Klaipėdoje - Andriaus Kaniavos miuziklo šeimoms "Pabėgimas iš Trepsės namų" premjera

Andriaus Kaniavos režisuotas miuziklas „Pabėgimas iš Trepsės namų” pagal Jono Avyžiaus apysaką „Aštuonetas iš Trepsės namų” toliau sėkmingai skinasi kelią į žiūrovų širdis. Po šių metų vasario 10 d. Vilniuje įvykusios premjeros miuziklo personažai – lėlės  aplankė mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius Kaune, Panevėžyje, Anykščiuose, Utenoje, o lapkričio 10 d. 15 val. ruošiasi susitikimui su uostamiesčio publika Klaipėdos dramos teatre.

Naujame sezone bus pristatyta (ir į Klaipėdą taip pat atkeliaus) kompaktinė plokštelė, kurioje sudėtos visos spektaklyje skambančios dainos, jau itin pamėgtos tiek mažųjų, tiek ir didesnių žiūrovų, ir kuri, neabejotinai, papildys vaikiškų muzikinių leidinių rinką kokybišku dainų rinkiniu. Kaip ir pačiame spektaklyje, taip ir jame skambančiuose kūriniuose užkoduotas skatinimas sugrįžti prie tikrųjų vertybių – draugystės, pasiaukojimo, nuoširdumo, gyvo bendravimo.

Prasidedant naujajam sezonui ir belaukiant premjeros Klaipėdoje, pakalbinome miuziklo režisierių, libreto ir muzikos autorių Andrių Kaniavą:

Kokiomis nuotaikomis pasitinki naują „Pabėgimo iš Trepsės namų” sezoną?

Laiką, praleistą planuojant „Pabėgimą iš Trepsės namų“ ir kartu su aktoriais besiruošiant jį įvykdyti, laikyčiau vienu laimingiausių mano gyvenime. Todėl, savaime suprantama, norėčiau vėl tai patirti, ir tikiuosi, kad tos laimingos akimirkos niekada nesibaigs.

Po premjeros š.m. vasario mėn. buvo parodyta virš 10 spektaklių, tad publika jau turėjo galimybių susipažinti su žaviomis lėlėmis - miuziklo personažais. Ar žiūrovų reakcijos po pirmųjų spektaklių atitiko tavo sumanymus, kai rašei pjesę, kai repetavote kartu su aktoriais, ar publika visiškai kitaip sudėliojo akcentus? 

Kai repetavome, iš šalies vis išgirsdavau abejonių, kad šiandieniniai vaikai nebesupras vieno ar kito pjesės niuanso, veiksmo posūkio ar žodžių žaismo. O man atvirkščiai, labai nyku, kai žiūrovui viskas paaiškinama ir pakomentuojama, kad tik, neduok Dieve, kuris nors iš jų neišeitų ko nors nesupratęs. Juk teatras žavus savo paslaptimi, o paslaptis, kaip žinia, skatina vaizduotę. Stebėjau žiūrovų, tiek mažų, tiek didelių reakcijas, ir pasakysiu –šiandieniniai vaikai niekuo nesiskiria nuo vakar dienos, praeitų metų ar praėjusių laikų vaikų. Jie viską išgirsta ir viską supranta.

Ar tau svarbu, kad spektaklis gyventų pats, ar, kaip režisieriui, dar nelengva jį paleisti į plačius vandenis?

Kaip kiekvienam tėvui, norėtųsi, kad jo vaikas būtų savarankiškas, bet tuo pačiu neramu, kad nepasuktų klystkeliais ir neprisigaudytų žalingų įpročių.

Ko palinkėtum „Pabėgimui iš Trepsės namų” naujame sezone? 

„Pabėgimas iš Trepsės namų” -  muzikinė pasaka apie tai, ko siekia kiekvienas iš mūsų – būti trokštamu, mylimu ir reikalingu. Ir, kaip bet koks pabėgimas, jis susijęs su rizika, nuotykiais ir nenuspėjama pabaiga. Dėl ko aš, kaip pjesės autorius, kompozitorius ir režisierius, labai jaudinuosi, bet tikiuosi, kad viskas baigsis gerai. To ir linkiu – ilgo ir laimingo bėgimo!