Pramonininkų portretuose - amžių išbandymą išlaikiusios vertybės

Dienraštyje pradedame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime, kokios žymiausios istorinės Klaipėdos verslo asmenybės prisidėjo prie miesto gerovės ir jo vardo garsinimo.

Ciklą vainikuos žinomų uostamiesčio istorikų apklausa, kurios rezultatai lems, kokių pramonininkų vardus įamžins "Švyturio" alaus darykla.

Kartu šio projekto autoriai suteiks galimybę ir "Vakarų ekspreso" skaitytojams pasitikrinti savo žinias apie Klaipėdos pramonės istoriją. Kiekvieną savaitę bus paskelbtas klausimas ir iš teisingai į jį atsakiusiųjų burtų būdu bus išrinktas nugalėtojas, kuriam atiteks "Švyturio" rankšluosčiai.

Baigiantis straipsnių ciklui taip pat burtų būdu iš visų atsiuntusiųjų teisingus atsakymus bus išrinktas laimingasis, kuriam atiteks didysis prizas - pažintinė alaus degustacija nugalėtojui ir 3 draugams (iš viso 4 žmonėms).

Ar daugelis šiandien žino, kada Klaipėdoje buvo įsteigta pirmoji pramonės įmonė? Kuriuos pramonininkus prie Priekulės rasti gintaro gabalėliai įkvėpė tapti jo gavybos verslo lyderiais visame pasaulyje? Kuris miesto verslininkas įsteigė uostamiesčio jachtklubą, rūpinosi teatro atstatymu? Kieno vardas iki šiol yra ant laivų statyklos Kuršių mariose?

Per pastaruosius 250 metų Klaipėda išaugo net keliasdešimt kartų: nuo žvejų miestelio su pilimi tvirtove iki miesto, kurio pramonės gaminiai žinomi visame pasaulyje. Pradedame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime, kokios žymiausios istorinės Klaipėdos verslo asmenybės prisidėjo prie miesto gerovės ir jo vardo garsinimo.

Krašto maitintojas - lietuviškas medis

Kaip liudija istoriniai duomenys, Klaipėdos miestas visame Baltijos jūros regione išsiskyrė itin kokybiškos medienos iš Lietuvos ir Žemaitijos eksportu. Jų sieliams reikėjo pirmiausia išplėsti patį miesto uostą. Prie uosto plėtros itin daug prisidėjo XVIII a. pabaigoje gyvenęs Klaipėdos švyturio statytojas Johanas Samuelis fon Lilentalis (Johann Samuel von Lielienthal). XIX a. pradžioje miestą užtvindė anglų ir škotų pirkliai, iš kurių išskirtinė asmenybė buvo komercijos tarėjas Džonas Meisonas (John Mason), įsteigęs čia ne vieną naują fabriką, tapęs jūros jachtų klubo judėjimo Klaipėdoje pradininku, kartu su savo amžininku Juliumi Liudviku Vyneriu ir kitais prisidėjęs prie Klaipėdos pramonininkų mecenatystės tradicijų suformavimo. Žymiais mecenatais buvo ir Reinckių giminė, seniausios iki šiol veikiančios Klaipėdos pramonės įmonės - alaus bravoro (dab. alaus darykla "Švyturys") - steigėja. Įdomu tai, kad būtent anglų medienos pirklių ir laivų statytojų atvykimas lėmė padidėjusią kokybiško alaus paklausą, kuri leido klaipėdiečiams aludariams (kaip ir daugelio kitų sričių pramonininkams) savo gaminių kokybe įveikti konkurentus iš Tilžės ir Karaliaučiaus. Dar vienas to meto palikimas - Klaipėdos laivų statymo tradicijos, kurių viršūne tapo burlaivius pakeitusius garlaivius stačiusios Paulio Vilio Lindenau (Paul Willy Lindenau) laivų statyklos aukso amžius.

Uostamiesčio klestėjimo metai

Dar vienu sėkmingu laikotarpiu Klaipėdai tapo Krymo karo metai, kai dėl kitų uostų blokados dauguma prekių iš žemyno, Rusijos, pradėjo keliauti per Klaipėdą. Taip XIX a. pabaigoje Klaipėdoje susikūrė medienos (steigėjas Frydrichas Krauzė (Friedrich Kraus), celiuliozės ir kartono (tarpukariu valdė žymūs pramonininkai Karlas Rytas (Carl Rieht) ir Karlas Johanas Tenteris (Carl Johann Tenter), chemijos "Union" (direktorius Karlas Šroteris (Carl Schroter) fabrikai. Kitu "ekonominiu stebuklu" Klaipėdos krašte tapo pirklių Frydricho Štantino (Friedrich Stantien) ir Morico Bekerio (Moritz Becker) įsteigta gintaro išgavimo ir apdirbimo bendrovė. Beveik iki XIX a. pabaigos pasaulinis gintaro gavybos centras su keliais tūkstančiais darbuotojų veikė Juodkrantėje.

Drąsus naujasis Mėmelis

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė verslo ryšius ir sudavė rimtą smūgį daugeliui miesto pramonės šakų, visų pirma į visą pasaulį dėžutes cigarams ar dalis sklandytuvams eksportavusiai medienos pramonei. Jos darbininkai persikėlė į naujas pramonės įmones - pirmiausia į Klaipėdoje suklestėjusią lengvąją pramonę, kurioje išsiskyrė Felikso Brandto (Felix Brandt) ir kitų įsteigtos tekstilės gamybos įmonės - Lietuvos medvilnės manufaktūra ir daugelis kitų. Klaipėdoje pradėtos rengti žemės ūkio ir pramonės parodos, kuriose žmonės iš visos Lietuvos galėjo gėrėtis naujo tipo Klaipėdos įmonių - parfumerijos, dailiųjų amatų, gintaro perdirbimo - produkcija. Ypač sėkmingu verslo sprendimu pasižymėjo tuometinis Olandijos konsulas ir akcinio alaus bravoro valdytojas Vilhelmas Falkas (Vilhelm Falck), sumanęs ir realizavęs planą Klaipėdoje prie alaus daryklos pastatyti itin modernią tam metui įmonę - mielių fabriką, kurio "klientėmis" greitai tapo visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų šeimininkės.

Klaipėdos lietuviškėjimo entuziastai

Prie sėkmingos Klaipėdos pramonės ir uosto veiklos prisidėjo ir į ją atvykę "pramonės patriotai" iš Lietuvos. Vienas jų - "Sandėlio" krovos bendrovės steigėjas Martynas Reišys. Tačiau jo ir inžinieriaus Jokūbo Stiklioriaus indėlį į Klaipėdos plėtrą kiek pritemdė buvusio šalies premjero, diplomato, vėliau - Klaipėdos uosto valdybos pirmininko, Prekybos instituto rektoriaus, "Ryto" spaustuvės ir leidyklos valdybos nario, Klaipėdos dienraščio "Vakarai" redaktoriaus Ernesto Galvanausko užmojai. Kas žino, koks būtų buvęs dabartinis Smeltės ir kitų uostamiesčio kvartalų likimas, jei vokiečių įsiveržimas ir Antrasis pasaulinis karas nebūtų sustabdęs Galvanausko vizijų realizavimo... Daugelis Klaipėdos istorinių įmonių turi tęstinumą jau XXI a. Lietuvos ekonomikoje, kas tik liudija jų kūrėjų vizionieriškumą. Na, o mes dar dešimt savaičių pakviesime "Vakarų ekspreso" skaitytojus detaliau susipažinti su žymiausiomis prie trijų šimtmečių jubiliejaus artėjančios Klaipėdos pramonės asmenybėmis.