Perkėlos posto perėmimas: šūviai ir bado akcija

Perkėlos posto perėmimas: šūviai ir bado akcija

Šiandien sukanka lygiai 25 metai, kai Rusijos pasieniečiai išėjo iš Tarptautinės jūrų perkėlos pasienio kontrolės posto patalpų - 1992 m. vasario 24 d. jas perėmė Lietuvos pasieniečiai.

Prisiminimais apie ketvirčio amžiaus senumo įvykius su "Vakarų ekspresu" pasidalino pirmasis Pakrančių apsaugos rinktinės vadas Juozapas Algis Leišis, pirmasis Tarptautinės jūrų perkėlos viršininkas Vytautas Vaičekauskas, tas pareigas ėjęs nuo jos atidarymo iki 1999-ųjų, ir tuometiniai miesto vadovai.

Gėrė tik arbatą

1992 m. vasario pabaigoje jau buvo pasiektas susitarimas su Rusijos pasieniečiais - jie netgi įsipareigojo padėti parengti Lietuvos pasieniečių kontingentą.

"Jų specialistai organizavo kursus ir mokė mūsų pasieniečius. Viskas vyko draugiškai. Rusų pasieniečiai ir mūsiškiai kurį laiką kartu vykdė kontrolės funkcijas, nes jau buvo susitarta dėl sienos kontrolės perdavimo. Tačiau tas procesas užsitęsė ir atsirado nuogąstavimų, kad kartu dirbant ginkluotiems tiek vienos, tiek kitos šalies jaunuoliams gali būti kokių nors nesusipratimų. Mes paprašėme, kad procesas būtų pagreitintas. Buvo susitarta, kad perimsime tą postą. Tačiau paskutiniu momentu dėl mūsų energingų pasieniečių veiksmų įvyko tam tikri nesutarimai perduodant Trumpalių užkardą. Paprasčiau pasakius, jie tą postą perėmė per daug neatsiklausę. Tai buvo skandalingiausias perdavimas. Po to susidarė konfliktinė situacija ir perkėlos posto perdavimas buvo sustabdytas, nors dėl to susitarta prieš savaitę. Vienas iš jų antraeilių pareigūnų instruktavo savo sargybinį, kad mūsų neįsileistų. Mūsų karių rikiuotė nuėjo prie perkėlos posto. Sargybinis pareikalavo sustoti. Kai rikiuotė nesustojo, jis paleido šūvius į orą, nes veikė pagal posto kario instrukciją", - prisiminė A. Leišis.

Anot jo, vėliau išėjo vadai ir prasidėjo derybos tarp Pasienio apsaugos tarnybos viršininko Stanislovo Stančiko ir ruso kontrolinio punkto viršininko pavaduotojo.

ĮTRAUKĖ. Tuometinis Klaipėdos meras Benediktas Petrauskas (centre) taip pat buvo atsidūręs įvykių perkėlos poste sūkuryje. "Poste tuo metu tvyrojo įtampa, aplinkui - kariškiai", - dabar prisimena jis. Stop kadras iš Vytauto VAIČEKAUSKO archyvo.

"Mes reikalavome, kad postas būtų perduotas, nes jie pradėjo demontuoti aparatūrą, nors buvo sutarta, kad ji bus palikta. Mes įėjome į pastatą trise ir atsisakėme išeiti iš posto, kol jis nebus perduotas. Konfliktas buvo išspręstas tada, kai mūsų pareigūnų grupė surengė simbolinę bado akciją. Rusijos vadai gavo leidimą iš Maskvos ir prasidėjo perdavimas, vėliau buvo perduotas ir postas Gintaro gatvėje, kur dabar yra pakrančių apsaugos rinktinės būstinė", - pasakojo A. Leišis.

Tuometinė spauda rašė, kad į pastatą, kuriame badavo vyrai, po ilgų derybų buvo įleisti ir N. Vidrinskas, ir Pasienio apsaugos tarnybos štabo viršininkas P. Dragūnaitis, ir miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas su meru Benediktu Petrausku.

Pasak A. Leišio, badauta buvo 5 dienas geriant tik arbatą. Jiems buvo skirtas kambarys, kolegos atnešė sudedamąsias lovas, čiužinius. Paklaustas, ar nebuvo baimės, prisipažino, kad jauku nebuvo, kai aplinkui vaikščiojo ginkluoti kareiviai.

Pakrančių apsaugos rinktinės vado teigimu, galiausiai perkėlos pasienio kontrolinis postas buvo perduotas tvarkingos būklės - virtuvėje iš karto buvo galima virti savo košę. Visi kiti įvykiai toliau vyko labai civilizuotai.

20 su automatais

V. Vaičekauskas prisiminė, kad tuo metu perkėlą aptarnavo trys Lietuvos ir trys Vokietijos keltai. 98 vagonai buvo suvaromi į keltą ir išplukdomi. Kiekviename denyje buvo 5 eilutės po 10 vagonų.

