Klaipėdos dvasininkas Bronislovas Burneikis ir bažnyčios bokšte skambantys varpai

Kai prieš dvidešimtį metų su tuomet Eltos fotografu dirbusiu Bernardu Aleknavičiumi nudundėjome į Kadagynę, kaimelį Kretingos rajone, kur buvo liejami varpai tikinčiųjų ir dvasininkų pastangomis atgautai Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai, ten kartu su darbininkais sutikome ir visą suodiną B. Burneikį. "Juk neišvarysiu aš jūsų. Ir pačiam į Klaipėdą reikia grįžti. Važiuojam. Ten ir pasikalbėsim", - susirūpinęs, kad atvykome ne laiku, tepasakė jis.

Kalbėtis, žinoma, pradėjome jau pakeliui, kai Bernardas ėmė klausinėti dvasininką: "Tai kiek tamsta profesijų turite?" Ir, nelaukdamas klebono atsakymo, pradėjo lenkti rankos pirštus: vairuotojas, finansininkas, šachmatininkas, statybininkas, darbų vykdytojas, varpų liejikas, pamokslininkas, rašytojas, žvejys. Na, ir dešimtasis pirštas užsilenkė pagrindinei profesijai - dvasininkas.

B. Burneikis tuosyk tik krizeno teigdamas, kad jau perdėtai jo persona sureikšminama. O už kiekvienos įvaldytos ar menamos profesijos - visas kunigo gyvenimas. Vairuotoju tapo, kai buvo pradėta Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, - negi pėsčias į visas instancijas ir statybinių medžiagų sandėlius sulakstysi. Finansininku tapti irgi toji pati bažnyčios statyba privertė: skaičiavo, kokios medžiagos, už kiek, medinius skaitytuvų skrituliukus į krūvą mušdamas ir ant popieriaus perkeldamas. O europinio masto šachmatininku tapo, kai sovietų valdžia esą už neteisingas tų skaitytuvų skrituliukų dėliones į kalėjimą įkišo. Jame dvasininkas ir atrado laiko šachmatams atsidėti - laiškais susirašinėdamas žaidė su tokiais pat aistruoliais, kaip jis, visoje Europoje.

Ir nutik tu man taip, kad vienas iš šachmatininkų, su kuriais B. Burneikis susirašinėjo, buvo iš Vokietijos miestelio, kuriame nuo senų senovės buvo liedinami varpai bažnyčioms ir karilionams. Tai kalinys B. Burneikis, manydamas, kad vis tiek kada nors bus paleistas, siųsdamas laišku vis naują šachmatų partijos ėjimą, vis pridėdavo ir klausimą: sužinok tą, sužinok aną apie tą varpų liedinimą.

Pagaliau atėjo toji diena, kai kunigas su kalėjimu atsisveikino. Tuomet jis jau žinojo, ką darys: kad ir į kokią parapiją būtų paskirtas, lies varpus. Ir kai atsidūrė Kretingos bažnyčioje, čia ir ėmėsi įgytas žinias taikyti. Į kunigo prašymą sunešti varinius rakandus parapijiečiai beregint sureagavo ir tempė į bažnyčią net varines meno vertybes. O Kadagynėje tas varis buvo lydomas. Ir varpas buvo išlietas. Tegul jis ir neskambėjo tyru aidu, bet žmonės žinojo - ten ir jų varinis "bliūdas", iš kurio kunigėlis varpą nuliejo.

Tik kretingiškiai su tuo kunigėliu netrukus turėjo atsisveikinti. Prasidėjus atgimimo procesams, vėl subruzdo Klaipėdos tikintieji atsiimti savąją bažnyčią, už jų pačių aukas pastatytą. B. Burneikis buvo paskirtas jos, dar iki galo neatkovotos, klebonu. Ir vėl statybos, restauravimai, nugriauto bokšto atstatymas... O atstatytam bokštui juk varpas reikalingas. Ir vėl Kadagynėje užvirė darbai. O klebonas tarsi burtininkas tiems darbams vadovavo, dažnai ir pats į varpų liejimo duobę įsiropšdamas.

Prasmegęs su statybomis, restauravimais (juk ir Kristaus kelio į Golgotą stočių paveikslai Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje B. Burneikio rūpesčiu atsirado, ir Marijos skulptūra, ir freskos), pamokslams ruoštis tarsi ir neturėdavo laiko. Bet kai juos sakydavo, tai tarsi strėles leisdavo - žinojo, ką ir kaip pasakyti. O ir tų pamokslų dažnai nelaukdavo - kur pakeliui kokį parapijietį susitikęs, jei būdavo už ką, individualų pamokslą susakydavo. Net jau sirgdamas, ne savo ligai, o žmonėms buvo atsidėjęs. Tik jau paskutinėmis gyvenimo dienomis gydytojas žmonių srautus pas mylimą dvasininką stabdydavo...

Dar nežinia, kas Vasario 16-ąją už B. Burneikį ateis Klaipėdos vėliavos atsiimti. Jei ne giminės ir artimieji, tai tą vėliavą galėtų priglausti daugelis Klaipėdos šeimų, kuriose šio dvasininko atminimas šventas. Kaip šventi ir jo darbų vaisiai - bažnyčia ir jos bokšte skambantys varpai.