Artašesas Gazarianas: kitataučių vėliavnešys

Artašesas Gazarianas: kitataučių vėliavnešys

Nesvarbu, kad SSRS iro. Jos kariuomenė, gausiai įkurdinta ir Klaipėdoje, ir jos apylinkėse, tebebuvo galybė, su kuria reikėjo skaitytis.

"Atgimimo Lietuvoje periodas man ir šiandien atrodo laimingas laikotarpis, kai išgyvenome tokį dvasinį, emocinį pakilimą. Aktyvūs Sąjūdžio veikėjai tikrai buvo didvyriai, besiaukojantys dėl bendro reikalo. Tik paskui visas tas dvasinis pakilimas ir emocijos nusileido ant žemės ir paaiškėjo, kurie tikrai aukojosi, o kurie tegalvojo apie savo asmeninę naudą, - sarkastiškai tarstelėjo A. Gazarianas.

- Tie, kurie iš tiesų aukojosi, neturėdami pragmatiškų tikslų, tyliai pasitraukė, kai misija buvo atlikta. Jaučiu didelę pagarbą pagrindiniam klaipėdiečių Sąjūdžio akcijų organizatoriui Algirdui Grubliui, techninei sekretorei Nijolei Laužikienei, idėjų generatoriams Arūnui Acui, Antanui Kontautui, Povilui Vasiliauskui. Kažkodėl apie jų darbus Sąjūdžio laikais nebeprisimenama, nors jie buvo pagrindiniai vežimo tempikai ar stūmikai."

Kitataučių vėliavnešys

O pats A. Gazarianas, kaip kitatautis (nesvarbu, kad senelė buvo lietuvė ir jis turi dalį ir "tautinio" kraujo), buvo tapęs kitataučių sparno Sąjūdyje vėliavnešiu. Tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje. Kai tik reikėjo argumentų, kad vyksta ne nacionalistinis skaldymas, o nacionalinio išsivadavimo judėjimas, į priekį su kitais nelietuviais buvo kviečiamas Artašesas.

Šiandien jis savo vaidmens tuometiniuose įvykiuose nesureikšmina. Beje, nesureikšmina ir klaipėdiečių Sąjūdžio tarybos narių nuopelnų. "Tikrasis Sąjūdis - tai šimtų patikėtinių ir žmonių aplink juos ryžtas. Ir toji žmonių dvasia buvo tiesiog fantastiška", - teigė jis.

Tačiau ir per aktyvią veiklą Sąjūdyje išgyvenęs dvasinį pakilimą, 1990 m. spalį A. Gazarianas "tėkštelėjo" atvirą pareiškimą, kuris buvo išspausdintas "Mažojoje Lietuvoje". Jame buvo išsakytos priežastys, kodėl jis palieka ir Sąjūdį, ir partijos gretas.

Jausdamas savo intelektinį potencialą ir galimybes bei norėdamas dalyvauti šalies pertvarkos procesuose, A. Gazarianas buvo įstojęs į komunistų partiją. Jis aktyviai dalyvavo LKP atsiskyrimo nuo TSKP procesuose, šviesaus atminimo Alfonso Žalio paskatintas, netgi sutiko būti LKP CK nariu. Tačiau 1990 m. spalį A. Gazarianas paskelbė tokio turinio atvirą pareiškimą LKP CK ir Sąjūdžio seimui:

"Lietuvos komunistų partija šiandien prarado vienintelės politinės jėgos Respublikoje statusą, kokia ji buvo, kai aš stojau į jos narius 1987 m., ir nėra avangardinis būrys kovoje už nepriklausomybę, kaip XX suvažiavimo laikotarpiu, kai buvau išrinktas CK nariu. Sąjūdis šiuo laikotarpiu nėra visaliaudinis visuomeninis judėjimas, pagrįstas dorais ir kilniais tikslais, koks jis buvo prieš 2 metus, kai man teko jame dalyvauti, kuriant tarptautines solidarumo grupes Klaipėdoje. Sąjūdžio seimas po paskutinių rinkimų nustojo būti avangardiniu būriu, vienijančiu geriausias intelektualines ir dvasines tautos jėgas.

"Jedinstvo" mitingai buvo dažni, juose dalyvaudavo šimtai kitataučių.Respublikos nepriklausomybės politinės problemos jau nėra (liko tik deklaracijos įgyvendinimas, o tai - parlamento ir Vyriausybės reikalas), politinės partijos, atskiri jų atstovai, taip pat, deja, ir Sąjūdžio aktyvistai užsiėmė smulkiomis intrigomis ir beprasmiška "raganų" medžiokle, kovodami už asmeninę valdžią. Visa tai iš esmės prieštarauja Sąjūdžio programinėms ir moralinėms nuostatoms, tačiau nesulaukė pasipriešinimo iš jo dabartinių lyderių. Mano, kaip kitataučio, asmeninis dalyvavimas Sąjūdyje ir LKP prarado savo pirminę reikšmę. Iš vienos pusės lietuviško nacionalizmo baubas jau nieko nebegąsdina. Kitataučių čia niekas neskerdžia. Iš kitos pusės jų ir nepastebi kaip tikrų potencialių Respublikos piliečių. Aš nenoriu dalyvauti šiame dabar vykstančiame smulkmeniškame politiniame bruzdėjime ir tarpusavio vaiduose. Todėl prašau laikyti mane išstojusiu iš LKP ir Sąjūdžio seimo narių. Tačiau aš nekeičiu nei politinės pozicijos, nei politinių pažiūrų. Aš lieku toks, koks esu. Tikiu, kad būsiu naudingas Lietuvai kaip savo srities specialistas."

Šis atviras pareiškimas buvo išspausdintas laikraštyje "Mažoji Lietuva". Tokį A. Gazariano apsisprendimą lėmė daug priežasčių, kurios įvardytos pareiškime. Tačiau buvo ir dar viena, kurios Artašesas neįvardija netgi šiandien, po 20 metų. Ir tą, pačios įžvelgtą priežastį, drįstu nurodyti. Kad ir kaip A. Gazariano veiklą vertintų jo bičiuliai ar priešai, jis vis dėlto buvo gerai pasikaustęs miesto savivaldos struktūrų žinovas, tegul tik teoretikas, bet galėjo tapti ir geru praktiku. Tačiau jam atsiskleisti tiesiog nebuvo leista. Kai pirmoji miesto Taryba, išrinkta jau nepriklausomoje Lietuvoje, pateko aklavietėn Povilui Vasiliauskui kategoriškai atsisakius tapti meru, o daugiau tinkančių tam postui Taryba tuo laiku neįžvelgė, šis, įkalbinėjamas, sutiko grįžti į pareigas su sąlyga, kad vicemeru ekonomikai ir savivaldai taps A. Gazarianas. Sąlyga buvo priimta. Tačiau A. Gazarianas vicemeru taip ir netapo, nes vienas Tarybos narių pasakė labai emocingą maždaug tokio turinio kalbą: A. Gazarianą jis labai gerbiąs, tačiau ne tam jis kovojęs, kad mus vėl valdytų kitataučiai... Taigi.

Bet A. Gazarianas Savivaldybėje liko mero patarėju. "Tokių pareigų niekur nebuvo numatyta. Aš buvau pirmasis mero patarėjas Lietuvoje. Šiandien kiekvieno miesto ar miestelio merai turi įteisintus patarėjus", - šypsosi savivaldos dėsnių žinovas A. Gazarianas. Tačiau kai premjeru tapęs Gediminas Vagnorius nieko nenorėjo girdėti apie miestų savivaldas, ir po kruopelytę bandytas kurti jų struktūras pradėjo negailestingai griauti, A. Gazarianui Savivaldybėje dirbti pasidarė visai nebeįdomu. Ir jis išėjo dirbti savo darbo.

Dėkoja Dievui

A. Gazarianas dalyvavo pirmuosiuose rinkimuose į Seimą, tuomet dar vadintą Aukščiausiąja Taryba. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jis pateko į vieną apygardą su šviesaus atminimo Alfonsu Žaliu, surinko mažiau rinkėjų balsų ir į deputatų gretas nepateko. "Dabar aš dėkoju Dievui, kad taip, o ne kitaip susiklostė. Man buvo gėda ir skaudu, kai signatarai, kai kurie net piršto nepajudinę Lietuvos atgimimo procesuose, pirmiausiai puolė turtinio pyrago raikyti: žemės sklypai, rentos, privilegijos... Tarp signatarų tikrai yra iškilių žmonių. Tačiau yra ir atsitiktinių, nusipelniusių tik tiek, kad buvo pridengti Sąjūdžio vėliavos", - sakė jis.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder