2018 m. rugsėjo 24 d. 04:54 val., pirmadienis

Stilingiausi klaipėdiečiai

Andželika Baroti: "Nemėgstu jokių taisyklių"

2009-09-28, 12:00

Jūratė KLUMBIENĖ

Andželika Baroti: "Nemėgstu jokių taisyklių" nuotrauka, foto

Komentuodamas "Vakarų ekspreso" vasaros konkurso "Gatvės stilius" dalyvių aprangą ir samprotaudamas apie klaipėdietiškąjį stilių, uostamiesčio dizaineris Raimundas Petreikis džiūgavo nuotraukose išvydęs Andželiką Baroti: "Ji visada atrodo originaliai ir ekstravagantiškai. Tikra Klaipėdos puošmena."

Tikriausiai esate nuolatinė dizainerių klientė.

Aš nesilankau pas dizainerius. Viena vertus, neturiu tam laiko, o kita vertus, savo išvaizdai, aprangai neskiriu per daug dėmesio. Drabužius perku parduotuvėse. Kreiptis į stilistą ar dizainerį nematau reikalo. Net neįsivaizduoju, kaip koks nors M. Petruškevičius galėtų nurodyti, kaip man rengtis. Pasitikiu savo skoniu.

Kas suformavo jūsų skonį?

Žinoma, gyvenimas tarp menininkų bei meno kūrinių. Nors aš ir būdama paauglė mėgau atrodyti kitaip. Kai iš Vilniaus pas močiutę į Ignaliną su sese atvykdavome avėdamos hipiškus sandalus ir mūvėdamos brezentines kelnes, močiutei akys ant kaktos iššokdavo. Niekada nemėgau to, kas masiška.

Dažnai vilkite juodos spalvos drabužius.

Tai stilinga spalva. Ji išryškina kontūrus. Bet juodą reikia mokėti dėvėti. Ko nors nesužiūrėk, ir gali atrodyti nuobodžiai.

Nesu mačiusi jūsų besipuikuojančios gilia iškirpte. Ar tai jūsų vyro tadžiko Isroildžono įtaka?

Manau, paslėpdama gali greičiau pasiekti norimą rezultatą nei atidengdama. Žinoma, mano Džonas nebūtų labai patenkintas, jei aš atvirai demonstruočiau savo nuogumą. Tačiau, ačiū Dievui, ir čia mūsų nuomonės sutampa.

Ar mados taisyklių paisote?

Nemėgstu jokių taisyklių. Kiekviena taisyklė turi labai daug išlygų. Ir jos, beje, yra pačios įdomiausios. Kartais mano draugės ir pažįstami žmonės teigia, jog aš madą nuspėju iš anksto. Nežinau, kodėl taip nutinka. Juk aš nevartau nei madų žurnalų, nei žiūriu specialių laidų.

Kai prieš septynetą metų ėmiau nešioti ant kelnių tunikas, į mane visi žiūrėjo, lyg būčiau iš mėnulio nukritusi. Teko išgirsti kalbų, jog aš neva noriu įtikti vyrui. Po keleto metų visos ėmė masiškai taip vilkėti. Dabar madingus lakuotus daiktus aš jau sunešiojau, nes juos įsigijau prieš ketverius metus.

Jūsų namai tikriausiai panašūs į meno muziejų.

Tikrai negalėčiau įvardinti savo namų stiliaus, nes konkretaus stiliaus niekada nekūriau. Tiesiog nekėliau sau tokios užduoties. Namus kūrėme abu su vyru.

Pas mus negalioja posakis: "Batsiuvys be batų." Mūsų liga, mūsų aistra - menai - persikėlė į mūsų namus. Taigi mūsų namai yra antra galerija. Esame menų ligoniai. Mes iš tų žmonių, kurie atėjus rudens sezonui geriau jau nenusipirks naujos poros batų, bet patikusį paveikslą - būtinai, net išsimokėtinai. Mūsų namuose yra sukaupta nemenka meno kolekcija. Ir čia aš jaučiuosi geriausiai.

Kam dar netaupote?

Esame menininkai, tad pinigais nesišvaistome. Netaupome tik vieninteliam dalykui: vaišėms. Abu su vyru labai mėgstame ir svečiuotis, ir priimti svečius. Dedame ant stalo ką turime. Pjauname paskutinį agurką, tačiau esame nepaprastai laimingi turėdami svečių. Mes tikrai daug bendraujame. Kitąkart pagalvoju, kad gal ir per daug... Atvykę menininkai pas mus nakvoja, gyvena. Ką jau kalbėti apie parodų atidarymų ir uždarymų vakarėlius. Mano mama kartą yra pasakiusi: "Na, žinai, šitiek bendraujant ir prasigerti galima." Bet kad mes negeriame. Mes bendraujame.

Svetingumas yra vienas iš tadžikų nacionalinių bruožų, tad aš labai džiaugiuosi, kad ir čia mes su vyru sutapome. Ir mūsų namai, ir galerija yra ta vieta, kur beveik kiekvienas gali ateiti su bet kokiomis naujienomis, išsikalbėti, pasiguosti, pasiskųsti.

Baigėte teatro režisūros studijas, o režisuojate menininkų gyvenimus...

Kartais tikrai pagalvoju: o gal aš pernelyg kišuosi į jų gyvenimus? Tačiau kitaip negaliu. Menininkai, su kuriais dirbame, savaime tampa mūsų bičiuliais. Su jais ir dirbame, ir asmenines šventes švenčiame.

Jūs vadovaujate galerijai. Ar pati kuriate kokį nors konkretų meną?

Visi, kurie įbrenda į meno upę, svajoja iš jos išbristi didžiais žmonėmis. Ko nors pasiekti. Menas turi arba šaukti, arba tylėti. Vidurio nėra. Todėl tragedijomis virsta tų menininkų gyvenimai, kurie susivokia esantys tik vidutinybės. Nepasiekę pripažinimo jie ima skęsti. Dažniausiai alkoholyje.

Kalbant apie mane... Kai atsisveikinau su režisūra, tuomet labai stengiausi, kad mūsų galerija būtų pati geriausia. Apskritai viską, ką darau, darau iki galo ir labai jautriai. Taip elgiasi tik menininkai. Įprasti direktoriai savo darbe nebūna tokie jautrūs.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Stilingiausi klaipėdiečiai

Popiežiaus vizitas Lietuvoje baigėsi maldomis už kankinius ir palinkėjimu Lietuvai nuotrauka, foto

Lietuva, „Šiurpas nukrečia vien tik ištarus žodį Sibiras arba getai Vilniuje, Kaune ir...

„Neptūnas“ sezono starte pranoko „Nevėžį“ nuotrauka, foto

Sportas, Penki naujokai pelnė dviženklį taškų skaičių ir atvedė Klaipėdos „Neptūną“ į pergalę...

Klaipėdiečių jachtos „Defiance“ tragedija: du dingę, viena žuvusi nuotrauka, foto

Klaipėda, Sekmadienį po pietų sporto klubas „Ostmarine“, organizavęs Kapitono Stepono Kudzevičiaus regatą,...

"Kapitonai patys priėmė sprendimą, plaukti ar ne" nuotrauka, foto

Klaipėda, Organizatoriai sunkiai dėlioja žodžius ir gedi nelaimės ištiktų kolegų. Kas ir...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...