Dalia Ibelhauptaitė: aš negaliu pralaimėti

Dalia Ibelhauptaitė: aš negaliu pralaimėti

Moteris režisiere būti negali, bet gali pabandyti – su tokia nuomone susidūrė režisūros studijas Maskvoje pradėjusi Dalia Ibelhauptaitė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pasakoja, kad tada įtampa padarė savo – bandė išlipti per balkoną iš 8 aukšto, tačiau galiausiai suprato, kad tai būtų pralaimėjimas.

 „Aš turiu vieną problemą – negaliu pralaimėti“, – tikina D. Ibelhauptaitė. J. Auškelio/LRT nuotr.

Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisierė D. Ibelhauptaitė jau vaikystėje susidomėjo teatru.

„Tėvai nuo mažų dienų mane vedė į teatrą. Praktiškai kiekvieną sekmadienį arba į teatrą, arba į vaikų kiną, arba į kavinę „Nykštukas“.

Turėjau drabužėlius, kuriais vilkėdavau, kai eidavome į teatrą, baltus lakinius batukus su rožytėmis. Kai mano koja jau buvo per didelė, vis vien spraudėme iki paskutiniųjų. Atsimenu, kai eidavome į operos teatrą, reikėdavo aulinius batus įsidėti į maišelį ir pakabinti rūbinėje. Tuomet man teatras buvo kaip šventovė“, – dalijasi ji.

Pradėjusi eiti į pirmą klasę, D. Ibelhauptaitė lankė ne tik įprastą, bet ir muzikos mokyklą. Vis dėlto sulaukusi paauglystės ji nustojo groti pianinu ir mėgavosi laisvalaikiu.

„Ko mes tik nedarydavome. Būdami 15–16 metų, į termosus prisipildavome kavos su konjaku, išgerdavome. Jeigu mums buvo neįdomu, buvome nesuvaldomi, nes visi labai kūrybingi. Buvome laukiniai.

Esame priklijavę mokytoją prie kėdės. Jeigu rašydavome diktantus, tai vykdavo aukščiausios klasės nusirašinėjimas. Suolas prieš žiūrėdavo atgal“, – kalba D. Ibelhauptaitė.

Režisierė dar mokykloje rašė straipsnius ir rengė interviu kultūros temomis laikraščiui „Komjaunimo tiesa“, tad jos mama, naudodamasi pažintimis, mėgino dukrą įtaisyti į žurnalistikos studijas. Tačiau D. Ibelhauptaitė tam priešinosi – susipyko su motina, išdaužė krištolą it išėjo pad Dalią Tamulevičiūtę: „Atsisėdau prie durų ir verkiau, kol priėmė į darbą. Pasisekė, kad ilgai nereikėjo, nes D.Tamulevičiūtė suprato.“

D. Ibelhauptaitei tai buvo galimybė būti arti meno ir pažinti teatro virtuvę. Būtent šiame teatre užsimezgė artima draugystė su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, o kiek vėliau – ir su jo žmona scenografe Nadežda Gultiajeva.

„Buvau situacijų kištukas. Kur reikėjo ką nors palaikyti, panešti, padalyti, padaryti, mane visur siųsdavo.

Per metus išmokau visą teatrą. Tai man suteikė galimybių žiūrėti spektaklius, matyti virtuvę. Eimis ir Nadia mane priėmė į savo namus. Aš ir ant sofos esu miegojusi, ir valgyti gavusi. Svarbiausia – buvimas kartu.

Man nepaprastai imponavo Nadios ir Eimio pasaulis. Kokie jie buvo žmonės, kaip jie žiūrėjo į teatrą, kaip jie kūrė, nebuvo pasikėlę. Jie nevaidino jokių intelektualų, genijų, patys tokie būdami. Nebuvo aukštų frazių, viskas nepaprastai tikra, žemiška.

Kartais galvoju, kaip aš tokia jauna, iš gatvės... Skaičiau knygutes, dariau teatrą, bet kaip aš turėjau drąsos nebijoti būti su tais žmonėmis.

Tai didelis pliusas jiems. Jie sugebėjo priimti kiekvieną ir mokėjo auklėti, tam žmogui net nežinant“, – pasakoja režisierė.

Bandydama trečiajį kartą D. Ibelhauptaitė įstojo mokytis režisūros Maskvoje. Anot jos, dėstytojai tikino, kad moteris režisiere būti negali, o įtampa ir stresas padarė savo – bandė išlipti per balkoną iš 8 aukšto.

„Ir tada mano dėstytojas pasakė: moteris režisiere būti negali, bet jūs galite pabandyti. Tada supratau: režisierius niekada negali nei nualpti, nei susirgti.

Vėliau, kai mokiausi, nemažai kartų esu nualpusi, bet prie metro, už kampo nuo akademijos, kur niekas negali matyti. Mes nuomojomės butelį su Audra Žukaityte, Oskaro Koršunovo prodiusere. Jeigu ne Audra, aš nebūčiau, matyt, iš viso Maskvos išgyvenus. Ko tik nedariau.

Per balkonus lipau iš 8-o aukšto, Audra už kojos mane laikė. Negali psichiškai atlaikyti įtampos, negali atlaikyti streso. Sveikata ties riba. Tada ima atrodyti visai nieko, jeigu viskas taip pasibaigtų, nes jeigu išeisi arba išmes, tai yra pralaimėjimas. O aš turiu vieną problemą – negaliu pralaimėti“, – kalba ji.

Po mokslų D. Ibelhauptaitė išvyko į Londoną ir ten pradėjo dirbti su aktoriais Karališkojo teatro studijoje. Ji vedė meistriškumo pamokas rusų dramaturgijos tematika, susipažino su vyresniais režisieriais, įgijo jų pasitikėjimą ir pradėjo pati statyti spektaklius, į kuriuos renkasi vis daugiau publikos. Tąkart į jos spektaklį pasiūlomas ir jaunas aktorius Dexteris Fletcheris.

„Jis nepasirodo porą savaičių. Vis atideda, atideda, atideda. Tada ateina į susitikimą, per pirmas 5 minutes sugeba rankomis mosuodamas numušti stiklinę su apelsinų sultimis ir apipila mano visą vienintelę gražią eilutę.

Tais laikais turėdavau po vieną padorią eilutę ir batus. Kojų taip nelaikydavau, nes batuose kartais būdavo skylė. Reikėdavo laikyti taip, kad nematytų. Jis numušą stiklinę, tiek daug šneka ir aš suprantu, kad jis yra tas vaidmuo.

Tada atsitinka nenusakomas dalykas. Jau atsisveikiname, jis man įgnybė į kelį. Dabar, praktiškai, būtų galima teistis. Ir aš galvoju:

„Dieve, koks „nachalas“. Meilė nebuvo nei iš pirmo, nei iš trečio žvilgsnio. Buvau nusistačiusi: aš – režisierius, jis – aktorius. Gyvenime, galvojau, niekada neturėsiu jokio santykio su jokiu aktoriumi. Man labai svarbu reputacija“, – prisiminimais dalijasi D. Ibelhauptaitė.

Reikėjo ne vienų metų, kol jiedu pradėjo draugauti – D. Fletcheris vartojo narkotikus, tad tik tada, kai nutarė galutinai atsisakytikvaišalų, jie pradėjo laimingą šeiminį gyvenimą.

„Tarp mūsų buvo didelė chemija. Bet aš negalėjau pakelti tos priklausomybės. Per daug gyvenime sumokėjau būti ten, kur esu. Jis turėjo tai įveikti. Tai buvo mano vienintelė sąlyga. Dexteris yra beprotiškai valingas žmogus.

Kai atsisakė priklausomybių, jis niekada negrįžo. Jis sako, kad būtų miręs. Žinojo, kad aš buvau jo šansas“, – sako garsi režisierė.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.



Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder