Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė išskiria du šio parko raidos momentus - senąsias istorines miesto kapines, veikusias nuo 1820-ųjų (paskutinis palaidojimas - 1959 m.), ir 1977 m. ant jų įkurtą Skulptūrų parką.
"Tuo metu tai buvo nauja vizualinė kalba, iššūkis menininkams kurti skulptūras konkrečiai vietai, ir kartu - iššūkis miestui. Tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys parko idėją parsivežė iš Skandinavijos. Teritorija po karo buvo suniokota, išsprogdinti paminklai, koplyčios, tiesiog - laužavietė miesto centre. Ar galėjo tuometinė sovietų valdžia sutvarkyti vokiškas kapines su vokiškais pavadinimais, pavardėmis, senąja XIX-XX amžiaus pradžios kultūra? Vieni istorikai galvoja, kad buvo galima kaip nors išsisukti, kiti mano, kad neįmanoma, tad ir buvo viskas nušluota", - sakė S. Simanaitienė.
FUNKCIJOS. Sondra Simanaitienė mano, jog klaipėdiečiai jau patys yra suformavę parko funkcijas, mat stumia vaikų vežimėlius tik iki tos tyliosios memorialinės zonos ir apsigręžia, vaikai numynė takelius prie skulptūrų, kurias mėgsta paliesti, ir panašiai.
Anot jos, vienintelis dalykas, ką reikėjo padaryti, tai išsaugoti vertingiausius paminklus, kažkur paslėpti, sudėti, kad dabar mes juos turėtume. Ketinta juos atvežti į kraštotyros muziejaus kiemelį, bet muziejaus fonduose pokalbininkė bergždžiai ieškojo tų paminklų sąrašų. Išliko vienintelis kultūros mecenatų Gerlachų šeimos antkapinis paminklas, dabar stovintis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje.
"Čia palaidota apie 40 tūkstančių žmonių, visi ti, kurie kūrė Klaipėdos tapatybę. Žmonės, kurie kūrė angliškus sodus, užsiėmė labdara, puoselėjo lietuvišką žodį ir spaudą, vadovavo įvairioms draugijoms, autentiškos asmenybės, dariusios įtaką Klaipėdos krašto istorijai, dabar yra tik archeologinis sluoksnis, kauliukai, ant kurių vaikštome", - sakė S. Simanaitienė.
SAVASTIS. "Menotyrininkai dar turėtų ką nuveikti, kad kiekvienas klaipėdietis ir svečias pajustų tos nacionalinės vertybės mastą, suvoktų ją kaip savastį", - sako Sondra Simanaitienė.
Ji valandų valandas galėtų minėti iškilių čia palaidotų kraštiečių - diplomatų, kultūros mecenatų, visuomenės veikėjų - pavardes: Juliaus Liudviko Vynerio, Edvardo Gerlacho, Ernesto Vilhelmo Bertramo. Čia palaidotas ir Vydūno brolis.
Funkcijas formuoja klaipėdiečiai
"Aišku, gerai, kad sukurtas Skulptūrų parkas, o ne degtukų fabrikas. Iš tiesų labai reikšmingoje meno istorijoje kolekcijoje yra 116 modernių skulptūrų, tarp 61 jų autoriaus - 8 Nacionalinės premijos laureatai. Menotyrininkai dar turėtų ką nuveikti, kad kiekvienas klaipėdietis ir svečias pajustų tos nacionalinės vertybės mastą, suvoktų ją kaip savastį", - sakė S. Simanaitienė.
Meninę kolekciją reikia tinkamai eksponuoti ir apšviesti. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus organizavo kūrybines dirbtuves, kuriose dalyvavo architektai ir pateikė įvairių pasiūlymų. Anot S. Simanaitienės, dabar atėjo metas savivaldybės Paveldosaugos skyriui skelbti konkursą, kaip sukurti bendrą parko koncepciją, o vėliau surengti viešą konkurso aptarimą, diskusijas su miestiečiais, idant išrinktume geriausią parko atgimimo projektą. Ir tuomet numatyti, kiek iš miesto biudžeto skirti pinigų parkui sutvarkyti.
"Architektų pasiūlymai labai įdomūs ir įvairūs, vizualiai iškalbingi ir nesunkiai įgyvendinami. Beje, žmonės stumia vaikų vežimėlius tik iki tos tyliosios memorialinės zonos ir apsigręžia, vaikai numynė takelius prie skulptūrų, kurias mėgsta paliesti, taigi klaipėdiečiai patys jau yra suformavę parko funkcijas", - sakė pokalbininkė.
IDĖJA. "Istorinis parkas - muziejus po atviru dangumi" - viena iš idėjų, pateiktų kūrybinių dirbtuvių "Klaipėdos skulptūrų parke susitinka Istorija ir Menas" metu.
Pasitelkus Atviros erdvės jaunimo centro narius, nuo skulptūrų valomos samanos ir šiukšlės. Jeigu būtų įsteigtas valytojo etatas, vienos skulptūros nuvalymas kainuotų 320 litų.
2012 m. buvo skirta 10 tūkst. litų parko informacinei sistemai sukurti, tačiau buvo nutarta nedaryti trumpalaikių ženklų, kurie neatitiktų bendros koncepcijos, jie galėtų būti pateikti "meno kalba". Tuomet neapsisprendus dėl informacinių stendų dizaino, pinigai sugrąžinti į miesto biudžetą, kol bus apsvarstyta visa parko vizija.
Manoma, kad naujų skulptūrų atsirasti neturėtų, tai yra uždara kolekcija - paskutinė simpoziume sukurta skulptūra pastatyta 1989 m., parkas laikytas perkrautu, ir likusios skulptūros atsirado Danės skvere.
Atminties taku
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys sakė dar neturintis atsakymo, kur turėtų būti saugomas universiteto kareivinėse atrastas 21 XIX-XX a. antkapinis paminklas Memelio aukštuomenės atstovams. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai pabrėžė šių radinių, sovietmečiu išniekintų ir panaudotų kaip statybinė medžiaga, istorinę vertę. Ant iš brangių akmenų garsių kalvių iškaldintos ne tik vokiškos, bet ir anglišką, škotišką kilmę liudijančios pavardės rodo buvusio Memelio daugiatautiškumą, o nurodytos mirusiųjų profesijos ir kiti duomenys teikia žinių apie krašto lokalinių bendruomenių ypatumus, tautinę sudėtį. Dauguma paminklų nukaldinti Tilžėje ir Karaliaučiuje.
ĮAMŽINIMAS. Klaipėdą kūrusių asmenybių atminimą projektu "Skulptūrų parkas - atminties animacija" siūlo įamžinti vieni iš parko ateities vizijų kūrėjų.
"Antkapiai kol kas yra tvarkingai sudėti mūsų institute ir anksčiau ar vėliau bus perduoti muziejui. Idealiausias variantas būtų, jeigu žinotume konkrečias vietas, kur buvo tie paminklai, ir galėtume juos ten sugrąžinti, bet tai yra neįmanoma, lieka architektams rasti sprendimą, kokį atminties taką nutiesti", - sakė instituto mokslinis darbuotojas Vasilijus Safronovas.
Parke yra paveldosaugininkų į saugomų objektų sąrašą neįtraukta savitai sumūryta vadinamoji patrankų kalvelė, galbūt pastatyta 1809 m., kai vokiečiai ruošėsi karui su Napoleonu.
LABIRINTAS. Pakilęs virš sakralios kapinių erdvės, simbolinis lieptelių labirintas vestų istorinės atminties takais.
Istorikas sakė, jog XIX pr. šiaurinėje Klaipėdos miesto dalyje buvo redutų (gynybinių įtvirtinimų), kurių vienas stūkso Šaulių namų kieme, kitas - įeinant į Skulptūrų parką.
Anot S. Simanaitienės, neprižiūrimas šis redutas sugrius, reikėtų jo paskirtį žyminčios lentelės, nes praeiviai galvoja, jog tai tualetas
Be didelių utopijų
"Konferencijose diskutuojant su istorikais, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pasiūlė architektams dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, ir gavome užduotį pateikti pasiūlymus, kaip galima būtų vystyti tą parką", - sakė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius.
Buvo suformuotos trys kūrybinės grupės, kurias sudarė ir kraštovaizdžio architektai. Vienoje jų dirbo sociologė, kuri analizavo žmonių elgesį parke, kaip jie norėtų įprasminti atminimo vietą ateinančioms kartoms. Pateikti trys radikaliai skirtingi projektai - vieni žaismingesni, kiti - gilesni, jie buvo sudėti į atskirą leidinį.
Pokalbininkas mano, jog architektai atspindėjo šį laikmetį, dabartinę situaciją, kaip naudojamas Skulptūrų parkas. Galbūt po 10 metų pasikeistų ne viskas, bet kai kurie dalykai būtų traktuojami laisviau. Buvo išskirtos, identifikuotos kelios zonos, neatmetant nei kapinių atminimo funkcijos, nei meninės bei poilsinės.
"Didelis skaudulys buvo tai, kad miestas parką norėjo paversti vien poilsine zona, o ten esančiose kapinėse yra savavališkai pastatytų paminklų ir daug chaoso, tai visuomenės susiskaidymo, vienas kitų negirdėjimo atspindys. Mūsų grupė siūlė parką paversti susitaikymo, sutarimo simboliu. Priėmėme svarų sprendimą, kad istorinė atmintis, palaidojimai, įvykiai sugultų į vieną atodangą, tokį elementą, kuris neišsišoka iš žemės, yra tarsi pagal pagrindinį taką einanti linija. Mums atrodo, kad neverta taškais pažymėti kiekvienos kapavietės, bet svarbu, kad visi būtų lygūs, ir kad žmogus, lankydamas tą vietą, galėtų suvokti, kokie istoriniai įvykiai vyko.
Kitos grupės siūlė savus variantus: rytinę zoną prie Trilapio gatvės skirti memorialui, grąžinti kraštotyrininko Dionizo Varkalio surinktus reliktus - tvoreles, kryžius, kitus kaltinius elementus. O Mažvydo alėjai artimesnę zoną siūlyta palikti labiau žaismingesnę, akcentuoti skulptūras, jas apšviesti. Visi siūlė Skulptūrų parką labiau atverti aplinkinėms teritorijoms - Liepų, Trilapio, Daukanto gatvėms ir Mažvydo alėjai. Ir kad per apleistą universiteto teritorijoje esantį stadioną galima būtų patekti prie Donelaičio paminklo, o stadione - aktyviai judėti", - sakė V. Dapkevičius, pažymėjęs, kad buvo įdomių- dizaino elementų, naktinio apšvietimo, garsinio fono pasiūlymų.
Idėjos esą turėtų tenkinti bet kokio amžiaus, mentaliteto ir skonio žmonių poreikius.
Skulptūros keičia žmonių sielas
"Parką reikia puoselėti kaip gyvą organizmą, o šiaip jame nieko nekeisčiau, nebent kai ką kokybiškesnėmis medžiagomis", - sakė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Arūnas Sakalauskas, kurio 5 skulptūros puošia parką.
Jo nuomone, viduryje miesto keista matyti kapines, tad sakralinė parko erdvė turėtų būti gerai apgalvota. Čia turėtų bėgioti vaikai, reikėtų įrengti atraktyvią zoną su laipynėmis, bet be karuselių, kitų mechaninių įrengimų, nes mieste nedaug ramybės oazių. Reikia modernesnės krepšinio aikštelės, sutvarkyti lauko teniso aikštyną, patogesnių suolų, fontano, o dviračių takai galėtų vesti kažkur tolyn iš parko, o ne čia ir baigtis. Reikia genėti merdinčius medžius, pasodinti naujų augalų.
"Skulptūros buvo daromos džiazo improvizacijų principu, nesakyčiau, kad jos paseno, bet reikia nuo jų nuvalyti samanas, atnaujinti lenteles. Meninę vertę sudaro visa ekspozicija, kiekviena skulptūra yra savotiška, nors gal kai kurių autorių kai kas ne iki galo padaryta. Pasaulyje yra visokių skulptūrų parkų, bet mūsiškis - išskirtinis, neblogesnis už kokį Barselonos parką", - sakė skulptorius.
Jo nuomone, tuose miestuose, kur yra daug įvairių menų, įdomios architektūros, daugiau ir žmonių švytinčiais veidais, atvira siela.
"Konkursas išspręstų opią problemą"
Edita PETRAUSKIENĖ, Savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento Paveldosaugos skyriaus vedėja
Skulptūrų parkas - išties tautiečiams reikšminga vieta. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus atsakingas už skulptūrų priežiūrą. Mes savo ruožtu ne lapus grėbstome, bet su derama pagarba stengiamės išsaugoti memorialinį parko paveldą ir paminklą 1923-iųjų metų sukilimo dalyviams. Ruošiame šiais metais vyksiančio architektų parko sutvarkymo projektų konkurso nuostatus, atidžiai dėliojamės prioritetus, nes ši užduotis mus įpareigoja. Reikia sutvarkyti apie parko ekspoziciją informaciją teikiančius ženklus, įrengti stendus, sutvarkyti apšvietimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą