2018 m. rugsėjo 25 d. 16:46 val., antradienis

Klaipėdos istorija

Pempininkų kaimas dar gyvas atmintyje ir nuotraukose

(8)

Pempininkų kaimas dar gyvas atmintyje ir nuotraukose nuotrauka, foto

SKERSTUVĖS. Tolumoje matyti Pempininkų kaime stovėjęs Kaulickių namas. Svilinama paskersta kiaulė.

© Gintaro Kaulickio ir Broniaus Kilinsko asmeninių archyvų nuotr.

"Vakarų ekspresui" publikavus straipsnį "In memoriam Pempininkų kaimui" apie šios ilgą istoriją turinčios gyvenvietės virtimą Klaipėdos miesto dalimi, atsiliepė tame kaime 1942-aisiais gimęs Gintaras Kaulickis ir Bronius Kilinskas, kuris būdamas penkerių metukų su tėvais apsigyveno pas Pempininkuose gyvenusį senelį.

Abu jie tvirtina, kad pokariu žmonėms čia gyventi buvo gana sunku, siautė banditizmas, bet šis kaimas buvo labai gražus ir su daugybe sodų.

Namą užėmė

G. Kaulickio tėvas Jurgis Kaulickis kartu su mama namą Pempininkų kaime statėsi patys. Pradėjo jį statyti 1932-aisiais netoli tos vietos, kur dabar yra Statybininkų mokykla. Patys darė šlakinius blokelius, iš kurių buvo mūrijamas namas.

1936 m. gimė vyresnysis brolis, 1940-aisiais - dar vienas, o Gintaras - 1942 m. Tėvai spėjo pastatyti tik pusę namo - du kambarius ir virtuvę bei tvartuką. Norėjo baigti statyti antrą pusę, bet užėjo karas ir namas liko nebaigtas.

NAMAS. Bronius Kilinskas prie senelio namo. Matyti ir tvartas, ir šulinys.

1944 m. rudenį, kai buvo evakuojami Klaipėdos krašto gyventojai, šeima atsidūrė Vokietijoje, Saksonijoje, tad kalbėti Gintaras pradėjo vokiškai. Į Lietuvą grįžo būdamas penkerių. Prisimena, kaip su tėvu rugpjūčio 31-ąją, per savo gimtadienį, ėjo per dabartinę Tiltų gatvę Klaipėdoje.

"Gatvės buvo užverstos plytomis, per jas mes ėjome su tėvu ir kalbėjomės vokiškai, nes aš kitaip nemokėjau", - pasakojo pokalbininkas.

Jų namas Pempininkų kaime jau buvo užimtas. Ten apsigyvenusi bevaikė lietuvių naujakurių Želvių šeima pareiškė, kad niekur nesikraustys, ir viskas. Kaulickių kaimynas, bendravęs su miesto valdžia, patarė nebandyti atgauti savo namo, nes gali tekti atsisveikinti su Klaipėda. Esą vieną kaimyną jau išvežę į Sibirą.

"Mumis vadino vokiečiais. Bijojome, kad neišvežtų, tad sugalvojome išvažiuoti iš Pempininkų", - pasakojo ponas Gintaras.

MAŽAS. Mažasis Broniukas. Tolumoje matyti namai. Su akordeonu - mamos brolis Stasys

Jie išvyko į Svencelės kaimą Kuršių marių pakrantėje, kur gyveno jų giminaitis. Jo namas buvo prastas, tad Kaulickiai apsigyveno kitame rastame tuščiame name. 1953 m. jiems gimė dukra. Šiame kaime šeima gyveno maždaug iki 1954-1955 metų.

Būdamas 7 metų G. Kaulickis pradėjo eiti į Svencelės pradinę mokyklą. Mokytojai buvo sunku, nes nedaug vaikų buvo pramokusių lietuvių kalbą. Tad su grįžusiais iš Vokietijos vaikais buvo daug problemų ir mokytoja prašė tėvų nekalbėti su jais namuose vokiškai.

KURŠIS. Pasakojama, kad šis Pempininkų kaimo senbuvis miręs, nes neatlaikė širdis, kai buvo kertamas jo sodas. Kita versija, kad būdamas labai senas jis turėjo per kemsynus ir purvynus ateiti į miliciją prisiregistruoti naujame bute, labai pavargo ir dėl to mirė. Gautame naujame bute pagyveno gal mėnesį.

"Kai mes namie pradėjom kalbėti lietuviškai, vokiečių kalbą užmiršau. Bet akcentas liko. Klaipėdoje ėjau jau į šeštą klasę, bet rusiškai nesupratau nė žodžio. Auklėtoja rusė - nesusikalbu. 7 klasėje mane ji paskundė direktoriui, esą ją ignoruoju. Buvo skaudu, nes nemokėjau tos kalbos. Man skyrė pataisą. Nebenorėjau eiti į tą mokyklą", - pasakojo Gintaras.

ŪKIS. Pokariu kai kurie žmonės karves laikydavo kambariuose, kad nepavogtų. Nuotraukoje - Broniaus Kilinsko senelis Jonas Verikas.

Atsikovojo per teismą

G. Kaulickio teigimu, po Josifo Stalino mirties buvo išleistas įstatymas, kad tam tikro dydžio namų, maždaug 100-120 kv. m ploto, negalima nacionalizuoti. Tada Kaulickių šeima, turėjusi keturis vaikus (mama dar augino ir savo sesers sūnų, nes abu jo tėvai buvo mirę), teisiniu keliu atgavo savo namą Pempininkų kaime. Tačiau Pempininkuose jų name jau gyveno Barkauskų šeima, turėjusi tris mažamečius vaikus - buvusi Želvienė, kai vyras mirė, ištekėjo už Barkausko. Jų nebuvo galima išvaryti. Tad Kaulickiai su Barkausku sutarė prie to namo pastatyti jam namuką ir pagaliau jie persikraustė į savo namus.

1955-ųjų kovo 24 dieną Lietuvos TSRS ministrų tarybos nutarimu Klaipėdos miestui buvo priskirta 104 ha žemės Pempininkų gyvenvietėje. Pasak G. Kaulickio, pirmiausia prie miesto buvo prijungtas Smeltės kaimas, o paskui - ir Pempininkų.

SLIDĖS. Žiemą į mokyklą daugiau kaip kilometrą - su slidėmis.

Šalia Kaulickių gyvenęs kaimynas, dirbęs "rybporte" ūkvedžiu žuvų pramonės medicinos įstaigoje, turėjo dukterį, kuriai reikėjo palydovo grįžti iš vakarinės mokyklos į tamsų Pempininkų kaimą. Tad jis pasiūlė Gintarui eiti į vakarinę mokyklą, surado darbą toje įstaigoje kiemsargiu. Taip G. Kaulickis pradėjo dirbti nuo 14 metų.

Pasak pono Gintaro, 1950-1960-ieji buvo labai sunkūs, ypač Klaipėdoje. Kaime siautė banditai, gyventojai buvo plėšiami. Tad prieš tai name gyvenęs Želvys vietoje vieno kambario buvo įrengęs tvartą, kad galėtų laikyti karvę, nes iš tvarto galėjo pavogti.

SODAI. Gintaras Kaulickis sako, kad Pempininkuose buvo labai gražūs sodai.

Pokalbininkas prisiminė, kaip gyvenant Pempininkuose kartą tėvai paskerdė kiaulę. Susūdė mėsą, sudėjo į kubilus ir pastatė sandėliuke. Tačiau naktį atėjo dviese. Vienas stovėjo su kuolu prie durų. Jie išlaužė duris ir išvogė mėsą. Ponas Gintaras džiaugėsi, kad niekas iš namiškių nepajuto, kad plėšiamas sandėliukas, nes būtų gavę per galvą. Beje, vagis milicija surado - po karo netoli jų namų buvo pastatyti 5 barakai, kurių gyventojai ir buvo apsilankę pas Kaulickius.

Tada Kaulickiai buvo sugalvoję važiuoti į Vokietiją, nes tėvai turėjo šios šalies pilietybę. Gintaru susirūpino saugumas, netgi siūlė kitą darbą, kad tik neišvažiuotų. Galiausiai šeimai iš viso neleido išvykti.

IŠLIKĘS. Gintaras Kaulickis (kairėjęe ir Bronius Kilinskas tvirtina, kad šis gluosnis yra išlikęs iš Pempininkų kaimo laikų. Jie sako, jog gluosniai būdavo sodinami tam, kad džiovintų pelkes. Kaime buvo pelkynai, ajerynai, juose įklimpdavo arkliai.

Kaulickiai savo atgautame name Pempininkuose gyveno iki tol, kol jis buvo nugriautas (Gintaras vedė 1969 metais, o 1970-aisiais griovė tėvų namą). Jam su žmona davė vieno kambario butą Debreceno gatvėje. Tėvai ir sesuo gavo dviejų kambarių butą kitoje to paties namo laiptinėje.

"Tėvukui labai skaudėjo širdį. Turėjo savo namą, atskirą kiemą. Sakė, kad išgrūda visus į kareivines, jautėsi kaip kalėjime. Norėjome kreiptis į teismą, kad pakeistų butus, nes visi langai buvo šiaurės rytų pusėje, saulę matydavome tik iš ryto. Nepatiko jam. Už iškirstą sodą sumokėjo, lyg ir už tvartus, dabar bijau sumeluoti. O už namą - nieko: gavom butus, ir tiek. Žemė, kurios turėjome apie 40 arų, buvo nacionalizuota, nebe mūsų", - prisiminimais dalijosi pokalbininkas.

Ponas Gintaras gyveno tame 1 kambario bute 14 metų, kol atėjo eilė gauti kitą butą.

MOSKVIČIUS. Čia matyti Benedikto Petrausko, buvusio Klaipėdos mero, tėvų namas Pempininkuose.

Atsikraustė pas senelį

Bronius Kilinskas 1953-iaisiais, kai jam buvo penkeri metukai, su šeima atvyko į Pempininkų kaimą, į Milkeraičio sodybą (dabar netoli tos vietos yra Baltijos prospektas). Sodybos namas buvo ne šlakbetonio, o medinis. Buvęs šios sodybos savininkas Milkeraitis savo laiku turėjo didelį ūkį, netgi kalvę. Tvartas buvo iš raudonų plytų. 1931 m. Milkeraičiui teko išvažiuoti iš Lietuvos, vėliau jis taip ir negrįžo į Pempininkus. B. Kilinsko senelis Jonas Verikas, apsigyvenęs jo sodyboje, buvo iš Traupio. Kažkada turėjo parduotuvę, bet bankrutavo ir liko su šešiais vaikais kaip stovi.

KANALAI. Pempininkų kaimas buvo labai šlapias - pelkynai, kemsynai. Veisėsi pempės. Melioracijos tikslais buvo kasami tokie kanalai.

Kilinskai su dviem berniukais į Pempininkus atsikraustė iš Saugų, kur siautė banditizmas. Kai tėvą norėjo paskirti kolūkio pirmininku, mama pradėjo verkti, tad ir išvažiavo gyventi arčiau miesto.

"Nebuvo šviesos, degindavome lempas, pusantro kilometro eidavau į Žardininkų pradinę mokyklą, kuri buvo Debreceno gatvės ir Šilutės plento kampe. Dabar jos nebėra. Žiemą per laukus su slidėmis traukdavau. Sykį būdamas pirmaklasis išsiruošiau į mokyklą. Tėvai išleido, nes termometro neturėjome. Tik išėjau, pradėjau stingti - pasirodo, buvo 25 laipsniai šalčio. Tik Stubrų namą pasiekiau, toks žmogus, važiavęs su rogėmis, paėmė ir pavežė. Jeigu ne, būčiau sušalęs", - prisiminė ponas Bronius.

Kai apie 1968 m. senelio namą nugriovė, šeima gavo butą Paryžiaus Komunos g. 6. Ponas Bronius prisimena, kaip į naują butą vežė daiktus su arkliu pakinkytu vežimu.

NEBĖRA I. Gintaras Kaulickis rodo vietą, kur kažkada stovėjo tėvų namas Pempininkų kaime.


NEBĖRA II. Bronius Kilinskas rodo maždaug tą vietą, kurioje buvo jo senelio namas.

Į šokius - su "kerzais"

Pasak pono Gintaro, atstumai tarp namų Pempininkų kaime buvo 30-40 metrų, bet buvo nemažai ir vienkiemių.

Tarp Minijos ir Nemuno gatvės buvo 6-7 skersgatviai. Pirmas skersgatvis ėjo į Pempininkus. Geležinkelis skyrė šį kaimą nuo Klaipėdoje tais laikais buvusio aerodromo (ties dabartine Paryžiaus Komunos gatve). Kai buvo prijungtas prie Klaipėdos, visas kaimas turėjo vieną gatvę - Minijos pirmąjį skersgatvį (dabar tai - Dubysos gatvė). Kaimas buvo tamsus, gatvė neapšviesta.

RIBA. Maždaug toje vietoje, kur dabar yra ši pastotė, Pempininkų vaikinai eidami į šokius Klaipėdoje krūmuose slėpdavo savo batus.

Iš Pempininkų vaikai ėjo į Smeltės mokyklą, buvusią prie CBK (Celiuliozės kombinato). Nemuno gatvėje buvo vienos lentpjūvės. Autobusai važiuodavo Nemuno gatve, o grįždavo Minijos. Žmonės iš jų buvo išlaipinami ant geležinkelio bėgių, tad būdavo ir mirtinų traumų.

Į šokius Klaipėdoje Pempininkų vaikinai eidavo apsiavę kerziniais batais, nes vienintelė gatvė buvo baisus purvynas. Prieš pat miestą persimaudavo batelius, o kerzinius batus pasislėpdavo krūmuose. Šiuo metu toje vietoje stovi pastotė. Vieną kartą parėjęs iš šokių Gintaras jų neberado.

GATVĖ. Taip atrodė vienintelė Pempininkų kaimo gatvė. Toliau ji išsišakodavo. Dabar tai - Dubysos gatvė. 

Bronius prisimena, kad kai buvo statoma universalinė parduotuvė "Marios", eidamas iš mokyklos iš tų statybų parsinešė namo kaukolę, mat parduotuvė buvo statoma ant buvusių kapinių.

Kitos, vadinamosios Smeltės kapinės buvo priešais buvusios "Progreso" gamyklos tvorą. Jos buvo sunaikintos apie 1960-uosius, kai buvo plečiamas Žvejybos uostas. Pokalbininkai pasakojo, kad tų kapinių antkapius daužė, metė į sunkvežimius ir išvežė. Jie buvo panaudoti duobėms dabartinėje Dubysos gatvėje lopyti. Mat ji buvo labai išmaurota, kai per kažkokius manevrus ja važiavo sovietų tankai.

G. Kaulickis pasakojo, kad Klaipėdos miesto gyventojai Pempininkų kaime gaudavo 4-15 arų dydžio daržus.

"Žmonės labai norėjo dirbti tą žemę. Pempininkai buvo visiškai apsodinti. "Staroverai" ypač mėgo auginti burokus, nes laikė gyvulius. Jie buvo tikri ūkininkai. Net svogūnėlius veždavo parduoti į Senąjį turgų", - prisimena Gintaras.

MEDŽIAI. Tolumoje pieva, ganykla. Vaikai joje žaisdavo futbolą. Toje vietoje vėliau buvo pastatyta "Ryto" spaustuvė.  

Žymos: pempininkai

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Paulius

2017-12-19   05:49

IP: 148.122.184.252

Ne klaipeda, o Memel. Tai Prusijos Zeme. Lietuviai ja aneksavo.

vis minimas banditizmas

2017-06-02   11:54

IP: 77.79.56.52

kodel nerasoma kas tie banditai? nors protingi manau jau suprato , kadangi vietiniu po karo nebebuvo praktiskai , baditavo aisku asvabaditeliai!

Mazylis

2017-05-28   00:12

IP: 78.57.196.235

Trejus metus nuo gimimo pragyvenau su tėvais Kuršio sodyboje, jis buvo mano auklė, geras žmogus. Sode žaisdavau, bėgiodavau, o jis mane saugodavo, kad į šulinį jo kieme neįkrisčiau, atsidariusi vartelius pas savo senelius, kurie gyveno kitoje gatvės pusėje, nenubėgčiau. Dar tebeturiu nuotrauką, kurioje aš laiminga sėdžiu Kuršiui ant kelių...

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdos istorija

Klaipėdietė Edita Nurmi vadovauja įmonei, kuri gamina plieno konstrukcijas bei vamzdynus kruiziniams...

Edita Nurmi: "Kuršiai duoną kepdavo su silke, skandinavai - su strimele" nuotrauka, foto

Vieninteliame pažintiniam lankymui pritaikytame, pajūryje esančiame Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių bunkeryje...

Girulių bunkeriui ruošia atgimimą nuotrauka, foto

Ar galite įsivaizduoti, kad trečiame pagal dydį Lietuvos mieste – visoje Klaipėdoje...

Tragiškiausias Klaipėdos laikotarpis: kaip iš 150 tūkst. teliko 10 nuotrauka, foto

Pirmadienį Klaipėdoje minimos krašto prijungimo prie Lietuvos 95-osios metinės.

Minimos 95-osios prijungimo prie Lietuvos metinės nuotrauka, foto

Paukščiai dingo ne dėl antenų nuotrauka, foto

Klaipėda, Į redakciją kreipėsi klaipėdietis, susirūpinęs, kad iš parkelio šalia Debreceno g. 52...

Dieną - kruša ir perkūnija, naktį - pirmosios šalnos nuotrauka, foto

Lietuva, Antradienį vyraus darganoti orai, sulauksime lietaus su perkūnija ar net kruša,...

Šiandien Klaipėdoje mūšis dėl šeštosios vietos nuotrauka, foto

Sportas, Šiandien uostamiesčio centriniame stadione mūsų krašto klubai Klaipėdos "Atlantas" ir "Palanga" žais...

Su tūkstančiais parašų - prašyti užtarimo nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos gyventojai, nepatenkinti gyvenamosios aplinkos kokybe, paskutinę parašų rinkimo dieną sugebėjo surinkti...

Klaipėda, Paskelbta prieš 32 min.

Sportas, Paskelbta prieš 3 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 5 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...