Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Jonas Sakalauskas: Noriu, kad šis teatras taptų regiono lyderiu

Operos solistas, kompozitorius, buvęs Kaipėdos muzikinio teatro direktorius Jonas Sakalauskas šį mėnesį pradėjo vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Nors klasikinės operos ir akademinės muzikos pasaulyje jis sukasi apie 17 metų, daugeliui geriausiai žinomu tapo prieš dešimtmetį pradėjęs dainuoti grupėje „El Fuego“. Panašu, kad grupei jis taria „sudie“ ir , kaip pats sako, dabar turės įrodyti, jog romantiškai dainuojantis atlikėjas taip pat gali būti ir geras vadovas, turintis nemenkų ambicijų.

- Nuo kovo oficialiai tapote LNOBT generaliniu direktoriumi. Veikiausiai LNOBT repertuaras jau yra suplanuotas metams ar porai į priekį. Kada jau akivaizdžiau pamatysime jūsų darbo vaisius ir kokie pirmieji jūsų, kaip vadovo uždaviniai?

- Dažniausiai sezono repertuarai planuojami metams į priekį ir patvirtinami kiekvienų metų balandį. 2018-2019 m. sezono planas bus patvirtintas jau kitą mėnesį, o nuo gegužės pabaigos bus galima įsigyti bilietus į kitų metų spektaklius. Spektaklių premjeros yra visiškai suplanuotos pusantrų metų laikotarpiui. Vėlesnės premjeros, numatytos dar porai metų į priekį, tačiau visos su jomis susijusios detalės dar derinamos. Taigi reali galimybė man daryti tam tikrą įtaką repertuarui atsiras tik nuo 2019 metų antros pusės.

- Kaip vertinate LNOBT, jo repertuarą ir ar yra dalykų, kurie galbūt kiek nuvilia? Kokių permainų norite?

- Nepasakyčiau, jog mane kažkas nuvilia. Teatre dirba stipriausias operos ir baleto profesionalų kolektyvas, o scenoje rodomi tikrai geri spektakliai, kai kurie pastatyti čia, kai kurie įsigyti iš užsienio teatrų. Tai džiugina, tačiau visada norisi kartelę pakelti. Pirmiausia manau, kad reikia kelti pačių spektaklių kokybę ir suteikti artistams daugiau galimybių jiems pasiruošti. Turiu omenyje, kad neretai repertuaras būna sudėliotas taip, kad repeticijoms lieka ne tiek laiko, kiek jo galėtų būti. Galbūt todėl kai kurie artistai eidami į sceną jaučia tam tikrą įtampą, juk kiekvienas nori parodyti tai, ką geriausiai moka. Žinoma, jie yra profesionalai ir žiūrovams jau dabar dovanoja puikius pasirodymus, vis tik tikiuosi, kad laiko repeticijoms ateityje jie turės daugiau. Kadangi šis uždavinys glaudžiai susijęs su išankstiniu planavimu, jis lieka kiek vėlesniam laikui. Taip pat manau, kad ir pats repertuaras turėtų būti dar stipresnis. Diskutuojant ir tariantis su teatro kolektyvu bei LNOBT meno taryba, kai kuriuos spektaklius galbūt reikėtų pašalinti, o kai kuriuos sugrąžinti į repertuarą. LNOBT jau ir taip išskirtinė vieta, išskirtinis teatras, tačiau norisi žiūrovų aptarnavimo sferoje ir rinkodaroje paieškoti naujų priemonių, kurios šį teatrą darytų dar labiau išskirtiniu. Pradėti galbūt vertėtų nuo lankytojų aptarnavimo. LNOBT žiūrovus aptarnaujantis personalas dirba tikrai gerai, tačiau esu įsitikinęs, kad galime pasiūlyti dar kokybiškesnį, išskirtinesnį, aukšto lygio aptarnavimą. Noriu tik pabrėžti, kad mažiausiai pakeitimų norėčiau matyti LNOBT kavinėje, kuri dirba tikrai puikiai.

- Ko reikia, norint į LNOBT pritraukti pasaulinio garso operos ir baleto žvaigždes? Čia daugiau įtakos turi įspūdingi biudžetai, pažintys ar tam tikras teatro įvaizdis pasaulyje?

- Tai lemia labai daug skirtingų aspektų. Žinoma, finansiniai klausimai - svarbūs. Kiek teatras gali skirti lėšų ir kaip gali atsilyginti žinomiems artistams - tai visuomet yra derybų klausimas. Ne paslaptis, kad negalime pasiūlyti didžiausių honorarų. Ir teatras ne visada gali uždirbti iš to, kad scenoje pasirodo aukščiausio lygio žvaigždės, tačiau tai bet kokiu atveju yra investicija - taip teatras kelia savo lygį, motyvuoja ir pritraukia žiūrovus. Pažintys ne mažiau svarbus aspektas. Nenoriu gilintis į buvusio teatro vadovo darbą, tačiau reikia pripažinti, kad jam vadovaujant teatre atsirado daug garsių pavardžių ir atlikėjų. Jis veikė visos Europos lygiu kaip agentas, perkantis ir parduodantis žvaigždes. Jo derybinė pozicija buvo kur kas paprastesnė nei kitų, kurie yra ar bus jo vietoje. Daugeliui savaime naudinga atrodė ir pažintis su juo, galinti padėti užmegzti kitas pažintis bei atverti kelius į rinką. Yra dalykų ir nesusijusių su finansais ar pažintimis.

- Ką turite omenyje?

- Stiprius žmones traukia stiprūs žmonės. Žinodamas, kad pasirodys kartu su pripažintu dirigentu, garsiu režisieriumi ar kitais vardą užsitarnavusiais kolegomis, artistas supranta, kad į savo biografiją galės įsirašyti bendrus darbus su kitais profesionalais. Žinoma, tam dažniausiai reikia ne vieno, o kelių garsių savo sričių profesionalų, kurie pačiam artistui padeda augti. Kiti tiesiog susižavi pasiūlymu, nes nori atlikti vieną ar kitą vaidmenį, tad sudarant tinkamas sąlygas jie mielai atvažiuoja. Dažniausiai kūrėjams ir artistams norisi sugrįžti ten, kur buvo gražiai sutikti. Kalbu ir apie kolektyvą, režisierių, ir apie publiką. Visuomet gerą įspūdį palieka malonus bendravimas ir supratimas, kad esi reikalingas. Galiausiai pasaulyje yra daug žinomų tautiečių, kurie mielai atvyksta į teatrą tam, kad pasirodytų gimtinėje. Tereikia jiems sudaryti sąlygas ir galimybes tai padaryti. Taigi, finansai - svarbu, bet ne mažiau svarbu ir kūryba, saviraiška bei kiti dalykai, kuriuos galime suteikti artistams.

- Kaip regite LNOBT kitų šalių kontekste?

- Pagrindinis šalies teatras, ir dar įsikūręs sostinėje, be abejo, užima tam tikrą vietą Europos kultūros žemėlapyje. LNOBT yra Europos operos akademijų tinklo ENOA narys, teatras kviečiasi žinomus dirigentus, režisierius, solistus, choreografus, baleto šokėjus, perka jau pastatytus kitų žinomų užsienio teatrų spektaklius. Šis teatras yra tam tikras rinkos žaidėjas. Prie jau minėtų sau keliamų darbo uždavinių ir tikslų pridėčiau dar vieną - kad per ateinančius 5 metus LNOBT, kuris ir taip yra žinomas teatras Europoje, taptų dar ryškesnis, svarbesnis, turintis aiškesnę kryptį. Noriu, kad LNOBT taptų regiono lyderiu. Konkuruosime su Latvija, Estija, Lenkija, šiaurės šalimis. Nesakau, kad tapsime geriausiais, tačiau tikrai tikiu, kad galime būti įdomūs, ryškūs, dar labiau matomi kultūros pasaulio žemėlapyje, kad kiekvienas tautietis ir vilnietis galėtų didžiuotis, jog turi tokį teatrą.

- Kaip manote, ar svarbu, kad generalinis LNOBT direktorius būtų rimtosios muzikos atlikėjas arba turėtų tam tikrą muzikinį ar baleto srities išsilavinimą?

- Sėkmės formulės nėra. Žinau įvairių pavyzdžių: ir dainininkų, dirigentų ar režisierių, vadovaujančių teatrams, ir teatrų vadovų, kurie sėkmingai vadovauja neturėdami jokios ankstesnės darbo kultūros srityje patirties. Taisyklių nėra. Tik pageidautina, kad žmogus, vadovaujantis teatrui, nestokotų užsidegimo, entuziazmo, noro siekti daugiau, auginti ir puoselėti teatrą. Galbūt natūralu, jog žmogui nedirbusiam kultūros srityje bus sudėtingiau, vis tiek tam tikrą kryptį, suvokimą ir nuomonę priimant teatrui svarbius sprendimus jis turi turėti. Rodos, meno pasaulio žmonės tarpusavyje bendrauja kita kalba ir iš poros žodžių vienas kitą supranta. Vargu ar taip lengvai su kūrėjais ir menininkais susikalbės žmogus iš kitos srities. Tobula jei žmogus gali visavertiškai dalyvauti priimant sprendimus, turi poziciją, pavyzdžiui, kalbant apie tai kokias žvaigždes pasikviesti, gali pastebėti grubias savo darbuotojų klaidas, nuoširdžiai išsakyti savo nuogąstavimus, geba pamatyti kolektyvo pasiekimus ir moka jais pasidžiaugti. Taip galima auginti teatrą, tad tam tikras kultūrinis suvokimas ir žinios - tik privalumas. Tačiau ne visi muzikos, teatro ar šokio pasaulio atstovai draugauja su vadyba, teise, viešuoju valdymu, administravimu, ne visi žino, kaip veikia biudžetinė įstaiga, kaip vesti posėdžius, kokią veiklos strategiją pasirinkti ir panašiai. Jei neturi tam polinkio ir tokiais dalykais nesidomi, vargu ar toli gali nuvesti teatrą.

- Porą metų vadovavote Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tai buvo gera mokykla?

- Ir taip, ir ne. Vargu ar galėčiau eiti LNOBT vadovo pareigas, neturėdamas patirties, kurią įgijau Klaipėdos muzikiniame teatre. Ji labai reikalinga - kitu atveju visą patirtį būčiau turėjęs sukaupti jau dirbdamas LNOBT. Dabar man ilgai mokytis nebereikia - jau suprantu kur einu, ką turėsiu daryti. Belieka surinkti tam tikrus duomenis ir pamąstyti, ką galiu nuveikti. Šiuo požiūriu man lengviau. Tačiau tai kas tiko Klaipėdoje, nebūtinai tiks čia. Nereikia pamiršti, jog kiekviena įstaiga, kiekvienas teatras turi savo specifiką ir pirmiausia yra per ilgą laiką susiformavęs žmonių kolektyvas. Raktas, kuriuo bandai jį atrakinti kas kartą kitoks...

- Kažkada esate sakęs, kad vien dainavimo karjeros jums nepakaktų norint išreikšti asmenybę, manote, jog LNOBT - gera vieta savirealizacijai?

- Niekada nemaniau, kad dirbsiu valstybiniame sektoriuje ar juolab vadovausiu valstybiniam teatrui. Anksčiau norėjau kurti privačias ir visuomenines iniciatyvas ir tikėjau, kad toks mano kelias. Tačiau, kai vyko konkursas į Klaipėdos muzikinio teatro vadovo vietą, pagalvojau, kad norėčiau pabandyti - tai galimybė padaryti daugiau. Manau, jog darbas Klaipėdoje mane uždegė veikti, pamačiau gilesnę tokios veiklos prasmę. Šiandien tikiu, jog vadovo pozicijoje galiu nuveikti nemažai, tačiau atimdamas iš savęs kūrybą ir muziką, tiesiog save uždusinčiau. Matyt, esu iš tų žmonių, kuriems reikia įvairios veiklos. Noriu eiti į sceną, tebūnie retai ir kruopščiai suderinus tai su vadovo pareigomis. Noriu tobulėti ir šioje srityje. Be to, įžvelgiu tam tikras sąsajas. Tos emocijos, užsidegimas, patirtys, kurias gaunu scenoje, man padeda būti geresniu vadovu. O tos patirtys, kurias gaunu vadovaudamas, man svarbios, nes padeda kitu kampu pažvelgti į kūrybą ir buvimą scenoje. Žinoma, toks kelias yra sunkus - nuolat turi ieškoti pusiausvyros. Tokioje situacijoje visuomet viršų ima viena veikla - arba vadovo pareigos, arba menas. Veikiausiai tai mano gyvenimo pamoka - išmokti suderinti dvi ganėtinai skirtingas veiklas ir atrasti balansą. Ir tuo būti unikaliu.

- Kai kas pasakytų, jog tai tam tikras blaškymasis...

- Anksčiau ir pats savęs klausdavau ar nesiblaškau. Tačiau dabar galiu užtikrintai atsakyti - tikrai ne. Žinau ne vieną žmogų, kuris geba suderinti kūrybą ir kitas veiklas. Man visuomet imponavo tokie didūs menininkai kaip italų kilmės kompozitorius Žanas Batiste Liuli (Jean-Baptiste Lully), didžiąją gyvenimo dalį dirbęs Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV rūmuose, ar Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) - vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Jie meistriškai derino daugybę veiklų, kūrė, įgyvendino idėjas ir visuomenę formavo ne tik savo menine kūryba, bet ir įvairiomis visuomeninėmis iniciatyvomis.

- Jau dešimtmetį esate grupės „El Fuego“ narys. Daugeliui įdomu - ar ir toliau koncertuosite su grupe?

- Man labai gaila, tačiau grupei turiu tarti „sudie“. Kai kuriuos įsipareigojimus dar turiu atlikti, tačiau iš aktyvios veiklos pasitraukiu. Dalyvavimas grupės veikloje man nemažai davė, leido gyventi laisvesnį gyvenimą, uždirbti ir suteikė galimybes kurti. Žinoma, grupėje sukurtas įvaizdis kai kurias duris užvėrė.

- Ką turite omenyje? Galbūt vykstant atrankai į LNOBT generalinio vadovo pareigas, jums nerimą kėlė tai, jog komisijos nariai galėjo kiek skeptiškai pažiūrėti į tai, kad dainuojate populiarioje grupėje ir visuomenei esate geriau žinomas, kaip atlikėjas, o ne, pavyzdžiui, Klaipėdos muzikinio teatro vadovas ir įvairių projektų sumanytojas?

- Kultūros pasaulio žmonės puikiai žinojo apie visas mano veiklas ir iniciatyvas. Tačiau dainuojant grupėje buvo susiformavęs tam tikras mano įvaizdis. Žmonės mane matė vienokį, nesuprasdami, kad iš tiesų esu kur kas įvairesnis. Pavyzdžiui, ar kas patikėtų, jog užaugau klausydamas grupių „Metallica“, „Sepultura“, „Prodigy“, „Nirvana“, man patinka įvairiausi žanrai - nuo elektronikos, alternatyvaus roko ar net pogrindžio repo. Nemaža dalis mano mėgstamų grupių, netgi nėra plačiai žinomos. Iki šiol klausausi „Coldplay“, Davido Buvio (David Buwie), „Depeche Mode“, Stingo, Bjork ir kitų. Laisvalaikiu mano klausoma muzika nėra panaši į „El Fuego“ atliekamą stilių. Jį, beje atradau ir tokios muzikos pasaulį pažinau tik tapęs grupės nariu. Ir man tokia muzika patinka. Ir nors tai nėra visiškai mane atstovaujanti muzika, scenoje man visuomet buvo gera. Juolab, kad mano kolegos - labai artistiški, visapusiški atlikėjai ir menininkai, ne tik dainuojantys pop scenoje, bet ir kuriantys ryškius vaidmenis spektakliuose. Retai pop muzikos atlikėjai yra tokio aukšto lygio. Tačiau, kaip minėjau, tai suformavo tam tikrą mano įvaizdį. Nemažai prie to prisidėjo ir manęs asmeniškai nepažįstantys muzikologai ar žiniasklaidos atstovai. Be abejo, ne visi skaito ar gilinasi, ką veikiu be to, kad dainuoju grupėje, kokias kuriu iniciatyvas ar panašiai. Daugelis remiasi pirminiu įvaizdžiu, kurį formuoja visuomenei geriausiai matoma veikla. Šiuo atveju karjera grupėje. Natūralu, kad kažkam gali atrodyti, kad LNOBT dabar vadovaus tiesiog saldžias dainas romantiškoje grupėje dainuojantis vyras. Taigi man reikia įrodyti, jog tas saldžiabalsis vyras gali vadovauti, turi ambicijų, aiškią poziciją ir kryptį.

- Jūsų biografijoje daug gražių iniciatyvų: Baltijos kamerinio operos teatro (BKOT) įkūrimas; Europoje mažai analogų turintis šiuolaikinės operos festivalis NOA; taip pat Vilniaus operos studijos veikla. Kaip bus su jomis?

- Jau anksčiau dėl darbų gausos ir užimamų pareigų jas perleidau kitiems ir šiuo metu jokių sąsajų nebeturiu. Atsižvelgdamas į ankstesniojo vadovo problemas, kilusias dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo, galiu pažadėti visišką skaidrumą teatre, jeigu ateityje ir būtų nuspręsta bendradarbiauti su mano anksčiau sukurtomis įstaigomis - šiuolaikinės operos festivalį rengiančia „Operomanija“ ar Baltijos kameriniu operos teatru. Visiems ne paslaptis, kad mano brolis Rimas Sakalauskas - vienas ryškiausių Lietuvos video menininkų, dažnai dirbantis LNOBT. Mano tapimas direktoriumi gerokai apsunkins galimybes jį vėl matyti operos ir baletų spektaklių kūrėjų gretose.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“