"Šilumvežis stumia vagonus, ant priekinių vagonų stovi rusų kareiviai su automatais ir šunimis. Jie saugojo sieną, vykdė pasienio kontrolę. Kai atėjo mūsiškiai, reikėjo iš jų perimti pasienio kontrolę. Tuo metu iš Rusijos jau ėjo spalvotieji metalai, o iš Vakarų - cigaretės, alkoholis. Čia toks biznis buvo..." - prisiminė V. Vaičekauskas.

1991 m. vasarį, V. Vaičekauskas pamena, kad tai buvo sekmadienis, jam į namus paskambino tuometinis Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas S. Stančikas. Pranešė, kad norėta perimti perkėlos pasienio postą pagal tarpvalstybinį susitarimą, tačiau Lietuvos pasieniečiai neįleidžiami į Tarptautinę jūrų perkėlą, grasinama ginklais. V. Vaičekauskas sakė išsikvietęs budinčią mašiną ir nuvykęs į perkėlą.

"Žiūriu, rusų pasieniečiai, "pacanai" su automatais. Aiškinu, kad tai mano patalpos, kad aš jas jiems nuomoju. Sakau, noriu pažiūrėti, gal norite viską išnešti. Ten jau buvo Stančikas, Pakrančių apsaugos rinktinės vadas Algis Leišis ir jo pavaduotojas Vincas Požarskas. Žinia, kariškiai vykdo įsakymus. Nėra įsakymo, nėra veiksmo. Sovietų pasieniečių vadas nebuvo gavęs įsakymo iš Maskvos atlaisvinti patalpas, tad buvo sumaištis", - pasakojo V. Vaičekauskas.

Jis įėjo į pastatą lydimas ginkluotų kariškių. S. Stančikas pareiškė, kad vyrai skelbia bado akciją ir neišeisią tol, kol sovietų pasieniečiai neišsikraustys.

"Stanislovas sakė turintis tai akcijai gauti ministerijos sutikimą. Reikėjo susisiekti su viceministru pulkininku Norbertu Vidrinsku. Aš rusų pasieniečių vadui sakau, kad einu atsinešiu mažą televizoriuką. Jo neturėjau, bet reikėjo nueiti į kabinetą paskambinti. Mobiliųjų tada gi nebuvo. Paskambinau Vidrinskui, pasiteiravau, ar Stančikas gali skelbti bado akciją. Viceministras leido", - prisiminė pašnekovas.

Rusų pasieniečiai buvo šeši. Nakčiai pasikvietė dar 14 automatininkų iš savo štabo Gintaro gatvėje.

"O mes sėdime keturiese. Toks tas miegas buvo ant kėdės. Be to, automatininkai prie kiekvieno kampo, prie tualeto. Kai dabar pagalvoju - Jėzau, Jėzau, juk galėjo nudėti kaip šunį. Juk prie posto buvo ir lentelė "Stoi, streliat būdu". Bet tada baisu nebuvo", - pasakojo pirmasis perkėlos direktorius.

V. Vaičekauskas sakė, kad rusų pasieniečiai atnešdavo valgyti, siūlydavo skaniai pakeptos mėsos, bet vyrai badavo, tad negėrė net jų arbatos, nes juk galėjo įpilti migdomųjų ir paskui išnešti. Laimei, jėga nebuvo panaudota.

"Stanislovas dar pistoletą turėjo kišenėje. Išmetė ar pro langą, ar kažkam perdavė, nes jeigu būtų radę ginklą... Jau vėliau man Stanislovas pasakojo, kad esą Vytautas Landsbergis sakęs, kad ir kitus postus reikia taip paimti. Nelabai norėjo išeiti rusų pasieniečiai", - kalbėjo buvęs perkėlos viršininkas, kuris pirmadienį turėjo išeiti į darbą, tad badauti liko kiti trys.

Beje, V. Vaičekausko teigimu, pirma Lietuvos viza buvo uždėta būtent Tarptautinės perkėlos terminalo pasienio kontrolės poste, nes kitur esą dar nebuvo kontroliuojamos sienos. Jis saugo vieną istorinį dokumentą ir ketina perduoti Užsienio reikalų ministerijai.

"Vietinė iniciatyva padėjo centrinei valdžiai"

Benediktas PETRAUSKAS, buvęs miesto meras

Prisimenu tą įvykį. Buvau tada labai jaunas meras, tik trys savaitės, kai paskirtas. Gavau žinią, kad toks dalykas vyksta perkėloje. Sakau, važiuojam. Pamatėme juos, pasakėme: "Vyrai, laikykitės." Jie buvo iškėlę labai aiškius ir pagrįstus reikalavimus, mes juos palaikėme. Tik buvo neramu, kad jų sveikata nenukentėtų. Poste tuo metu tvyrojo įtampa, aplinkui - kariškiai.

Manyčiau, tada mūsų vietinių žmonių iniciatyva padėjo centrinei valdžiai, kuriai reikėjo tuo metu spręsti labai daug klausimų.

Manau, kad šis įvykis neturėtų būti pamirštas, jį reikia paminėti. Mokykliniuose vadovėliuose turėtų būti rašoma apie tuos įvykius, kaip atsikūrė mūsų valstybė, kaip buvo perduodami kai kurie objektai. Tuo metu tikrai buvo įdomių dalykų.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder