„Laimei, Rėza“ - atrasti ir padovanoti

„Laimei, Rėza“ - atrasti ir padovanoti

„Laimei, Maironis“, – 1982 metais mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“ rašė Tomas Venclova, atskleisdamas Maironį kaip vieną svarbiausių modernios lietuvių tautos kūrėjų, kuris „suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europinio platumo.“

„Laimei, Donelaitis“, – 2014 m. sausio 1 d. portale Bernardinai.lt, švenčiant 300-ąjį Kristijono Donelaičio gimtadienį, kvietė visus tarti Darius Kuolys, nes „be Donelaičio kitoks būtų buvęs Maironis. Matyt, kitokie būtume buvę ir mes.“

„Laimei, Rėza“, – minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisiminkime kuršininką, prūsų lietuvių visuomenės veikėją, lituanistą, teologą, tautosakininką, Karaliaučiaus universiteto profesorių Martyną Liudviką Rėzą (1776–1840), kuris prieš 200 metų atrado ir padovanojo mums Donelaitį: „Išlikusius originalus ir nuorašus (...) sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį „Metais“, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje su vertimu išspausdino“ (D. Kuolys, www.šaltiniai.info). K. Donelaičio pasakėčias pirmą kartą išleido taip pat L. Rėza 1824 m. knygoje „Aisopas arba pasakos“. 1825 m. L. Rėza su talkininkais išleido ir pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder“. 1977-aisiais UNESCO sprendimu „Metai“ buvo įtraukti į Europos literatūros šedevrų biblioteką – greta Homero ir Vergilijaus epų.

Šiandien 12 val., atidarant VI Klaipėdos knygų mugę, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Konferencijų salėje bus pristatyta unikali kompaktinė plokštelė „Metų“ metai: Vyžlaukio „viežlybieji“ ir „nenaudėliai“. Pirmą kartą vienoje plokštelėje (MP3 formatas) įrašytas visas išlikęs Kristijono Donelaičio literatūrinis palikimas – keturių dalių poema „Metai“, šešios pasakėčios, trys eilėraščiai (iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas), kurį įskaitė Klaipėdos aktoriai: Jūratė Jankauskaitė, Virginija Kochanskytė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Sigutis Jačėnas, Linas Lukošius, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Aleksandras Šimanskis, Liudas Vyšniauskas.

Plokštelėje skamba ir Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro folkloro ansamblio „Aušrinė“ dainuojamos dainos iš Martyno Liudviko Rėzos tautosakinio palikimo. Vadovė – Ramunė Pečiukonytė (vokalas, kanklės, būgnas), Rita Rušinskienė (vokalas, lamzdelis), Marius Balsys (vokalas, būgnas), Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė (vokalas, žvangučiai), Aldona Sinkevičiūtė (vokalas, kočėtuvė), Lina Stonienė (vokalas, akmenukai), Virginija Videikienė (vokalas), Jurgita Aurylaitė (vokalas).

Plokštelės apipavidalinimui panaudoti Jūratės Buožienės tekstilės paveikslų, sukurtų unikalia marginimo technika („Tolminkiemis“, „Tamsybių dievas“) fragmentai ir Petro Šmito nuotrauka, kurioje – klaipėdiečiai 2014 m. sausio 1 d. prie Kristijono Donelaičio paminklo.

Dizainas – UAB „Intergrafika“. Garso režisieriai Kristijonas Lučinskas (skaitymai) ir Donatas Bielkauskas (dainos). Redaktorė Nijolė Jačėnienė. Sudarytojas Sigutis Jačėnas. Projektą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneriai: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, Liudviko Rėzos kultūros centras. Informaciniai partneriai: dienraštis „Vakarų ekspresas“, kultūros žurnalas „Literatūra ir menas“. Leidėjas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“.

Iš Liudviko Rėzos įvadinio straipsnio  Kristijono Donelaičio „Metų“ pirmajam leidimui:

„Lietuvių tautos literatūra dar neturi nė vieno tokio nacionalinio kūrinio, kurį galėtume laikyti šios Nemuno pakrančių tautybės kalbos, papročių, dvasinės kultūros ir buities išliekančiu nesenstančiu paminklu. Todėl aš drįstu pateikti platesnei visuomenei šį veikalą – literatūros pasaulyje dar nepažįstamo autoriaus Donelaičio kūrinį. Ilgai abejojau, ar šį tautinį kūrinį, parašytą vien Lietuvos gyventojams, verta dėl jo vietinio turinio paskelbti ir pastatyti lygia greta su kitų tautų veikalais. Tačiau tiek paraginimai spaudoje, tiek padrąsinantis įžvalgesnių tėvynainių žodis paskatino mane paskelbti lietuvių tautos literatūrinius kūrinius, kuriuos aš jau kuris laikas esu surinkęs. Taip pat būtų daugeliu atžvilgių naudinga tiek kalbotyrai, tiek istorijai bei geografijai, jeigu būtų iškelti aikštėn ir būsimosioms kartoms perduoti ne tik šios tautos rašytiniai dokumentai, bet ir visa kita, ką sukūrė tautos genijus: dainos, priežodžiai, mitai bei padavimai...

Šis veikalas lietuvių gali būti laikomas sektinu poezijos ir iškalbos pavyzdžiu, tuo labiau, kad jis pasižymi originalumu, – jame nieko nėra skolinta iš svetimų literatūrų. Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nuotaikos, kurios jame vyrauja, – kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taiklūs; žodžiu, visas veikalas iš karto sukurtas tomis įkvėpimo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę...

Donelaitis tautos skonį teisingai suprato ir savo kūrinyje pavaizdavo. Niekur jo stilius neįgauna vulgarumo, ir nors jis dažnai sutirštintomis spalvomis vaizduoja ir liečia žemus dalykus, tačiau ir čia jis moka kalbėti mandagiai ir grakščiai, taip kad ir šiuo atžvilgiu jo kūrinys nusipelno būti padėtas ant gracijų aukuro...

Nedrąsiai leidžiu šį veikalą į platesnį pasaulį, gyvai jausdamas vertimo trūkumus. Tepriima jį žinovai tėvynėje atlaidžiai, Lietuvos draugai palankiai, o mokslo pasaulis, kaip pirmąjį lietuvių nacionalinio poeto bandymą, teisingai įvertindamas!“

Rašyta 1818 gegužės mėn. 20 d. Karaliaučiuje, Prūsijoje.

(www.šaltiniai.info)

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder