Muzikologė Daiva Kšanienė:„Jeigu ignoruojame tikrąją Klaipėdos muzikinio teatro įsteigimo datą, kodėl neignoruojame Richardo Wagnerio atvykimo į jį?“

Muzikologė, knygos „Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 m. ir jo priešaušris XIXa.-XXa. (istorinių, ideologinių, socialinių ir kultūrinių lūžių kontektas)“ autorė Daiva Kšanienė kalbėdama apie šio vakaro koncertą pastebi, kad kompozitoriaus R. Wagnerio muzika galbūt kiekvienam nesuprantama, tačiau labai ypatinga, o operos primadona V. Urmana turi viską, ko gali reikėti R. Wagnerį atliekančiai solistei.

- Pristatoma, kad V. Urmanos koncertas skirtas kompozitoriaus R. Wagnerio180-siosms apsilankymo ir dirigavimo Klaipėdoje metinėms. Kokiomis aplinkybėmis R. Wagnerisdirbo Klaipėdoje? Kuo svarbus šis momentasmiestui, pačiam R. Wagneriui?

R. Wagneris jaunystėje, pradėjęs kompozitoriaus ir dirigento karjerą Vokietijoje, labai skurdo. Tai buvo savotiško charakterio žmogus, daug kam įsiskolindavęs, kreditoriai iš jo reikalaudavo pinigų, o jų neuždirbdavo – pirmosios R. Wagnerio operos nesusilaukė didelės sėkmės. Kompozitorius buvo priverstas bėgti, slapstytis nuo kreditorių. Taip 1836 m. vasarą gavo darbą Karaliaučiaus operos teatre, ten dirbo antruoju dirigentu.

Karaliaučiaus operos teatras to meto kontekste buvo labai stiprus, dažnai gastroliuodavo mažesniuose Mažosios Lietuvos miestuose. O 1936 m. rugsėjo mėnesį Karaliaučiaus operos teatras gastrolių atvyko į Klaipėdą, Mėmelį. 23-ejų  R. Wagneris čia buvo atsiųstas su operos trupe diriguoti. Pagrindinis Karaliaučiaus operos dirigentas Luisas Schubertas nepanoro važiuoti į provinciją, Prūsijos užkampį.

R. Wagneris, suvokdamas savo talentą ir žinodamas, kad yra vertas daugiau nei dabar gali turėti, buvo kupinas noro parodyti savo sugebėjimus, ėmėsi darbo be galo entuziastingai, tuo labai sužavėjo Klaipėdos publiką.Klaipėdiečiams ypač pamilus R. Wagnerį, į Klaipėdą atvažiavo pats Karaliaučiaus operos teatro vyriausiasis dirigentas L. Schubertas, nenorėjo užleisti garbės R. Wagneriui, pats pradėjo diriguoti svarbesnius spektaklius.  Žinoma, labai apmaudu, kad Karaliaučiaus teatro gastrolės ir R. Wagnerio viešnagė Klaipėdoje tetruko du mėnesius, vėliau operos teatras grįžo atgal į Karaliaučiu, o R. Wagneris patraukė į Rygą.

R. Wagnerio pėdsakas Klaipėdoje viena vertus smulkutis, menkas: R. Wagnerio biografijose praktiškai neminimas šis faktas. Bendrame istoriniame R. Wagnerio gyvenimo kontekste jo buvimas čia tarsi menkavertis. Tačiau mūsų miesto kultūrinei atmosferai faktas, kad R. Wagneris čia įkėlė koją, reikšmingas. Galime tuo didžiuotis, bet perlenkti lazdos nederėtų. 

Klaipėdos muzikinis teatras mini R. Wagnerio buvimo Klaipėdoje 180-ąsias metines, tuo tarpu savo teatro jubiliejų įvardina kaip trisdešimtąjį. Ar R. Wagneris būtų buvęs Klaipėdoje, jeigu čia nebūtų buvę muzikinio teatro? Muzikinio teatro pradžia Klaipėdoje - 1820 m., jau tada čia buvo pastatyta daugybė operų. Dabartiniame Klaipėdos dramos teatro pastate greta veikė ir dramos, ir operos teatras – du teatrai viename pastate. Bet juk pastatas nesvarbu, svarbu tai, kas jame vyksta!

Tuo metu pastatyti spektakliai Klaipėdos publiką parengė operos menui, kad gastrolėms čia galėtų važiuoti ne tik Tilžės opera, bet ir Karaliaučiaus – su R. Wagneriu priešakyje. Man labai keista, kad R. Wagneris – operos dirigentas dirigavęs Klaipėdos operos teatre minimas, o teatrui skaičiuojama tik 30 metų.Klaipėdos miestui juk, sakome, 765-eri metai. Neskaičiuojame tik „šito“ periodo – koks yra tas šitas periodas? Ar nuo 1923-ųjų, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, ar Klaipėda yra nuo 1990, kai išsivadavome nuo sovietų okupacijos? Miesto savastis, tapatybė tęsiasi. Jeigu ignoruojame tikrąją teatro įsteigimo datą, kodėl neignoruojame R. Wagnerio atvykimo į jį? Man tai primena istorijos neigimą.

- Koks R. Wagneris apskritai kompozitorius? Kuo išskirtinė, kokia jo muzika?

Žmogui, turinčiam mažiau sąlyčio su muzika, R. Wagnerio muzika sunki klausyti. Mūsų publika daugiau yra įpratusi ir vertina tokias operos, kur skamba aiškūs, užbaigti numeriai, kur pasibaigus arijai galima paploti, kur sukasi nuotaikų, atlikėjų kaleidoskopas. R. Wagnerio operos tokios nėra. Jam būdingas ištisinis muzikos vystymas. Pavyzdžiui, didžiulėje kompozitoriaus muzikinėje dramoje „Tristanas ir Izolda“ tik tris kartus suskamba tonika. Paprastam klausytojui pasidaro ilgu.

R. Wagneris surado savitą harmoniją. Velyvojo romantizmo metu muzika buvo labai aiški, kuriama kone pagal taisykles. O R. Wagnerio muzikoje vienas disonansas veda į kitą, chromatizavimas tęsiasi visą laiką. Tokia muzika vadinama begline harmonija, iš jos gimsta ir begalinė melodija.

Didžiosiose kompozitoriaus muzikinėse dramose be galo svarbus žodis. R. Wagneris tikėjo, kad drama ir muzika privalo eiti kartu. Žodis begalinėje melodijoje yra ypač svarbus, turi gilią, esminę prasmę. R. Wagnerio tekstai filosofiški, jis nepripažino, kad opera gali būti istorinė, buitinė, gyvenimiška. Savo muzikines dramas R. Wagneris kūrė pagal XIII a. vokiečių liaudies epus. Jis pripažino tik mitinius siužetus, kuriuose įkūnijimas esminis žmogaus gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos supratimas. Operose nagrinėjamos giluminės, filosofinės, estetizuotos mintys. Jį nepaprastai veikė filosofų Frydricho Nyčės, Arthuro Schopenhauerio pažiūros.

R. Wagnerio muzikiniai kūriniai sudėtingi ne tik klausyti, bet ir atlikti. Būtent todėl jie rečiau statomi Lietuvos muzikiniuose teatruose.

- Teatro direktorius Jonas Sakalauskas spaudos konferencijoje sakė, kad „tam, kad parodytume Klaipėdai, Lietuvai ką nors svarbaus ir įdomaus, turėjo būti labai ryškus solistas, nematėme kito pasirinkimo – tik Violetą Urmaną“.V. Urmana – stulbinanti operos žvaigždė, dainuojanti didžiausiose pasaulio scenose. Kodėl R. Wagneriui atlikti pasirinkta ji? Kur šios atlikėjos išskirtinumas? Kuo ypatinga jos atlikimo maniera?

R. Wagneriooperoje labai svarbus orkestras – kartais net svarbesnis už dainininkus. Orkestro vystymas ir dramaturgija labai dažnai yra vedančioji. Ne gana to, R. Wagnerio orkestras – didelės sudėties, tad dainininkai, dainuojantys R. Wagnerio operose, turi būti ne tik muzikalūs, turėti gražaus tembro vokalą, bet ir galingus balsus. „Įveikti“ orkestrą ne kiekvienas pajėgus. Partijosmuzikiniu požiūriu taip pat labai sudėtingos. Viena padainuoti ariją ir stabtelėti, o visai kas kita išdainuoti keliolikos minučių muzikinį monologą, kupiną chormatizmų, alteracijų, perėjimų, niunasų – tam reikia didžiulio talento. Tokių dainininkų pasaulyje vienetai.

Violeta Urmana tokį unikalų balsą turi. Ji turi viską, ko reikia norint tobulai atlikti R. Wagnerį. Visų pirma, jos balsas labai gražaus tembro, nepaprastai sodrus. Jis unikalus ir tuo požiūriu, kad tai ir sopranas, ir mecosopranas kartu. Jai absoliučiai nieko neįmanoma prikišti. Jos balsas visuose registruose skamba tobulai.

Operos dainininkui ypač svarbus bendras muzikinis išsilavinimas. Juk labai dažnai dainuoti operą ateina talentingi, gerai dainuojantys dainininkai, pasukę į operą jau brandesnio amžiaus, kai kurie iš jų net natų dorai nepažįsta. Tuomet jie dainuoja vien jausmu, talentu. Bet kai žmoguje dera nepaprastai puikios vokalisto savybės ir muzikinis išsilavinimas, jis suvokia apie ką muzika, kaip ji vystosi, kompozitoriaus sumanymą, esmę, formą, muzikinę ir nemuzikinę filosofiją – tada ypač puiku.

V. Urmanos gyvenimas muzikoje nuo vaikystės, skambius J. S. Bachą, L. Betchoveną, F. Šubertą, labai svarbus. Ėmus dainuoti, muzika jai jau buvo artima, suvokiama, pažįstama. Reikėjo tik pasidaryti instrumentą. Ji jį pasidarė nuostabų, o šalia jo turėjo ir Dievo dovaną.

- Minėjote, kad ir orkestrui R. Wagnerį atlikti sudėtinga, reikalingas gana plati sudėtis. V. Urmana pastebi, kadnors ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro muzikantai negriežia stradivarijais – rezultatas puikus. Ar sudėtinga klaipėdiečiams parengti tokią programą?

Sunku spėlioti, reikia išgirsti koncertą. Šis orkestras groja labai įvairiai, būna, gerai pagroja, būna, labiau atsipalaiduoja. Viskas priklauso nuo to, kiek žmonės susitelkę konkrečiam darbui. R. Wagnerio partijos profesionalui įveikiamos. Ne stradivarijais grojama, bet orkestre žmonės gabūs, talentingi. Daug priklauso nuo vadovo, dirigento, kiek su jais dirba, kiek reikalauja. Reikia manyti, kad šiam koncertui su pasauline garsenybe orkestras susiims. Jeigu atlikėjai tikrai repetavo, atidavė visą sielą ir galimybes, tikrai turėtų skambėti neblogai.

- Ar jums pažįstama dirigento V. Ponkino maniera? Koks tai dirigentas, kaip dirba su orkestru?

V. Ponkiną diriguojant esu mačiusi tik porą kartų. Tai – santūrus dirigentas, nesiblaškantis, savęs nedemonstruojantis. Būna dirigentų, kurie mėgsta pademonstruoti save, dirigentinio judesio grožį, posūkį į pirmuosius smuikus, parodyti ir savo profilį ar gudrų rankos judesį – kartais ir to reikia. Tai žmogus, kurio rankose yra muzika, jam nereikia didelių pastangų, pašalinių judesių, lingavimo ar kratymosi, šokinėjimo, kad iš orkestro, scenos ją ištrauktų. Svarbu dirigento ir orkestro ryšys.

R. Wagneris ir siekė, kad muzikinę dramą rašytų ir atliktų tas pats žmogus. Jis pats sukūrė libretus visoms savo operoms, o kol galėjo, pats ir diriguodavo. iekdavo, Skad klausytojas susikoncentruotų į tai, kas vyksta scenoje, į muziką, pasiektų muzikos kuriamą transą – kad niekas jo neblaškytų. Kai Bairoite, Vokietijoje R. Wagneris statė savo teatrą, net uždengė orkestro duobę, kad publikos tik neblaškytų grojančių muzikantų vaizdas – ne tai svarbiausia.

Violetos Urmanos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertą rugpjūčio 15 d., 19 val. tiesiogiai transliuos LRT KLASIKA.