Kaip iš tikrųjų reikia švęsti Žolinę

Kaip iš tikrųjų reikia švęsti Žolinę

Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė (arba Žolinės). Tokiu metu lietuviai nuo seno minėjo vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau būdavo nudirbti - javai nupjauti ir suvežti, o uogos ir vaisiai surinkti. Žolinė dar vadinama ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų švente.

- Žolinė - tai metas, kai gamta, pasiekusi didžiausią brandą, džiugina savo vaisių gausa. Ar Žolinę galima vadinti derliaus švente? Kaip šiai šventei reikėtų pasiruošti? - paklausėme M.Liugienės.

- Kaip ir kiekvienai šventei, Žolinei ruošdavosi: švarindavo, tvarkydavo namus ir aplinką. Būdavo ruošiamos ir vaišės, į kurias susirinkdavo giminės. Pasirūpinama gira arba alumi. Panašiai kaip ir Kūčioms, senais laikais kai kuriuose Lietuvos regionuose iš naujojo derliaus gamindavo 12 patiekalų.

Per Žolinę paprastai jau sunoksta pirmieji sodo vaisiai, užauga daržovės, prinoksta javai, iš kurių jau galima iškepti duoną ar ragaišį. Svarbiausi lauko darbai nudirbti, medus iškopinėtas. Taip, Žolinę galima vadinti derliaus švente.

- Po sovietų okupacijos Žolinė į mūsų švenčių kalendorių sugrąžinta tik 2000 m. Kaip Žolinę švęsdavo anksčiau ir kaip ją reikėtų švęsti dabar?

- Šiais laikais, kai žemės darbais užimta nedidelė dalis žmonių, mums Žolinė nėra tokia aktuali, kaip anksčiau. Tačiau kai kurių senųjų papročių galėtume neatsisakyti ir dabar. Turime progą paskanauti gamtos gėrybių, užaugusių po mūsų saule, mūsų žemėje, o ne Kinijoje, Afrikoje ar dar kokiame pasaulio pakraštyje. Dar mūsų išminčius Vydūnas aiškino, kad pas mus užaugusios daržovės, uogos, grybai ir kitokios gėrybės labiausiai mums pritinka, organizmo geriausiai yra pasisavinamos.

Ši diena labiausiai tinka padėkoti tam, kas visa tai užaugino. Pagaliau ir šeimos, artimųjų, kaimynų, bendruomenių susitikimams ši diena - pati tinkamiausia.

- O kaip ši šventė buvo švenčiama jūsų vaikystėje, paauglystėje?

- Mano vaikystės prisiminimuose Žolinė - tai atlaidai Kabelių bažnyčioje (Varėnos r.), tai susitikimas su mamytės giminėmis (Kabeliai - tai jos tėviškė - red. past.). Kitą dieną po Žolinės - rugpjūčio 16-ąją - šv. Rokas, atlaidai Merkinėje, ten eidavome iš mano gimtojo Mardasavo apie 10 kilometrų pėsti. Merkinės miestelis tuo laiku kvepėdavo kriaušėmis, slyvomis, obuoliais.

Mano tėvulis pavydėdavo merkiniškiams, nes pas juos sodų derliai kiekvienais metais buvo gausesni, tuo metu Mardasavo sodai būdavo nusiaubti šalnų. Prie bažnyčios buvo prekiaujama ilgais, suvyniotais į blizgančius popierėlius saldainiais, „laikrodukais“ ir kitokių formų stebuklais. Merkinėje, išstovėjęs didelę eilę, mano tėvulis pirmą kartą nupirko ledų porciją. Juos visos eilės akivaizdoje pardavėja įkrovė į vaflinį kaušelį. Grįžusi savo draugėms mėginau nupasakoti, kas per dalykas tie ledai.

Buvo priežasčių laukti tų dviejų šventinių dienų, tačiau prieš tai turėdavome atlikti aibes darbų: sutvarkyti namus, prikasti bulvių, prižoliauti kiaulėms ir t.t., nes tas dvi dienas jokiu būdu buvo negalima ko nors dirbti. Tėvulis tam turėjo labai įtikinamą paaiškinimą.

Vienais metais per Žolinę labai dygo baravykai ir jis susigundė pagrybauti. Iškūreno krosnį kelis kartus, pridžiovino tų baravykų porą kilogramų. Džiovinti baravykai buvo suveriami ant siūlo po 15-20 vnt., nelygu jų dydis, siūlo kraštuose - mažesni, per vidurį - didžiausi. Tai būdavo vadinama „vainikėliais“. Dešimt tų „vainikėlių“ sudarydavo kilogramą. Taigi pridžiovino tų Žolinių baravykų du kilogramus.

Džiovintus baravykus dzūkai veždavo parduoti į Vilnių, Kauną, netgi Peterburgą. Ir ką gi? Turguje gudrūs pirkėjai sugebėjo pavogti, ir, tėvulio manymu, kaip tik tuos du kilogramus, rinktus per Žolinę. Dar mums būdavo draudžiama tomis dienomis maudytis, nors ir karščiausia būdavo. Mat sklido legenda, kad Merkyje per Žolinę maudydamosi nuskendo, viena kitą gelbėdamos, dvi seserys ir jų pusseserė.

- Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo diena. Todėl Žolinė dar vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų švente.

- Žolinė yra seniausia ir svarbiausia Švenčiausiosios Mergelės šventė - jos ėmimas į dangų. Liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V a. Pasakojama, kad apaštalai budėję prie Marijos karsto. Petras išvydęs, kaip Marija Viešpaties buvo paimta į dangų. Kai apaštalai, karstą atidarę, jos kūno vietoje pamatė daugybę gražiausių gėlių. Tačiau tik nuo 1950 m. tikėjimas, kad Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, buvo paskelbtas kaip dogma.

- Ar Žolinę šventė senovės baltai?

- Neabejotina, kad Žolinė senovėje buvo derliaus šventė, kurios metu už visas žemiškas gėrybes dėkodavo deivei Ladai (galbūt Žemynai). Ko gero, būdavo aukojama dievams, užkasama arba sudeginama grūdų ar vaisių, rengiamos vaišės. Paplotėliai iš naujojo derliaus miltų būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

- Kuo ypatingi Žolinės atlaidai?

- Žolinės atlaidai Lietuvoje švenčiami iškilmingai ir yra populiarūs. Bene garsiausi atlaidai vyksta Pivašiūnuose, esančiuose Alytaus rajone. Šio nedidelio bažnytkaimio altoriuje esantis stebuklingas Mergelės su kūdikiu paveikslas sutraukia dideles maldininkų minias ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso katalikiško pasaulio. Atlaidus lydi ir didelis kermošius. Dideli Žolinių atlaidai vyksta Krekenavoje (Panevėžio r.), Zarasuose, Trakuose ir kitur.

- Po atlaidų dengiamas šventinis stalas šeimai ir giminaičiams. Kas turėtų būti ant Žolinės stalo? O galbūt šią šventę galima švęsti gamtoje?

- Žinoma, kad ant Žolinės stalo turėtų vyrauti mūsų krašto daržo, sodo, laukų ir miškų gėrybės, šviežias medus, lietuviški pieno produktai.

Šventimas gamtoje - prie ežerų ar upių - gali virsti paprastu „tūsu“, jeigu tam nesuteiksime gilesnio turinio.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder