Menas - menui, ar menas - visuomenei?

Menas - menui, ar menas - visuomenei?

Kas lemia spektaklio sėkmę, kam skirtas šiuolaikinis teatro menas ir kokia jo misija, kalbėjomės su režisiere Loreta Vaskova, teatro mokytoja Ieva Giniotyte, Klaipėdos jaunimo teatro kompozitore ir muzikos vadove Nijole Sinkevičiūte bei vienu garsiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, Klaipėdos jaunimo teatro režisieriumi Valentinu Masalskiu.

Kas Jums yra sėkmingas spektaklis? Ar pritrauktų žiūrovų skaičius yra rodiklis?

V. Masalskis. Kai tu užkreti žiūrovą prasme. Užkreti ir pajunti, kad jis išgirdo tave - išgirdo mintis, kurias norėjai jam pasakyti, ir kai jis pajaučia tai, ką tu jautei. Turbūt tai labai svarbu. O pritrauktų žiūrovų skaičius yra daugiau parama menui. Labai blogai vaidinti, kai ateina mažai žiūrovų. Atrodo, kad tu niekam nereikalingas. Žymiai smagiau, kai ateina daugiau stebėtojų - tada būni laimingas.

I. Giniotytė. Tai toks spektaklis, po kurio žiūrovas išeina sukrėstas, kažką supratęs ar kažko išmokęs, pasisėmęs energijos ir naujų minčių. Na, tikriausiai visų dalykų iš vieno spektaklio negali pasiimti, bet jei bent vieną pasiimi, spektaklį galima vadinti sėkmingu. Matyt, metų skaičius, kuris nusako, kiek ilgai tam tikras spektaklis rodomas, yra didesnis rodiklis nei pritrauktų žiūrovų kiekis. Jei ilgus metus sugebi surinkti žiūrovus į salę, vadinasi, esi tikrai sėkmingas.

L. Vaskova. Sėkmingas spektaklis yra labai sąlygiškas dalykas, tokia sėkme niekada nesi iki galo užtikrintas. Bet tikriausiai pasisekęs spektaklis yra tas, kuriame aktoriai, scenografai, apšvietėjai - visa komanda atranda bendrą kalbą, atsidavę dirba kolektyvinį, stiprų darbą. Įvyksta chemija, meilė. Tikriausiai tokius spektaklius vadinčiau netgi ne sėkmingais, o mylimais. Na, o pritrauktų žiūrovų skaičius, mano nuomone, įeina į sėkmingo spektaklio sąvoką.

N. Sinkevičiūtė. Tai meninis-dvasinis aktas, kai pavyksta užmegzti kontaktą su žiūrovu. Tuomet atsiranda dvasinis dialogas ir stebėtojas tarsi išgirsta bei atsiliepia į aktoriaus kreipinį. O žiūrovų skaičius nėra rodiklis.

Neretai galima išgirsti: "Teatras nesistengia įtikti kiekvienam." Tai pagal kokius kriterijus teatras pasirenka, kuriam stebėtojui patikti jis nori, o kurio nuomonė jam nėra svarbi?

V. Masalskis. Jis nenori niekam patikti. Visų pirma teatras neturėtų patikti. Galbūt yra tokių, kurie nori patikti, bet iš esmės teatras neturėtų patikti. Jis turėtų primesti savo idėjas, įžvalgas, prognozes. Ar tai būtų dvasinės, ar socialinės prognozės - nesvarbu. Bet jis turi primesti.

L. Vaskova. Nesistengia įtikti galbūt labiau reiškia nesistengia pataikauti. Matote, kuriant spektaklį, renkant jam medžiagą, visuomet yra užkoduotas žiūrovas - ta medžiaga galbūt keis stebėtoją, keis tam tikrą grupę žmonių…

I. Giniotytė. Man rodos, pats pagrindinis kriterijus - režisieriaus išgyvenimas ir noras perteikti jam aktualią temą. Manau, kad režisierius ieško skauduliuko, kuris - visų pirma - būtų aktualus jam. Ir tik tada žiūrovui. Kai darai tai, kas tau įdomu, ir darai tai su meile, ta veikla pritraukia ir kitus. Aš manau, kad teatre nėra svarbių ir nesvarbių nuomonių, jame yra tau aktualios ir neaktualios temos, žanras ir kiti panašūs dalykai.

N. Sinkevičiūtė. Nežinau, ar stengiasi, bet tikrai manau, kad norėtų įtikti ne visiems, o būtent kiekvienam. Tiktai kad tai yra neįmanoma.

Kaip reaguojate, kai žiūrovas, išėjęs iš spektaklio, pareiškia, jog spektaklis neatitiko jo lūkesčių?

N. Sinkevičiūtė. Vadinasi, jis atėjo ne į tą spektaklį.

L. Vaskova. Visaip būna. Kartais būna malonu, kartais nemalonu. Kartais nusivili. Čia kaip ir gyvenime. Visiems patikti tiesiog negali. Kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Kai žmogus nepamato to, ką įsivaizdavo prieš ateidamas, tai ir įvyksta tas nusivylimas. O jeigu jis ateina be jokios nuomonės, lyg baltas, švarus popieriaus lapas, tai netenka ir nusivilti.

V. Masalskis. Žiūriu, kas tai pasako, kodėl pasako. Kartais tai sakoma norint mane įžeisti, kartais politiniais sumetimais, kartais demonstruojant savo ego. Morisonas yra labai gražiai pasakęs: "Spektaklis, arba apskritai menas, yra piknikas, į kurį žiūrovas atsineša savo patiekalą. Ir jį valgo." Jeigu jis ateina į spektaklį nepasiruošęs, ką jis gali pasakyti? Jis nieko nemato. Jei žmogus visą gyvenimą nuo ryto iki vakaro valgė česnaką, užsikąsdavo raugintu agurku, tai kokį kitą patiekalą jis gali suprasti? Jis išeis iš spektaklio ir pasakys, kad pastarasis buvo blogas, nes jame nėra česnako.

I. Giniotytė. Jei tik tas žmogus žino, kodėl neatitiko ir kas buvo ne taip, tai aš labai džiaugiuosi, kad žiūrovas turi savo nuomonę. Nesvarbu, ar ji teigima, ar neigiama.

Kokia, Jūsų nuomone, yra meno misija?

N. Sinkevičiūtė. Pasakysiu pirmą mintį, šovusią į galvą: padėti žmogui pažvelgti ir įeiti į savo vidinį pasaulį.

I. Giniotytė. Žadinti žmogų ir priversti jį mąstyti. O kartais tiesiog būti gražiam ir padėti atsipalaiduoti. Meno paskirtis - pamaitinti sielą. Ir skirtingos meno rūšys skirtingai ją maitina.

V. Masalskis. Iškelti klausimą. Svarbiausia yra iškelti klausimą.

L. Vaskova. "Misija" yra labai sudėtingas žodis (nusijuokia). Aš teatro netapatinu su misija. Man ši sąvoka asocijuojasi su bažnyčia - lyg mes čia kažkam tarnautume. Manau, kad teatras yra svarbus dėl to, kad jis gali užmegzti dialogą su žiūrovu. Tikslas ir yra pasikalbėti.

Kai kuriais atvejais reikia būti ne tik išsilavinusiu, bet ir itin kūrybingu žmogumi, kad galėtum suprasti, ką menininkas norėjo pasakyti savo kūriniu. Tad kyla klausimas: menas kuriamas menui ar visuomenei?

V. Masalskis. Išsilavinusiam reikia būti ne kartais. Išsilavinusiam reikia būti visada (šypsosi).

L. Vaskova. Labai sudėtingas klausimas. Meno istorijoje yra labai skirtingų tarpsnių: menas buvo kuriamas vien tik dėl meno, vėliau atėjo momentas, kai menas staiga susivokė ir pradėjo skelbti, jog jis - tik visuomenei. Kiekvienas menininkas turbūt pasirenka savo adresatą. Turi būti meno dėl meno, kad jis vystytųsi ir judėtų toliau, o kita dalis turi priklausyti visuomenei. Mes bandome laviruoti tarp abiejų.

N. Sinkevičiūtė. Tikrai nekenkia būti išsilavinusiam ir kūrybingam, tai visada yra smalsi ir draugiška potencija norint "atidaryti" kūrinį ir bendrauti su juo (šypsosi). Negalėčiau pasakyti, ar menui, ar visuomenei daugiau kūryba skiriama. Žinau tik tiek, kad menas - gyvybiškai reikalingas.

Lietuvoje į teatrą vaikšto 7 proc. žmonių. Likusi dalis renkasi televiziją. Kaip manote, jeigu teatras dirbtų nuoširdžiau, galbūt pritrauktų didesnę dalį visuomenės?

V. Masalskis. Septyni procentai? Iš kur toks skaičius? Septyni procentai yra labai daug. Čia gal tu apie Estiją kalbi (juokiasi)? Ne, netikiu. Kai šviečiant saulei eini į pliažą ir valgai čebureką, tu labai nori meno? Aišku, kad pasirenki čebureką ir pliažą. Statistika yra labai paprasta - ar tai būtų Niujorkas, ar Klaipėda, ar Vilnius, ar dar kas nors - nesubkultūrinį meną žiūri du procentai žmonių. Tik du. Klasikos radijo klausosi du procentai žmonių. Net jei tai būtų Austrija - muzikaliai išprususi šalis. Tragiška situacija su menais.

L. Vaskova. Nuoširdžiau? Man atrodo, kad teatre ir dirba visi nuoširdžiai. Aš remčiausi į tradiciją. Kaip ji susiklosto, kaip toje šalyje yra žiūrima į patį teatrą, kaip žmonės nori į jį eiti, arba kaip jie myli savo aktorius, sugeba jais žavėtis. Mes, lietuviai, tiesiog neturime tokios gilios tradicijos: teatras nėra tapęs tokiu įpročiu, kaip, tarkime, nueiti į parduotuvę. Pati, pavyzdžiui, mokiausi Maskvoje. Ten yra nusistovėjusi elgesio norma lankytis teatre - net vidury žiemos stovi ilgiausios eilės žiūrovų.

I. Giniotytė. Sėdėti namuose prie televizoriaus yra žymiai patogiau ir tai reikalauja daug mažiau pastangų, negu kažkur eiti. O po spektaklio - dar ir mąstyti.

N. Sinkevičiūtė. Nuostabu ir puiku, kad toks didelis procentas žmonių vaikšto į teatrą. Likusi dalis tegul renkasi televiziją, vadinasi, jiems tik tiek ir tereikia. Kad ir kiek nuoširdžiai dirbtų menininkai, jie nepajėgūs prasimušti prie kurčios sielos. Turi būti abipusė trauka ir klausa.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder