Arnoldas Remeika: "Savo jaunystės Klaipėdą prisimenu kitokią"

Arnoldas Remeika: "Savo jaunystės Klaipėdą prisimenu kitokią"

Spalio 5-14 dienomis Klaipėda alsuos mada. Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija IKRA pakvies į uostamiestyje jau antrus metus rengiamą mados savaitę - "Fashion Week Klaipėda". Festivalis, kuris iki šiol buvo žinomas kaip "IKRA MADA", organizuojamas jau nuo 2012-ųjų.

Šiųmetinio renginio veidu tapo klaipėdietis, mados žurnalo "L'Officiel" redaktorius, mados analitikas, tinklaraščio "Bomberis" autorius Arnoldas Remeika, kuris mados savaitės metu organizuoja intriguojantį forumą, tema "Atgal į praeitį".

Arnoldai, kaip prasidėjo bendradarbiavimas su renginio iniciatoriais? Kuo šis renginys svarbus Klaipėdai?

Būti renginio veidu sutikau nedvejodamas, nes man svarbu prisidėti prie gimtojo miesto gyvenimo, man rūpi matyti, kad Klaipėdoje vyktų kokybiški renginiai, skirti net ir tokioms nišinėms, daugeliui klaipėdiečių vis dar neatrastoms temoms kaip mada. Neslėpsiu, prieš kelerius metus palikdamas Klaipėdą jau mačiau daug kultūrinės stagnacijos ženklų, nors savo jaunystės Klaipėdą prisimenu visai kitokią. Tuomet ji tikrai buvo didmiestis su visais jam būdingais atributais - ne tik didesniu gyventojų skaičiumi, bet ir aktyviu jaunimu, didele renginių įvairove, subkultūromis...

Pastaraisiais metais miestą užvaldžiusi žudanti ramybė ir monotonija ypač juntama, kai baigiasi vasara, kai į miestą grįžta rutina. Todėl norisi savo miestą išjudinti, neleisti jam užmigti letargo miegu, ir tokie renginiai, kaip "Klaipėdos mados savaitė", nors ir skamba labai ambicingai, yra skirti sutelkti žmones, ir ne tik jaunus, taip pat į miestą pritraukti tuos, kurie jo dar nėra atradę. Mada tam yra patraukli forma.

Atliepiant temą, netgi sudalyvavote smagioje fotosesijoje, kurioje nustebinote 90-ųjų įvaizdžiais... Ar tie laikai jums kelia sentimentus?

Prisiminti tuos laikus man išties patinka. 1994-aisiais iš Klaipėdos Sportininkų gatvės persikraustėme į ką tik pastatytą miegamąjį kvartalą Smiltelės gatvėje, mums įvedė kabelinę televiziją, pirmą kartą pamačiau "MTV", ir tada prasidėjo... Buvo likę dar treji metai iki mokyklos baigimo, ir šie laikai buvo puikūs. Ieškojome savęs: kiek pogrindžio vakarėlių aplankyta, kiek ką tik atsiradusių pigių drabužių parduotuvių išrausta!

Aš klausiausi elektroninės muzikos, buvau "reiveris", todėl didžiausias laimikis būdavo "Adidas" treningai su kultiniais trimis dryžiais, ryškios striukės, marškinėliai su taikos ženklu. Dukart buvau nusiskutęs plikai, klasės auklėtoja grasino infarktu... Mūsų vakarėliai vykdavo ir apleistoje stovykloje "Baltietis", Giruliuose, iš kurių naktį yra tekę pareiti ir pėsčiomis vienam per miškus, ir garsiojoje "Prieplaukoje", ir dabar "užkonservuotame" pastate Šaulių gatvėje (nors tai ir nebuvo labai legalu). Beje, mokyklą baigiau puikiais pažymiais, 1997-aisiais įstojau į LCC tarptautinį universitetą, gyvenimas tapo ramesnis, iki paryčių filosofuodavome apie gyvenimo prasmę, tada jau buvau tikras ekscentrikas - rengdavausi bet ką, kad tik atkreipčiau į save dėmesį. Visiška dabartinio manęs priešingybė...

Ar uostamiestis palanki terpė jauniems mados kūrėjams? Ar visgi dauguma semtis patirties iškeliauja į Vilnių ar svetur?

Atsakysiu trumpai: pats buvau ambicijos emigrantas, į Vilnių išvykęs todėl, kad Klaipėdoje nebeturėjau, ką veikti. Tokio darbo, kokio norėjau, čia tiesiog nėra. Man tai atrodo natūralu - nesame medžiai, galime atsistoti ir eiti ten, kur manome, kad bus geriau. Mados kūrėjams situacija palankesnė, nes jie kurti gali bet kuriame pasaulio kampelyje, ypač jeigu orientuojasi į pardavimus internetu. Juk aš galiu nesunkiai internetu nusipirkti patikusį daiktą iš Maroko ar Meksikos, nors jo kūrėjas galbūt niekada net nebuvo palikęs gimtosios šalies. Šiais globalizacijos laikais viskas įmanoma, tereikia interneto ir pašto, kad užsakymą išsiųstum pirkėjui.

Kita vertus, jeigu kūrėjas orientuojasi į tiesioginius pardavimus ten, kur pats yra, vietovės dydis gali tapti rimta kliūtimi išplėtoti savo verslą. Kad ir Klaipėdoje - juk čia nėra daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, galėtų ir norėtų pirkti premium klasės drabužius.

Pats penkerius metus turėjau siuvyklą pačioje Klaipėdos širdyje, Teatro aikštėje, tačiau viską su partneriais turėjome uždaryti, nes tiesiog nepakako tų klientų, kurie mus mėgo ir galėjo sau leisti naudotis mūsų paslaugomis. Be abejo, jeigu pardavinėjate staltieses iš lino bent jau vasarą, iš turistų pavyks užsidirbti, bet apie rimtą madą šiame kontekste kalbėti sunku.

LCC tarptautiniame universitete baigėte anglų kalbos ir literatūros bakalauro studijas, vėliau pasukote į žurnalistiką bei viešuosius ryšius. Apie ką tekdavo rašyti? Kuo įdomus buvo žurnalisto darbas?

Apie viską. Regioninio dienraščio realybė yra tokia, kad tą pačią dieną gali tekti rašyti ir apie sprogusią kanalizaciją, ir apie sveikatą, ir apie pramogas. Trejus metus buvau priedo jaunimui "Lieptas" redaktorius - turbūt dar bus tokių, kurie šį "Klaipėdos" leidinį dar prisimins. Buvo intensyvus laikas, po kurio norėjosi tiesiog pakeisti aplinką.

Baigiau viešųjų ryšių magistro studijas, daug metų praleidau šioje srityje, man viskas patiko, bet slapta ilgėjausi tikrojo rašymo, juk tais laikais daugiausia rašydavau krizių komunikacijos strategijas, pranešimus spaudai ir reklaminių brošiūrų tekstus. Žurnalistika visada buvo įdomi, nors ją studijavau fragmentiškai - studijuodamas LCC rinkausi kūrybinio rašymo, poezijos rašymo, dramos rašymo kursus.

Man patinka ilgi pokalbiai, todėl mėgstamiausias žanras iki šiol ir yra interviu. Beje, netrukus atsinaujinsiančiame žurnale "Laimė" (buvusi "Laima") startuos mano nuolatinė rubrika "Suprasti madą", kurioje kalbinsiu labai skirtingų sričių mados profesionalus - visi jie padės skaitytojams geriau suprasti madą, kaip ji veikia ir kokia įdomi yra.

Kaip atradote madą? Matyt, tai paskatino jus išvažiuoti į sostinę?

Su mada vienaip ar kitaip esu susijęs visą gyvenimą, bet pastarasis etapas išties prasidėjo nuo persikraustymo į Vilnių, kai prisijungiau prie prekės ženklo "Julia Janus" komandos. Nuo tada viskas pradėjo suktis greičiau, intensyviau, tikslingiau. Nebesiblaškydamas domėjausi mados pramonės taisyklėmis, gilinausi į kontekstą, daug skaičiau. Tikiu, kad jau sukaupiau šiokią tokią patirtį, kurią jau noriu pasidalinti. Šiemet pradėsiu dėstyti mados verslą Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros studentams - t. y. būsimiems dizaineriams.

Įsisukote į mados verslą, pradėjote rašyti tinklaraštį "Bomberis". Vėliau tapote žurnalo "L'Officiel Mada" redaktoriumi. Ar visgi karjeros kelias buvo sudėtingas? Konkurencija turbūt didelė...

"Bomberis" ir gimė iš noro dalintis tuo, ką pats sužinodavau. Tinklaraštį radęs laiko rašau iki šiol, bet dabar tik Facebooke, nes asmeninė svetainė www.bomberis.com šiomis dienomis pertvarkoma - joje visas dėmesys bus skirtas mados mokymams. Noriu, kad vis daugiau žmonių atsikratytų stereotipų apie madą ir susikurtų naują jos paveikslą tokį, kokį esame susikūrę mes, madą pamilę mados profesionalai. Į tai ir norėčiau artimiausiu metu investuoti visą savo energiją.

Prie žurnalo "L'Officiel Mada" prisijungiau 2017 m. gruodį. Tai buvo pati ryškiausia mano profesinė kelionė, iki šiol negaliu patikėti, kad tai atsitiko būtent man. Deja, išleidęs septynis žurnalus, spalio mėnesį leidinį palieku, užleisdamas vietą naujai komandai, naujiems žurnalo leidėjams ir naujai jų vizijai. Su smalsumu lauksiu pirmojo jų sukurto numerio, o kol kas prekyboje jau turėtų pasirodyti paskutinis mano komandos kurtas žurnalas, kurį simboliškai dedikavome ateičiai.

Apie konkurenciją niekada negalvojau. Rimtai. Tikiu, kad atsiduriame ten, kur turime atsidurti, nors galbūt yra kur kas už mus gabesnių, jaunesnių, pigesnių. Taip susiklosto gyvenimas, ir reikia jį priimti. Aišku, pasiseka tiems, kurie bando, daro, kuria kažką unikalaus. Kad ir "Bomberis" - juk pradžioje rašiau jį saujelei žmonių, o dabar jų jau keli tūkstančiai - tiek, kiek skaito įprastą spausdintą žurnalą. Žmonės sako, kad jiems patinka mano pozicija, mano tiesumas, aišku, ir informacijos, kurią pateikiu, naujumas. Tokioje mažoje rinkoje būti atviram ir su niekuo nesusipykti yra didelis iššūkis. Nepykstu ant tų, kurie su manimi nebesisveikina gatvėje. Gal ir aš kokį kartą pasisakiau per aštriai, nepagalvojęs apie žmonių jausmus...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder