2017 m. spalio 24 d. 09:01 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Irma Antanaitytė: "Ievos Simonaitytės sėkmės istorija įkvepia"

Irma Antanaitytė: "Ievos Simonaitytės sėkmės istorija įkvepia" nuotrauka, foto

PULSUOJA. Doktorantė Irma įsitikinusi, kad Ievos Simonaitytės literatūrinė kalba labai gyva, o tekste tiek energijos, kad jis net pulsuoja.

© Egidijaus Jankausko nuotr.

Doktorantė Irma Antanaitytė jau trejus metus nagrinėja Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybą, kuria ji remiasi rašydama disertaciją apie Rytų Prūsiją XX-XXI amžiaus lietuvių literatūroje. Pasak Irmos, minėtos rašytojos romanai - tikras lobis. Perskaityti verta ne tik šio krašto žmonėms.

Minint I. Simonaitytės metus - pokalbis su doktorante.

Irma, kodėl pasirinkai nagrinėti būtent šios rašytojos kūrybą? Ką konkrečiai nagrinėji savo moksliniame darbe?

Kol kas dar iki galo nesuformulavau tikslaus darbo pavadinimo, kadangi rašant jis nuolat truputį kinta. Šiuo metu jis skamba taip: "Rytų Prūsija XX-XXI amžiaus lietuvių literatūroje: tautinė reprezentacija ir požiūris į kitą". Nagrinėdama kūrinius analizuoju, kaip juose vaizduojamos multikultūrinio regiono tautos, kokie yra jų įvaizdžiai, stereotipai, kaip žvelgiama į kitą kultūrą, kokie tautiniai charakteriai atsiskleidžia.

Tema mane pasirinko pati: ją pasiūlė dabartinė disertacijos vadovė Sigita Barniškienė. Iš pradžių dvejojau, nes esu labiau poezijos skaitytoja, ne prozos.

Savo darbe iš viso nagrinėju penkių rašytojų literatūrinius pasakojimus, tarp jų - ir Ievos Simonaitytės.

Mokykloje rašytojos kūriniai manęs nesužavėjo, tačiau vėliau, jau studijuodama magistrantūroje, jos knygas skaičiau tarsi kitomis akimis, susidomėjau asmenybe, kuri, pasirodo, buvo išties aštriabriaunė. Na, o dabar, atrodo, pagaliau I. Simonaitytę supratau. Nors šioks toks nepažinumo grūdas literatūroje turbūt visada išlieka - tai ir įdomiausia.

Kokius rašytojos romanus esi perskaičius? Kaip galėtum apibūdinti jos kūrybą?

Perskaičiau visus. Ir ne tik romanus - skaičiau ir autobiografines knygas, ir jos laiškų, amžininkų prisiminimų. I. Simonaitytės kūryboje - daug germanizmų. Teko nemažai žodžių reikšmių ieškoti žodynuose, internete. Ilgai sukau galvą ieškodama kad ir šio posakio reikšmės: "bet badas geležį laužia". Pasirodo, tai reiškia būtinybę eiti dirbti nenorint, verčiamam aplinkybių, neturint kito pasirinkimo. Autorės literatūrinė kalba labai gyva, tekste tiek energijos, kad jis net pulsuoja.

Žinoma, kaip ir visa vertingoji literatūra, I. Simonaitytės kūryba yra arti žmogaus gyvenimo. Ji sukūrė nemažai ryškių, įtaigių moterų portretų. Problemos, kurios iškeliamos rašytojos tekstuose, išsprūsta iš Mažosios Lietuvos regiono ribų (kaip išlikti lietuvininkams?), paliečiami ir bendraliteratūriniai, gyvenimiškieji klausimai.

Knygoje "Paskutinė Kūnelio kelionė" I. Simonaitytė rašė: "Matyti, o kad ir rudenį, šiuos raudonus, geltonus klevų lapus - ir tai gyvenimas." Šis požiūris primena budistinį principą būti "čia ir dabar", laikinumo suvokimą: kaip japonų, kurie taip trumpai metuose gali pasidžiaugti sakurų žydėjimu, kaip Salomėjos Nėries garsiosios eilutės: "Tai skubėkim gyventi, / nes prabėgs - nebegrįš jos!"

I. Simonaitytę mes įpratę vadinti mūsų krašto metraštininke, vaizdavusią lietuvininkų likimus. Tačiau, mano manymu, tai netikslus apibūdinimas. Literatūra negali būti metraštis. Juk realius įvykius kūrėjai perleidžia per vaizduotę, tad atsiranda ir subjektyvumo.

I. Simonaitytė buvo bemokslė. Kaip jai pavyko tapti tokia puikia rašytoja?

Būsimoji rašytoja gimė neturtingoje šeimoje, buvo mergos vaikas, dar vaikystėje susirgo sunkia liga - kaulų tuberkulioze. Ji sunkiai vaikščiojo, tad nelankė mokyklos, mergaitė nuo mažens turėjo dirbti: ganyti žąsis, prižiūrėti svetimus vaikus. Galima sakyti, likimas ją nubloškė į visuomenės paribį. Kyla natūralus klausimas: kaip atsitiko, kad žmogus ėmė ir pradėjo rašyti? Čia jau tikra literatūrinė, neįmenama paslaptis.

Tačiau I. Simonaitytė pėsčia nebuvo: vėliau įgijo siuvėjos amatą (teko skaityti, kad šioje srityje jai tikrai neblogai sekėsi), buvo materialiai savarankiška, persikrausčiusi į Klaipėdą baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus, dirbo spaustuvėje korektore, "Prūsų Lietuvių balso" redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja.

Jeigu tik ko nors reikėdavo, I. Simonaitytė išdrįsdavo skambinti valdžiai. "Aš - Simonaitytė, ir man viskas turi būti", - netgi yra sakiusi.

Debiutinį romaną I. Simonaitytė rašė kone 11 metų. Esu skaičiusi jos laiškus, kuriuose, belaukdama pirmojo romano "Aukštujų Šimonių likimas" išleidimo, Liudui Girai ne kartą išsakė savo abejones: esą negali patikėti, kad kūrinys susilauks sėkmės, kad ne sykį jį norėjo sudeginti ir pan. Tačiau tuomet viskas apsivertė...

Pirmasis romanas sulaukė sėkmės ir rašytoja buvo apdovanota valstybine literatūrine premija, jai paskirta pensija. Galima sakyti, kad autorė tiesiog žaibiškai įsiveržė į literatūros lauką ir tapo žinoma. Pati rašytoja savo autobiografijoje rašė, kad jos pirmoji knyga tąsyk "trenkė kaip žaibas".

Kuo jos romanas taip sužavėjo skaitytojus?

Tuo, kad iki tol niekas taip detaliai nevaizdavo lietuvininkų gyvenimo kaip ji. Taip pat rašytojos tekstai išsiskyrė savita, tik šiam regionui būdinga kalba, dėl kurios I. Simonaitytė taip kariavo su kalbos redaktoriais, yra minėjusi, kad žodžius ėmė "tiesiai iš kaimiečių burnos".

Nepaneigsi ir to, kad ji turėjo pasakotojos talentą. Tačiau tikrasis I. Simonaitytės talentas išsiskleidė truputį vėliau, rašant knygą "Vilius Karalius". Žinoma, prie "Aukštujų Šimonių likimo" sėkmės prisidėjo ir politinės aplinkybės: 1935-aisiais buvo svarbu parodyti, jog šis kraštas yra lietuviškas.

Kaip sėkmė pakeitė rašytojos gyvenimą?

Literatūrinė sėkmė I. Simonaitytei leido gauti naudos iš sovietinės valdžios. Apsistojusi vasarnamyje, Priekulėje, ji išsiprašydavo gaisrininkų, kad šie palaistytų jos rožes. Pamačiusi, kad vaikai laužo medžio šakeles ir meta jas į vandenį, pikta skambindavo tiesiai mokyklos direktoriui. Rašytojos jubiliejai, oficialūs susitikimai būdavo pompastiški, su daugybe žmonių, gėlėmis, muzika. Jeigu tik ko nors reikėdavo, ji išdrįsdavo skambinti valdžiai. "Aš - Simonaitytė, ir man viskas turi būti", - netgi yra sakiusi.

ĮKVEPIA. Įdomi ir jaunus žmones įkvepianti galėtų būti autorės biografija. Jos gyvenimą galima pavadinti šiuolaikiškai - sėkmės istorija. O kur dar ne mažiau įdomūs kūno negalios, moterų likimo ir kiti aspektai. Edvardo Malinausko paveikslas. Egidijaus Jankausko nuotr.

Nežinau, kaip labai ji praturtėjo sulaukusi sėkmės, bet, neabejoju, gyveno pakankamai gerai, juk galėjo sau leisti pasistatyti vasarnamį Priekulėje. Turėjo automobilį, kurį vairavo ne pati. Vasarnamyje darbavosi ir namų šeimininkė, vadinta Domute. Vis dėlto vienpusiškai, kaip vien į piktą bei reiklią asmenybę, į I. Simonaitytę žvelgti nebūtų teisinga. Ne kartą rašytoja su kartėliu yra klaususi, kodėl ją visi prisimena dabar, o ne tada, kai dar nebuvo žinoma. Kodėl ji taip gailėjo laužomų medžio šakelių? Mano galva, būta didelio skriaudos jausmo, gi augo luoša, betėvė, tos nuoskaudos negalėjo kompensuoti jokie pompastiški jubiliejai ar Klaipėdos miesto garbės pilietės vardas.

Rašytojos kūryba tik praėjusiais metais įtraukta į privalomosios literatūros sąrašą. Kuo ji vertinga jaunimui?

Skaityti I. Simonaitytės kūrybą nelengva, kadangi tekstuose - daug mums šiandien jau nežinomų žodžių: stuba (troba), kurinas (kalakutas)... Tačiau skaityti nenuobodu. Jos kūriniai demonstruoja žmogaus stiprybę, kelia klausimus.

Pavyzdžiui, "Aukštujų Šimonių likime" aprašoma situacija, kai Jokūbo Šimonio namus sudegina jo brolis. Bet net ir žinodamas tiesą Jokūbas niekam apie tai neprasitaria ir brolio nekaltina: "Šimonių vardas nebus valkiojamas po teismus." "Ką tokiu atveju daryčiau pati?" - susimąsčiau. Koks stiprus turėtum būti, kad neįduotum savo brolio policijai ir neleistum apie jį blogai kalbėti kitiems.

Be to, įdomi ir jaunus žmones įkvepianti galėtų būti autorės biografija. Jos gyvenimą galima pavadinti šiuolaikiškai - sėkmės istorija. O kur dar ne mažiau įdomūs kūno negalios, moterų likimo ir kt. aspektai.

Kiek žinau, moksleiviams esi vedusi literatūrinę ekskursiją po Klaipėdą. Ar ši rašytoja jiems žinoma?

Tądien buvo šioks toks kuriozas: parodžiusi buvusius I. Simonaitytės namus, papasakojusi apie ją, besišnekučiuodama su mokytoja pakeliui prie kito objekto supratau, jog dalis moksleivių dar neskaitė rašytojos tekstų, o kita dalis neskaitė ir jau neskaitys, mat programoje rašytojos nebuvo.

Regis, Klaipėdoje tiek daug I. Simonaitytės atminimo ženklų: ant paminklo "Arka" iškalti rašytojos žodžiai, jos vardu pavadinta gatvė, apie ją mini lentelės ant namų, kur gyventa, yra jos vardo biblioteka, netgi I. Simonaitytės kalnas, kurį žiemą taip mėgsta vaikai ir jaunimas. Tačiau jiems ši pavardė nepažįstama... Apmaudu, kad tik pernai I. Simonaitytės kūryba įtraukta į privalomųjų literatūros kūrinių sąrašą. Jau užaugo ne viena mokinių karta, kuri su jos kūryba nesusipažino. Ką jiems reiškia išvardyti atminimo ženklai?

Ar tau pačiai būtų buvę įdomu su rašytoja gyvai susipažinti?

Žinoma, nors truputį bijočiau. Skaitant amžininkų atsiminimus akivaizdu, kad ne vienam iš pradžių su ja bendrauti būdavo nedrąsu.

Esu skaičiusi, kaip I. Simonaitytė su šuniuku vaikštinėjo Priekulės gatvele. Pro šalį ėjo vyras su vaiku, vaikas išsigando šuns ir pradėjo šaukti: "Bijau, įkąs!" O rašytoja atšovė: "Tik tu jam neįkąsk", ir nužingsniavo tolyn. Panašių atsiminimų yra nemažai, tad susitikti su ja būtų nedrąsu, bet tikrai įdomu.

Kokie kiti, tavo nuomone, Lietuvos rašytojai ar apskritai kultūros žmonės nepelnytai pamiršti?

Gal Elena Mezginaitė? Sunku pasakyti, juk visus atminti turbūt yra neįmanoma.

Ar pati norėtum parašyti knygą?

Apie tai yra labai geras Čarlzo Bukovskio eilėraštis: "Jei nesiveržia iš tavęs / nepaisant nieko, / nedaryk to" (juokiasi. - Autor. past.). Dažniau nusiviliu pagalvojusi, jog neužteks gyvenimo visoms įdomioms knygoms perskaityti.

Kokių planų, baigusi doktorantūrą, turi? Ar įdomu rašyti mokslinį darbą?

Jaučiu, kaip disertacijos rašymas ugdo kantrybę. Šiuo metu vienas didžiausių mano planų - pagaliau ją pabaigti (juokiasi. - Autor. past.). Tačiau ką veiksiu po to, kol kas net neįsivaizduoju.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

Šie metai Klaipėdos Skulptūrų parkui – ypatingi. Šis parkas jau 40 metų...

Skulptūrų parko 40-mečio proga – seminaras nuotrauka, foto

Paminėti Pagyvenusių žmonių dieną į Žvejų rūmus rinkosi ne tik senjorai, bet...

Į senjorus atsigręžkime veidu nuotrauka, foto

Rugsėjo pabaigoje Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose vyko rudens pagyvenusių žmonių...

Šokame Lietuvai! nuotrauka, foto

Klaipėdietis narkotikus platino socialiniuose tinkluose nuotrauka, foto

Kriminalai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (KPONTV)...

Apsemtame kelyje Šilutė-Rusnė slūgsta vanduo nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Antradienio rytą Lietuvoje valstybinės reikšmės kelių dangos buvo sausos. Šalyje buvo...

LSKL čempionate – trigubas Aido Einikio dublis nuotrauka, foto

Sportas, Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) čempionato ketvirtajame ture pergales iškovojo abi uostamiesčio...

Spektaklis "Naktis"": puiki pjesė, bet nevykusi improvizacija? nuotrauka, foto

Teatras, Klaipėdos dramos teatras pristatė pirmąją 82-ojo sezono premjerą. Spektaklis "Naktis" pagal žymaus...

Kriminalai, Paskelbta prieš 30 min.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 38 min.

Sportas, Paskelbta prieš 46 min.

Teatras, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...