L. Ruokytė-Jonsson: "Lietuva nesibaigia ties Vilniaus riba"

L. Ruokytė-Jonsson: "Lietuva nesibaigia ties Vilniaus riba"

"Laikai buvo fantastiški", - sakė klaipėdietė, naujoji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, prisiminusi vieną iš savo gyvenimo etapų, kai priklausė uostamiesčio Pilies teatro trupei ir vaidino puikiomis gyvenimiškomis pamokomis tapusiuose spektakliuose. [CITATA]

Na, o dabar, kai aktorystė liko nuošalyje ir tenka vairuoti didelį šalies kultūros autobusą, ministrė žada daug permainų, kurios palies ir Klaipėdos kultūrinį gyvenimą bei galbūt pritrauks į šį miestą daugiau talentingų kūrėjų.

Ką tik pradėjote eiti kultūros ministrės pareigas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate? Ar jaudinatės?

Didelio jaudulio nėra, greičiau nusiteikimas ir ryžtas. Esu įsitikinusi, kad kultūra yra labiausiai apleista valstybės sritis, esu pasiryžusi tai pakeisti ir turiu aiškų matymą, kaip tai padaryti.

Save vadinate kultūrininke. Gal galite papasakoti, kas jus su kultūra sieja? Kokias meno rūšis mėgstate?

Su kultūra ir menais susijęs visas mano gyvenimas: nuo vaikiškų pažaidimų teatre, šokiuose ir muzikoje iki rimtų užsiėmimų. Verčiau poeziją, publikavau straipsnius kultūrinėje spaudoje. Be abejo, didelės mano sąsajos ir kultūros lauko profesionalus suvokimas atėjo dirbant Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse - tuomet teko susipažinti su visų sričių menininkais, organizuoti begalę jų pristatymų, koncertų ir renginių. Paskutinius ketverius metus buvau aktyvi kino srityje, t. y. dirbu nacionalinėje institucijoje Lietuvos kino centre nuo pirmosios šio centro įkūrimo dienos. Tai buvo ypač kūrybingas, dinamiškas ir įdomus laikotarpis, kupinas idėjų ir nestandartinių iniciatyvų.

Prieš daugelį metų vaidinote Klaipėdos pilies teatre pas režisierių Alvydą Vizgirdą. Kokie tai buvo laikai?

Laikai buvo fantastiški. Alvydą Vizgirdą laikau vienu iš savo mokytojų ir visuomet su nostalgija prisimenu laikus, kuomet teko vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose. Ypač man brangus poezijos spektaklis pagal Mykolo Karčiausko poeziją "Vilčių nemunai" (vienas pagrindinių vaidmenų Moteris-Laikas), kuris man kaip žmogui buvo itin saugi erdvė. Joje aš galėjau išsakyti viską, kas man skaudėjo, kas man buvo svarbiausia. O svarbiausia tuo metu man buvo išsvajota ir labai laukiama laisvė.

Spektaklis, kuris tik per plauką dėl cenzūros nebuvo uždraustas, buvo vaidinamas ir Maskvoje bei sėkmingai gastroliavo po tada dar buvusią Čekoslovakiją, sukeldamas ilgas naktines diskusijas su vietinėmis teatro bendruomenėmis ir kultūros žmonėmis. Visi labai stebėjosi, kaip tokį spektaklį buvo galima rodyti sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tai didelis režisieriaus A. Vizgirdos nuopelnas. Talentingas režisierius, atvykęs iš Vilniaus, savo įkurtame teatre nevengė aštrių temų, ilgus metus draustos dramaturgijos, turėjo ryškų teatrinės kalbos stilių, kupiną poezijos ir metaforų. "Vilčių nemunai" aplenkė cenzūrą, nes buvo "prifarširuotas" metaforų ir kodų, kuriuos galėjo perskaityti tik laisvės besiilgintys individai, nesvarbu, kurioje šalyje jie begyventų. Taigi spektaklis ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvos intelektualų bei menininkų tarpe sukėlė furorą ir buvo įvertintas.

Kiti man svarbūs spektakliai Klaipėdos pilies teatre, kurie man tapo puikiomis aktorinėmis ir gyvenimiškomis pamokomis, buvo "Prakalbinti mankurtą" (pagal Č. Aitmatovo romaną "Ilga kaip šimtmečiai diena"), P. Šaferio "Equus" (su pastaruoju laimėjome pagrindinį apdovanojimą pasauliniame teatrų festivalyje Monake) ir N. Erdmano "Savižudis". Tai buvo nepaprastai įdomus laikotarpis mano gyvenime.

Dalį savo gyvenimo praleidote Stokholme. Kuo ten užsiėmėte? Ko Lietuvai būtų galima išmokti iš Šiaurės šalių?

Stokholme dirbau Lietuvos kultūros atašė - teko atstovauti Lietuvai, rūpintis jos kultūros sklaida Švedijoje, kurti dvišalius mainus, plėsti kontaktų tinklą. Teko padirbėti ir Švedijos nacionalinio radijo užsienio departamento "Radio Sweden" Baltijos šalių redakcijoje rengiant žinias, taip pat vadovavau Baltijos šalių kultūros centro Stokholmo Hasselby pilyje steigimui, vėliau Baltijos ir Šiaurės šalių kultūrinių mainų asociacijai. Iš Šiaurės šalių mes pirmiausia galime pasimokyti dialogo kultūros, pagarbos žmogui ir, be abejo, kultūros svarbos valstybei suvokimo.

Praėjusiais metais Lietuvos kultūros tarybai išdalinus finansinę paramą menininkų projektams, klaipėdiečiai pasijuto ignoruojami, kadangi didžioji dauguma konkursą laimėjusių projektų buvo vilniečių. Ar nemanote, jog finansavimą reiktų išdalinti plačiau po visą Lietuvą?

Statistika rodo, jog žvelgiant pagal miestus ir vilniečių, ir klaipėdiečių projektai gauna finansavimą panašiomis proporcijomis (2016 m. finansuota 36 proc. vilniečių teiktų paraiškų ir 32 proc. klaipėdiečių teiktų paraiškų). Taigi negalima sakyti, kad Lietuvos kultūros taryba skiria neproporcingai didelį finansavimą vilniečiams. Skirtumas slypi pateiktų paraiškų kiekyje. Vilniečiai yra trigubai aktyvesni nei visa likusi Lietuva (2016 m. pateikia apie 3 000 paraiškų iš Vilniaus ir tik apie 1 000 iš likusios Lietuvos). Esu įsitikinusi, kad ir klaipėdiečiai, ir kitų regionų atstovai, teikdami paraiškas, gali ir turi būti gerokai aktyvesni. Bandysime aiškintis, kodėl to aktyvumo dabar stokojama - galbūt tai kompetencijų stoka, galbūt tiesiog informacijos trūkumas. Bet kuriuo atveju regionams norime skirti žymiai daugiau dėmesio ir naudodamasi proga noriu paraginti pačius klaipėdiečius būti aktyvesnius. 

Minėjote, kad kultūros įtraukties regionuose didinimas - aiškus veiksmų plano prioritetas. Ką turite omenyje?

Priemonių ir planų yra nemažai - tai ir kultūros kelių programa, ir naujo regionų kultūros finansavimo modelio parengimas, ir nemokami muziejai vaikams, senjorams bei neįgaliesiems (kas ypač svarbu regionams) bei kitos priemonės. Bet turbūt svarbiausia yra bendro požiūrio pakeitimas. Vilniui iš tikrųjų buvo skiriamas neproporcingai didelis dėmesys, esame apleidę regionus ir dabar atėjo laikas pripažinti, jog Lietuva nesibaigia ties Vilniaus riba. 

Ar galima tikėtis, kad ateityje finansavimas kultūrai didės?

Mes privalome rasti būdų tą finansavimą padidinti ir man tai yra garbės reikalas. Visų pirma teks keisti mąstymą - mes turime suvokti, jog lėšos, skiriamos menui ir kultūrai, nėra joks švaistymas ar rėmimas. Tai - valstybės investicija, kuri duoda ir trumpalaikę, ir ilgalaikę grąžą. Žinau, kad teks daug kovoti, bet aš esu pasiryžusi. Valstybės biudžetas nėra guminis, žinome, kad lėšos savaime nedidėja, bet jų gali atsirasti, patobulinus kultūros administravimą, taip pat suderinus finansavimo sistemų mechanizmus. Priėmus mecenatystės įstatymą galima tikėtis didesnės verslo visuomenės įtraukties į kultūros finansavimą. Taip pat esama Europos sąjungos fondų, kuriais kultūra iki šiol kažkodėl nesinaudojo.

Minėjote, kad vienas iš pirmųjų darbų bus kultūros politikos analizės centro įkūrimas. Kokia iš jo bus nauda?

Nuolatinės kultūros lauko stebėsenos, kultūros politikos analizės ir kultūros raidos prognozių centras yra tiesiog būtinas kultūros politikos instrumentas. Be jo mes negalime mokytis iš savo klaidų, kaip ir negalime žinoti savo sėkmės istorijų, negalime prognozuoti kultūros raidos tendencijų. Mokslo sferoje turime MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrą). Jo analogas yra privalomas ir kultūros srityje. Tikėtina, jog toks centras atsiras kaip Lietuvos kultūros tarybos struktūrinis padalinys.

Į ką, jūsų nuomone, labiausiai reiktų kreipti dėmesį, formuojant miesto kultūros strategiją? Ką patartumėte klaipėdiečiams, kurie kaip tik dabar formuoja strategiją iki 2030-ųjų metų?

Mano subjektyvia nuomone, miesto poreikius geriausiai žino patys miestelėnai. Niekas geriau už juos nepasakys, kokios yra miesto stipriosios ir silpnosios pusės bei kokia kryptimi jis turėtų judėti. Tad jei ir galėčiau ką patarti, manau, svarbiausia visiems kartu kalbėtis ir susitarti. Klaipėda yra fantastiško potencialo ir absoliučiai unikalus miestas Lietuvoje su ypatingu mąstymu ir mentalitetu. Tikiu šiuo miestu ir neturiu jokių abejonių, kad jam viskas pavyks.

Nusivylimą pernelyg menku valstybės požiūriu į kultūrinius leidinius reiškė ir jų leidėjai, kūrėjai. Kaip manote, kaip būtų galima pakeisti tokią situaciją?

Panašu, jog pribrendo rimta diskusija apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, kuris administruoja ir skirsto valstybės lėšas kultūriniams leidiniams. Iš vienos pusės, jam buvo priskirta žymiai daugiau naujų funkcijų, kurios nebuvo numatytos jį steigiant, todėl dabar jis susiduria ir su kompetencijų, ir su resursų problema. Iš kitos pusės, net ir pradinė jo funkcija, panašu, nėra vykdoma tinkamai - nuolat girdime iš kultūrinės žiniasklaidos apie menką grįžtamąjį ryšį. Kultūros ministerija yra viena iš šio fondo steigėjų ir esame pasirengę dirbti kartu su fondu, kad kultūrinė žiniasklaida jaustų adekvatų valstybės dėmesį.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder