Kristina Sadauskienė: "Geriausias žemėlapis yra vietiniai žmonės"

Žurnalistė pakvies susipažinti su Klaipėda iš naujo, o knygą perskaičiusiems kitų miestų gyventojams galbūt nebekils klausimas, ar uostamiestis yra Žemaitijos dalis.

Gal galėtum plačiau pristatyti ruošiamą knygą? Kaip kilo tokia idėja? Kiek jau padaryta, kiek dar liko?

Literatūra apie miestą plačiau domėtis pradėjau tapusi gide. Pastebėjau, kad yra nemažai įdomių knygų apie Klaipėdą, bet dauguma jų istorinės. Pati idėja išsikristalizavo lankantis knygų mugėje prieš trejus metus - tąkart pačiais įvairiausiais kampais buvo pristatyta keliolika knygų apie Vilnių. Slankiojau po sales iš visų pusių stumdoma žmonių ir pagalvojau, kad Klaipėda yra toliau nuo kitų didmiesčių, kitokia savo istorija, vėjo stiprumu, ir kad net pačių klaipėdiečių, ka jau kalbėti apie likusią Lietuvą, ji yra menkai pažįstama. Turbūt kiekvienas klaipėdietis bent kartą gyvenime kam nors aiškino, kad Klaipėda nėra Žemaitijos dalis.

Taigi pagalvojau, kad reikėtų knygos, kuri padėtų pažinti Klaipėdą, šio miesto specifiką, o sykiu pasiūlytų visokių idėjų savarankiškam miesto tyrinėjimui - tai yra šiek tiek modifikuoto miesto vadovo.

Nedrąsiai apsilankiau Savivaldybės Kultūros skyriuje, paklausiau, ar verta, ar tai būtų kam nors įdomu. Sulaukiau didelio palaikymo ir paskatinimo rašyti paraišką kultūros ir meno kūrėjų stipendijai gauti.

Gavusi stipendiją, pradėjau dėlioti knygos planą, kurį iki šiol vis "perstumdau". Parašyta jau daug, bet procesas dar vyksta. Pagal planus, rudeniop surinktą medžiagą turiu atiduoti leidyklai ir jau 2019 m. Vilniaus knygų mugėje turėtų vykti knygos pristatymas.

Aprašyti Klaipėdą nusprendei, kalbindama įvairiose srityse dirbančius klaipėdiečius: nuo girininkų, į miškus ekskursijas vedančių miškininkų iki kultūros darbuotojų. Kodėl pasirinkai tokį formatą ir kaip atsirinkai asmenybes?

Tai - žurnalistinė yda (o gal ir ne?). Profesorius Stasys Vaitekūnas sakydavo, kad geriausias žemėlapis yra vietiniai žmonės. Tuo ir pati ne kartą įsitikinau keliaudama. Tad, išsiruošusi dar labiau susipažinti su miestu, nutariau, kad geriausia tą daryti bus bendraujant su įvairių sričių atstovais - kas geriau pažins jūrą nei kapitonai, buriuotojai, banglentininkai ar ją tyrinėjantys mokslininkai?

Ką naujo sužinojai tu ir kas bus įdomu klaipėdiečiams? Galbūt jie iš naujo atras visiems puikiai pažįstamas vietas: miškus, pajūrį, parkus, kultūrines įstaigas? Gal galėtum pavardinti kokių pavyzdžių?

Sužinojau, kokiu greičiu mariose gali plaukioti laivai, kaip saugiai elgtis išsiruošus maudytis, iš kur atkeliavo mūsų paplūdimių smėlis, kokio storio dirvos sluoksnis Klaipėdos miškuose, kuo skiriasi Kuršių nerijos ir žemyninės dalies briedžiai, ar galime girtis esantys kitoje klimatinėje juostoje nei visa kita Lietuva, ir taip toliau. Į kurią pusę bepažiūrėsi - jei žiūrima smalsiai, galima ką nors naujo pamatyti ir sužinoti. Kol žmogus nepraranda smalsumo, tol gyventi yra įdomu.

Net jei esate tikri klaipėdiečiai, patariu keisti kasdienius maršrutus, lankytis ekskursijose, eiti į muziejus, bent kartą per savaitę prisėsti kavinėje. Taip įleidžiame šaknis, o vieta tampa tavo namais.

Kokių kuriozinių situacijų yra įvykę susitikimų metu su žmonėmis? Su vienais turbūt bendrauti lengviau, kiti - sudėtingesni pašnekovai?

Kuriozinių situacijų nebuvo, bet įdomių ir netikėtų daug. Pavyzdžiui, papasakoti apie jūrą pakvietusi profesorių Sergejų Oleniną buvau nustebinta jo kvietimo kartu su antrakursiais palankyti jo dėstomas paskaitas. Aišku, sutikau ir tai buvo labai įdomu. Arba tinklaraščio "Apleista zona" kūrėjai pakvietė po nematomą miestą keliauti gyvai - grįžome visi dulkėti, gerai, kad susipratau apsiauti vandeniui nepralaidžius žygio batus. Arba dar, "Smiltynės perkėla" sudarė sąlygas pabendrauti su keltų kapitonais jų darbo vietoje - nerealus įspūdis matant, kaip didžiulį keltą jie valdo beveik vien pirštų galais, ir suprantant, kad už to tariamo lengvumo slypi ilgametė patirtis ir didelis žinių bagažas.

Ne vienam leidiniui esi rašiusi tekstus. Aprašei, pakalbinai daugelį Klaipėdos menininkų, kultūros darbuotojų, rengdama leidinį projektui "Klaipėda - Lietuvos kultūros sostinė". Kokį įspūdį apie Klaipėdos kultūrą susidarei? Ar pati esi aktyvi kultūros vartotoja?

Į teatrą ar koncertą mane nuvaryti gana sunku - esu labiau linkusi juos iškeisti į knygą ar pasivažinėjimą dviračiu. Gerai, kad turiu draugų, kurie kartais gana griežtai prispaudžia lankytis renginiuose.

Save laikau gana nešališka stebėtoja. Kai pernai rengiau tekstus knygai "Klaipėda - neužšąlantis kultūros uostas", iš tiesų turėjau puikią progą pabendrauti su daug kultūros lauko atstovų. Vieni jų optimistiškesni, kiti - pesimistiškesni. Save vadinčiau optimiste. Liūdnai dūsaujant, Klaipėda kartais lyginama su renginiais esą trykštančiu Vilniumi, bet nepasakyčiau, kad gyvendama Vilniuje buvau aktyvesnė renginių lankytoja. Žmonės ten taip pat turi įtemptus gyvenimus, kuriuose reikia sutalpinti darbus, vaikų darželius, mokyklas arba studijas. Klaipėdoje kaip tik lengviau dalyvauti kultūriniame gyvenime. Čia pasigendu nebent daugiau alternatyvos, nišinių koncertų, "tūsų", kokybiškų atvirų paskaitų. Taip pat didesnės kūrėjų ir menininkų įvairovės. Kita vertus, Klaipėda nuostabus miestas jaunoms šeimoms, mėgstančioms aktyvų laisvalaikį.

Esi ne tik žurnalistė, bet ir gidė. Ekskursijas dviračiais vedi užsieniečiams po Baltijos šalis. Tai turbūt daug ištvermės reikalaujantis darbas? Kokie didžiausi iššūkiai?

Pastebėjau, kad dviratininkai yra geresnės nuotaikos nei keliaujantieji autobusais. Tiesa, darbas labai įtemptas, svarbu, kad visi būtų patenkinti ir gerai jaustųsi - juk tai gali būti vienintelis kartas, kai jie lankosi Baltijos šalyse.

Visada jaučiu šiokią tokią baimę, kad kas nors nuvirs nuo dviračio ir ką nors susilaužys, tad esu tas žmogus, kuris neleidžia fotografuoti, minant pedalus, ar lėkti visu greičiu nuo stataus kalno. Vakarais į viešbučio kambarį grįžtu visiškai išsekusi. O sykiu keliaujant aplanko nuostabios akimirkos, kai visos vidinės įtampos išnyksta ir, rodos, niekada nesustosi. Pavyzdžiui, Saremos sala, miname pavėjui, ore kadagių kvapas, pakelėse gauruotos škotų aukštikalnių karvės ir lapės - kaip nesidžiaugti gyvenimu?

Kokie objektai Baltijos šalyse atima žadą užsieniečiams? Ką pati patartum aplankyti klaipėdiečiams?

Tai - elementarūs dalykai, jokių stebuklų. Kaip jau minėjau, svarbiausia smalsumas. Pavyzdžiui, pernai kaip tik važiavau su žmonėmis, kurie čia atsibeldė iš Naujosios Zelandijos. Jų pačių šalies kraštovaizdis yra pasakiškas - pažiūrėkite "Žiedų valdovą", kas dar nematėte. Žodžiu, klausiu, kas jiems čia gražu.

Sako: štai, miškas, štai, per kelią šernas pralėkė, štai, vietiniai draugiški. Mūsų gamta jiems atrodo egzotiška. Kita vertus, kiti gidai patvirtintų, sutinkame persisotinusių žmonių, kurie į miestą iš kruizinio laivo išlipa tik dėl to, kad reikia. Jei patiems neįdomu - ne visada pavyks kažką įsiūlyti.

Kalbant apie Klaipėdą - žmonėms didelį įspūdį palieka miesto istorija, jo nauja pradžia po Antrojo pasaulinio karo. Lobis yra Kuršių nerija - įsivaizduok, čia pat turime nacionalinį parką, kurio teritorija yra ir UNESCO pasaulio paveldo objektas. Tai yra didžiulis turtas, kurį, manau, dar ne visi įsisąmonino.

Kaip renki informaciją ekskursijoms? Kokią literatūrą tenka skaityti?

Viską, ką randu. Stebiu pasirodančias naujas knygas, naršau senas ir jau pamirštas, kad ir kur būčiau, užsuku į turizmo informacijos centrus - štai praėjusią savaitę Smiltynėje gavau puikų lankstinuką apie Kuršių nerijoje gyvenančius žinduolius. Persikėlėte eiti prie jūros - užsukite ir patys, turės vaikai ką pavartyti.

Labai daug įdomios medžiagos esu radusi I. Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros skyriuje. Ten - labai draugiški ir malonūs darbuotojai. Pamenu, internetu kažko pasiteiravau ir kitą dieną užėjusi žiūriu - man jau sukrautas kalnas knygų. Dar kažko ieškant ir radus tekstą tik vokiečių kalba, darbuotoja atėjo ir išvertė.

Na, o kalbant apie naujas knygas, visiems labai rekomenduoju paskaityti Tomo S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio knygą "Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990".