„Lietingą birželio rytą po mano kabineto langu traktorius pjovė aukštą žolę. Baigė darbą ir ramiai nuvažiavo. Nupjautoje žolėje gulėjo supjaustyta ežienė, o netoliese kapstėsi jos maži kūdikėliai ežiukai. Pasiėmiau į namus. Pradžioje maitinau pienu iš švirkštuko, paskui išmokiau lakti pieną iš lėkštelės. Vėliau išmokiau ėsti sliekus. Sliekus, man iškasti – kažkas tokio… O dar juos reikėjo supjaustyti ir pincetu sumaitinti gyvūnėliams!
Tačiau pastangos nenuėjo veltui. Jie net išmoko šypsotis... Dabar ežiams – beveik mėnuo. Ar matėte ką nors gražesnio už šituos mažiukus?“ – klausia pareigūnė Anelė Norvidienė, atsiuntusi ežiukų.
Pakalbinę mūsų gerąją pareigūnę Anelę, sužinojom, kad kolegė domėjosi net ežių elgsena, jai buvo svarbu, ar našlaitėlius priims suaugę ežiai... Paaiškėjo, kad ežys paprastai pripažįsta vienišiaus gyvenimą.
Deja, bet yra gyvūnų, kurie, nepaisant spyglių, ežiukams yra pavojingi. Pavyzdžiui: apuokas, lapė, barsukas. Gaila, kad prie pavojų kartais tenka priskirti ir žmogų…Nors Anelės pasakojimas rodo, kad ir žmogus gali būti tikras gamtos bičiulis!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą