Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Anot apeliacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra genocido požymių.
Iš bylos duomenų matyti, kad A. Kraujelis 1948-1949 m. buvo partizanų ryšininkas, jis iki 1953 m. priklausė sovietų okupuotos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, t. y. jį galima įvardyti kaip politinės grupės narį.
Tačiau M. Misiukonis buvo kaltinamas politinės grupės dalies sunaikinimu, todėl šiame kontekste būtina įvertinti nagrinėjamo įvykio laikotarpį ir A. Kraujelio, kaip politinės grupės nario, svarbą visai grupei. Byloje yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas, kuriame nurodyta, kad žuvus pasipriešinimo aukščiausiajai vadovybei, žemesnių grandžių vadams, artimiausiems bendražygiams, A. Kraujelis iš esmės liko vienas ir ilgiau nei dešimtmetį pagal išgales tęsė ginkluoto pasipriešinimo kovą. Iki 1965 m. aktyvi rezistencija buvo pasibaigusi, rezistencijos vadai žuvę, todėl nėra pagrindo A. Kraujelį laikyti reikšminga politinės grupės, kuri tuo metu nebeegzistavo, dalimi.
Kita vertus, byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį kriminalinius nusikaltimus. Prokuroras teigė, kad kratą atliko institucija, kuri turėjo tikslą sunaikinti partizanus – KGB. Tačiau jeigu toks buvo pareigūnų tikslas, KGB darbuotojai A. Kraujelį galėjo sunaikinti, kol jis buvo slėptuvėje, tačiau nuaidėjus šūviams visi asmenys iš namo, kuriame buvo atliekama krata, buvo pašalinti, o A. Kraujeliui buvo perduotas siūlymas pasiduoti.
Be to, byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad M. Misiukonis žinojo A. Kraujelį esant partizaną ar kad žinojo, jog jis gali būti nužudytas ar paimtas į nelaisvę, jam grėsė mirties bausmė. A. Kraujelis buvo ieškomas nuo 1952 m., kai M. Misiukoniui buvo 12 metų. M. Misiukonis iki 1965 m. mokėsi, atliko praktiką, rašė diplominį darbą, o į Anykščius dirbti atvyko likus mėnesiui iki kratos, kurios metu žuvo partizanas. Valstybės saugumo komitete M. Misiukonis pradėjo dirbti būdamas 23 m. amžiaus studentas, todėl vargu ar tokio amžiaus jaunuoliui galėjo būti žinomi visi KGB tikslai, kad, kaip minima prokuroro ir nukentėjusiosios skunduose, KGB tikslas buvo sunaikinti Lietuvos partizanus, juo labiau, kad tuo metu partizaninis karas Lietuvoje buvo seniai pasibaigęs.
Taigi teismas konstatavo, kad M. Misiukonio dalyvavimas siekiant sulaikyti A. Kraujelį nėra veiksmai, kuriuos galima laikyti genocidu.
Be to, ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. pripažino, jog 1998 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įtvirtino platesnę genocido sąvoką, negu tarptautinės teisės normose, t. y. numatė, kad genocidas gali būti vykdomas ir prieš socialines bei politines žmonių grupes. O įstatymas dėl genocido, sunkinantis kaltinamojo padėtį, turi grįžtamąją galią, jeigu jame numatytos normos atitinka visuotinai pripažintose tarptautinėse teisės normose reglamentuotą genocido apibrėžimą. Taigi net jei M. Misiukonio veiksmuose būtų genocido požymių pagal dabartinį LR BK, jo negalima būtų teisti, nes partizano žūties metu dar nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už genocidą prieš dvi – socialinę ir politinę – žmonių grupes.
Primename, kad M. Misiukonis, būdamas KGB įgaliotinis Anykščiuose, kartu su kitais KGB ir Lietuvos TSR viešosios tvarkos apsaugos ministerijos milicijos pareigūnais dalyvavo atliekant kratą name, kuriame slapstėsi A. Kraujelis. Kaip minėta, aptikus slėptuvę įvyko susišaudymas, partizanas buvo sužeistas, o vėliau nusišovė.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, nenustatęs tam pagrindo ir iš esmės pažeisdamas įrodinėjimą, priėmė neteisingą bei nepagrįstą nuosprendį. Byla buvo nutraukta mirusiems asmenims (Sergejui Tichomirovui, Rimantui Kublickui, Petrui Laguckui). Prokuroro teigimu, M. Misiukonis dalyvavo, ruošiantis partizano A. Kraujelio-Siaubūno likvidavimo operacijai, todėl buvo prašoma jį pripažinti kaltu ir nuteisti kalėti 6 metus ir 6 mėn. Nuosprendį skundusi nukentėjusioji prašė išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pripažinti M. Misiukonį kaltu.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą