čekų literatu Gustavu Janouchu (Gustav Janouch): „Kai negali padėti - tylėk. Niekas neturi teisės bloginti paciento būklės beviltiška diagnoze“. M.Brodas neišpildė paskutiniosios velionio valios ir skaitytojams pateikė F.Kafkos kūrinius, nors diskusijos, ar toks sprendimas buvo teisingas, netyla iki šiol.

Arturo Konano Doilio Šerlokas Holmsas

Garsiausio anglų seklio „tėvas“ Arturas Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) savo personažo nemėgo. Autorius Š.Holmsą laikė „bedvase skaičiavimo mašina“ ir, pasirodžius apsakymams apie seklį, stengėsi detektyvinių istorijų daugiau nerašyti, o kurti rimtesnius kūrinius. Jį nervino prasimanytų istorijų apie Š.Holmsą neblėstantis populiarumas ir tai, kad jo istoriniai romanai skaitytojų palankumo nesulaukia. A.Konanas Doilis tikėjosi, kad galės atsisakyti kurti detektyvinius apsakymus, jeigu užsiprašys didesnių honorarų, bet leidėjai sutikdavo su visomis jo sąlygomis.

Galop rašytojas nutarė nužudyti savo herojų. Taip atsirado „Paskutinė Š.Homso byla“: seklys žūsta Reichenbacho krioklyje. Po to A.Konano Doilio skaitytojai jį užvertė laiškais su prašymais ir net reikalavimais atgaivinti Šerloką Holmsą. Daugybė Londono gyventojų užsirišo gedulo raiščius, pridygo daugybė seklio gerbėjų klubų, kurie norėjo jį sugrąžinti į gyvenimą. Skaitytojų džiaugsmui A.Konanas Doilis dėl finansinių sunkumų buvo priverstas prikelti iš mirusiųjų jų mylimą herojų. Jis bandė dar kartą padėti tašką Š.Holmso istorijoje („Paskutinis nusilenkimas“), bet po kurio laiko išleido naują rinkinį apie seklio ir jo draugo gydytojo nuotykius.

Vudžio Aleno „Manhatanas“

Amerikietis režisierius Vudis Alenas (Woody Allen) „Manhataną“ nufilmavo 1979 m. Nespalvotas filmas apie nejauno inteligento scenaristo bandymus susigaudyti savyje patiko tiek kritikams, tiek žiūrovams. V.Alenas ne tik režisavo filmą ir dalyvavo kuriant scenarijų, bet ir vaidino pagrindinį herojų. „Manhatanas“ yra laikomas vienu geriausių režisieriaus filmų, ir ne tik dėl to, kad jį šiltai priėmė žiūrovai, bet ir dėl finansinės sėkmės. Vis dėlto pats V.Alenas buvo nusivylęs tuo, ką sugebėjo sukurti. Jis siūlėsi studijai nemokamai sukurti kitą filmą, jeigu „Manhatanas“ nebus rodomas. Režisierius iki šiol „Manhataną“ vadina savo prasčiausiu filmu ir stebisi, kad jam pasirodžius ir toliau gaudavo pinigų kurti kitiems filmams.

Tonio Kėjaus „Amerikos istorija X“

„Amerikos istorija X“ yra pirmasis britų režisieriaus Tonio Kėjaus (Tony Kaye) pilno metražo vaidybinis filmas. Iki jo jis kūrė reklamą ir vaizdo klipus. Filmas buvo pristatytas visoms įmanomoms premijoms gauti ir iki šiol patenka į geriausius visų laikų filmų sąrašus, bet T.Kėjui nepatiko savo darbo rezultatas. Režisierius du kartus pristatė studijai sumontuotą galutinį filmo variantą, bet kompromiso pasiekti nepavyko. Po to baigiamasis montažas buvo patikėtas pagrindinio vaidmens atlikėjui, aktoriui Edvardui Nortonui (Edward Norton). Baigiamoji filmo versija T.Kėjui nepatiko, bet pasirodė kino ekranuose. Žiaurus filmas baigėsi tuo, kad visi „vienas kitą apsikabinę verkia“. Be to, E.Nortono herojus ekrane pasirodo dažniau, negu buvo sumanęs režisierius. Pasak T.Kėjaus, visa tai jį tiek sunervino, kad jis susilaužė ranką, kumščiu trenkdamas į sieną. Vėliau režisierius skelbė neigiamas recenzijas apie filmą savaitraščio „Variety“ puslapiuose ir pasiekė, kad filmas nebūtų įtrauktas į Toronto kino festivalio programą.