"Jei niekas nematytų mano darbų, verčiau kasčiau griovius"

"Jei niekas nematytų mano darbų, verčiau kasčiau griovius"

Edvardas Malinauskas - gyva Klaipėdos legenda, vienas iš nedaugelio Lietuvos marinistų, kuris per savo gyvenimą nutapė nesuskaičiuojamą gausybę Baltijos jūros veidų: piktų, ramių, ilgesingų, žaismingų, aistringų. Tačiau šioje asmenybėje mane sužavėjo ne tik meistriškas teptuko valdymas, bet ir jaunatviškas optimizmas bei humoro jausmas.

Susitikę dažais kvepiančioje dailininko studijoje pasišnekėjome apie nūdienos miesto ir šalies aktualijas, meną ir garbingą jubiliejų, kurį praėjusį mėnesį atšventė dailininkas.

Gegužės 24 dieną atšventėte savo 80-ies metų jubiliejų. Kokius didžiausius savo kaip dailininko pasiekimus įvardintumėte?

Jei per 71-erius metus, kol gyvenu Klaipėdoje, kažką pradžiuginau, kai ką papiktinau, išauginau meno mėgėjų būrį ar prisidėjau prie miesto kultūros augimo, tai yra mano kaip dailininko didžiausias pasiekimas.

Kiek maždaug esate nutapęs paveikslų? Kuris darbas jums brangiausias, kurio neparduotumėte už jokius pinigus?

Esu didelis tinginys, tad niekada neskaičiavau, kiek paveikslų esu nutapęs. Be to, nenoriu atimti duonos iš būsimų menotyrininkų. Jei ateinančios kartos mane atsimins, suskaičiuos.

Tokių darbų, kurių neparduočiau, nėra, nes aš dirbu ne sau, o žmonėms, kurie vertina mano kūrybą. Jei niekas nematytų mano paveikslų, nebūčiau dailininkas. Tuomet verčiau kasčiau griovius.

Jei po šimto metų mano proanūkiai pamatys pas ką nors namuose ant sienos kabant savo prosenelio paveikslą, reiškia, buvo verta dirbti.

Kita vertus, juk ir menininkams svarbūs pinigai - jie gi ne šventa dvasia sotūs.

Jūsų darbai išsisklaidę po visą Lietuvą ir netgi pasaulį. Jie puošia Lietuvos Respublikos prezidentūrą, Vyriausybės rūmus. Tai turbūt džiugina?

Nesu pernelyg kuklus ir didžiuojuos, kad mano paveikslai puošia kai kurias Lietuvos oficialias įstaigas ir netgi išvyko į užsienį. "Dūšią" paglosto ir tai, kai žmonės pasigiria turintys kurį nors mano paveikslą.

Aplankę jūsų jubiliejinę parodą "Gyvenimo pėdos prie Baltijos" žmonės žavėjosi itin įvairia jūsų kūryba, stebėjosi ir įspūdingais kai kurių paveikslų masteliais. Ką pastaruoju metu tapote ir kokiomis parodomis ateityje dar planuojate nudžiuginti klaipėdiečius?

Šiuo metu mano paroda veikia Kaliningrade, na, o liepos 1-ąją, mano gimtajam Radviliškiui švęsiant 450-ąjį jubiliejų, privalau ir ten surengti parodą. Rimtą parodą ne taip lengva surengti, tad šį darbą ateityje planuoju palikti savo sūnums, o aš pats toliau minsiu pėdas prie Baltijos...

VERTA. "Jei po šimto metų mano proanūkiai pamatys pas ką nors namuose ant sienos kabant savo prosenelio paveikslą, reiškia, buvo verta dirbti", - įsitikinęs dailininkas Edvardas Malinauskas. Egidijaus Jankausko nuotr.

Šiais laikais miestiečius, kaip ir visą Lietuvą, nėra lengva nustebinti, ypač menu. Dabar žmonės susirūpinę savo buitimi, finansais, pareigomis. Jų dėmesys krypsta į nacionalines problemas: emigraciją, korupciją, draudimus...

Kaip vertintumėte šiandieninę menininkų situaciją Klaipėdoje? Ar pastebite šiame mieste jaunų ir labai perspektyvių talentų?

Klaipėdoje yra gabių grafikų, keramikų, freskos meistrų, tapytojų, skulptorių. Būtina išskirti Arūną Sakalauską, kurio skulptūrą "Vytis" visuomenininkai išrinko laisvės gynėjams įamžinti Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Neabejoju, kad jaunų dailininkų Klaipėdoje buvo ir bus. Ateityje, neigdami mūsų nuopelnus, kurs savo menus. Tačiau jų talentą vertins jau kiti žiūrovai.

Esate kilęs iš Radviliškio, tačiau su tėvais 1946 metais persikėlėte į Klaipėdą. Kaip atrodė tuometinė Klaipėda?

Tuometinė karo nuniokota, griuvėsiuose paskendusi Klaipėda buvo tokia, kokios niekada niekam nelinkėčiau pamatyti.

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos marinistų. Tačiau prieš pradėdamas tapyti jūrą, jūs dešimtmetį vadovavote dailės mokyklai. Kas įplieskė impulsą tapyti jūrą?

Jūra - tai mūsų bendravimas su pasauliu, atgaiva, džiaugsmas. Prie jos būdamas pajunti gamtos stichiją, kuri būna pikta, švelni, visada nenusakoma. Prie jos pasijunti laisvu žmogumi. Su jūra aš užaugau, ji manyje. Tapęs dailininku, atiduodu jūrai duoklę. Aš jos nepiešiu, netapau, aš ją garbinu. Per savo jausmus aš parodau žmonėms, kokį grožį mes turime. Norėčiau, kad žmonės, žiūrėdami į mano paveikslus, pajustų tą patį.

Jūs ne tik užkietėjęs marinistas, bet ir įdomus portretistas. Jūsų darbų kolekcijoje ir Ievos Simonaitytės portretas, nutapytas iš natūros. Kokia, jūsų akimis, buvo rašytoja?

Tuo metu, kai gavau pasiūlymą nutapyti rašytojos portretą, buvau neseniai baigęs studijas Vilniaus dailės institute. Ji sutiko mane priimti tik tada, kai sužinojo, jog aš esu dailininkas, nutapęs jos tėviškėje esančią Vanagų bažnyčią. Pamenu, drebėjo rankos, keičiau kelias drobes - juk prieš mane sėdėjo literatūros klasikė. Vėliau, kai rašytoja pamatė, kad darbas pradeda sektis, susidraugavome, pertraukėlių metu vaišindavo mane kafija.

Kai baigiau darbą, paprašiau, kad ji pasirašytų ant dar nenudžiūvusios drobės. Teptuku ji pasirašė. Šį darbą padovanojau Priekulėje veikiančiam Ievos Simonaitytės memorialinam muziejui.

Vėliau perdirbau jos portretą su jos knygų veikėjais - Pikčiurniene, Urte, Šimoniu. Šis darbas kabo jos vardo bibliotekoje, Klaipėdoje.

Jūsų nuopelnas - ne tik kūryba, bet ir keturi užauginti vaikai. Minėjote, kad didžiausias iššūkis ne juos užauginti, bet su jais užmegzti ypatingą - draugystės ryšį. Kaip tai jums pavyko įgyvendinti? Ką galėtumėte patarti jaunoms šeimoms?

Pergyvenom karą, pokario laikotarpį. Mačiau, kaip mano tėvai sunkiai dirbo mus augindami. Jie darė viską, kad mes gyventume geriau. Mokykloje mokytis tingėjau ir, mokydamasis aštuntoje klasėje, pareiškiau, kad metu mokyklą - einu užsidirbti pinigų.

Tėvas mane ramiai ir rimtai išklausė, nieko nesakė. Kai baigiau, paėmė platų diržą ir mane taip pamokė, kad ne tik baigiau mokyklą, bet ir įstojau mokytis į institutą.

RAŠYTOJA Ieva Simonaitytė ir jos knygų personažai. Egidijaus Jankausko nuotr.

Mano vaikai - ne vien mano nuopelnas. Dukros auklėti nereikėjo, tačiau, augindamas sūnus, ne visada paisiau vaikų teisių normų, kurios šiais laikais taip akcentuojamos. Tačiau vaikai mane suprato ir išaugo tokiais žmonėmis, kuriais didžiuojuosi. Nors kartais dar norisi juos suriesti į ožio ragą (juokiasi. - Autor. past.).

Jaunoms šeimoms patarti niekas negali, nes patarimų jauni tėveliai nemėgsta. Jie, kurdami savo gyvenimus, mokosi iš svetimų klaidų.

Sakoma, kad humoras neleidžia žmogui pasenti. Ir iš tiesų, bendraujant su jumis, net sunku pasakyti, kad jums - aštuoniasdešimt! Kas jums suteikia tiek energijos ir pozityvumo?

Gimiau ne tik praeitame šimtmetyje, bet ir praeitame tūkstantmetyje! Deja, gimimo datos niekas negali pasirinkti.

Gyvenime stengiuosi neturėti priešų, tačiau nemėgstu žmonių, neturinčių humoro jausmo.

Mėgstu iš kitų švelniai pasijuokti, o taip pat nepraleidžiu progos pasijuokti iš savęs. Saviironiją kartais perteikiu kūryboje. Jubiliejinėje parodoje kabėjo mano autoportretas, kuriame aš esu negailestingai apdergtas žuvėdrų (juokiasi. - Autor. past.).

Kas įkvepia pozityvumo? Visada labai mylėjau ir dabar tebemyliu savo gyvenimą, nors būta ir džiaugsmų, ir vargų. Tačiau gyvenimas šioje žemėje duotas tik vienas.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder