Prieš didžiąsias metų šventes šešiasdešimt šešias Lietuvos Respublikos apskričių ir savivaldybių viešąsias bibliotekas pasieks naujausias Viešosios įstaigos „Vieno aktoriaus teatras“ garso leidinys. Tai kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ dviejų albumų rinkinys, dedikuotas Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų poeto Jono Strielkūno (1939–2010) ir rašytojo Romualdo Granausko (1939–2014) atminimui. Romualdo Granausko apsakymą apie eilėraščius „Pasijos pagal Joną“ ir Jono Strielkūno eilėraščius skaito aktorė Olita Dautartaitė.
Olita Dautartaitė: „Romualdo Granausko „Pasijose pagal Joną“, skirtose poetui Jonui Strielkūnui − gyvenimo, likimo, meilės ir mirties liūdna laikysena. Jono ir Romualdo brolystėje − džiaugsmo, kančios ir šviesos pasauliai. Tiek kūryboje, tiek kasdienėje buvusioje bendrystėje. Granauskui gražiausias poetas Strielkūnas. Man taip pat. Jie dvasios broliai. Aš norėčiau būti jų sesuo. Su Strielkūnu kūrybinis ir žmogiškas ryšys − daugiau nei trisdešimt metų. Su Granausku tebuvom susitikę vienintelį kartą jo namuose, likus pusei metų iki rašytojo mirties. Tas vienintelis kartas − aštriai įsirėžęs. Likęs, kaip vėlyvų, pašalusių šermukšnių aitrusis skonis, kaip rašytojo miškai raudoni... Norisi šiuos dvasios brolius skaityti, skaityti. Ir tyliai, ir garsiai... “
Romualdas Granauskas („Pasijos pagal Joną“): „Kažkas yra sakęs, kad visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės… Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas.“
Jonas Strielkūnas („To neturi jauni“): „To neturi jauni: begalines miglos rudeninės,/ Kai šešėliais pavirsta ir medžiai, ir žmones visi./ To neturi jauni: prarastos ir ieškotos tėvynės,/ Tos, kuri ir išaušus tau vistiek neatrodo šviesi./ To neturi jauni: gležno žodžio augimo už grotų,/ Katakombų, kur uždraustą knygą per naktį skaitai./ To neturi jauni: mylimiausių draugų pašarvotų,/ Kai veide tavo lieka jų žvakių gelsvi atšvaitai...“
Valentinas Sventickas: „Kaip eilėraščiai ateina į sąmonę, apsigyvena? Tyliai skaitant. Ir – girdint aktorių balsus. Šis kelias irgi labai svarbus. Olita Dautartaitė seniai yra išmintinga ir ištverminga šito kelio keleivė. Scenoje ne savimi ji gėrisi, ne savo balsu, o – Poezija. Gėrisi – gal irgi netinkamas žodis, sakykim – skleidžia poezijos gėrį. Jos balsas turi tūrį, ateina iš gilumos. Ir poezija iš gilumų ateina.“
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Informaciniai partneriai: LRT klasika, Lietuvos naujienų agentūra ELTA. Rėmėjai: p. Daiva Budrienė, UAB „Cinevera“. Garso režisierius Virginijus Jasiūnas, dizaineris Linas Janonis, redaktorė Nijolė Jačėnienė, projekto vadovas Sigutis Jačėnas.
Žinomiausių literatūros gimtąja kalba interpretatorių – dainuojančių aktorių ir aktorių skaitovų balsų – leidybinį projektą VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ vykdo nuo 2005 metų. Šiuo metu kompaktinių plokštelių kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“ ir albumų serijoje „Dedikacijos LT“ jau arti 40 unikalių garso leidinių. Tai – ilgaamžė, prasminga ir skambi dovana lietuviškai kalbantiems visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą