Džedajai ir drozofilos tam tikrose žinančiųjų bendrijose jau spėjo tapti archetipinėmis figūromis. Jų vardas atsikartoja ne pirmus metus - neatsekamoje realybės klostėje dingę kariai ir blankų jų prisiminimą klonuojančios drozofilos. Jos sėkmingai veisiasi ir mūsų virtuvėje - eksponentinis gyvybės pliūpsnis, lydimas pernokusių vaisių kvapo.
Mutavusios drozofilos užkrėtė ir daugybę žmonių, kurie tapo didžėjais. Jie gudrūs ir moka gyventi. Kuo stipriau užkrėsti - tuo geriau viską žino ir pasitiki savimi. Didžėjų atpažinti lengva, dažnai sako "aš", "aš", "aš". Tie, kas liko - gal bailiai, gal nekaltieji - klajojantys, nerimstantys, ieškantys, kankinami nepaaiškinamos nostalgijos.
Gyvenimas yra žodis apibrėžiamas laiko, vietos ir kokybės kategorijomis. Žmogus gyvena savo gyvenimą rėminamas istorijos, įsipareigojimų, aplinkinių žvilgsnių ir savo paties troškimų. Žmogus miega, pabunda ryte, dirba, valgo, juokiasi, ginčijasi. Jam kartais visko per daug. Kartais klausia: ar tai ir yra Tai?
Žmogus nori pabėgti nuo savo gyvenimo. Kartais sustingsta žvilgsniu sugavęs ant kambario sienos per medžių lapus ir užuolaidas prasimušusią šviesą. Švytinti dėmė primena nežinomą hieroglifą. Kažkas krusteli, nuraibuliuoja odos paviršiumi - beveik perskaitytų, bet suskamba telefonas. Kai vėl pažiūri į hieroglifą - ten tik šviesos dėmė.
Kaip švytinčiose formose atpažinti Kito pasaulio slenkstį? Kaip atsisakyti savo individualumo, savojo "aš", nestabdyti švytinčios tėkmės, o lietis kartu su ja? Žmogus gyvena laukdamas ir tikėdamasis būti perlietas šviesos.
"Vakarų ekspreso" inf.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą