Eduardas Gizevijus, pirmasis lietuvių kalbos mokytojas Rytų Prūsijoje

Lapkričio 11-oji - lietuvininkų bičiulio Eduardo Gizevijaus gimimo diena.

Keliauninkas

Eduard Karol Samuel Gisevius gimė 1798 m. Elke (dab. Lenkija), prie Lucko ežero ir upės, 35 km į vakarus nuo Augustavo. Pasaulį jis išvydo praėjus trejiems metams po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Užnemunė perėjo Prūsijos valdžion.

Eduardo tėvai pagal kilmę buvo mozūrai*. Iki XVII amžiaus vidurio Gizevijaus protėviai iš tėvo pusės vadinosi Gižickiais (Gizycki). Motinos - liuteronų kunigo iš Milkų (Mielcke) dukters, mergautinė pavardė buvo Šubert (Schubert).

Berniukas gimė kelyje, tėvams kraustantis iš Vloclaveko į Seinus. Šį faktą E. Gizevijus užrašė pats, savo autobiografijoje "Mano gyvenimas". Galbūt ir dėl to užaugęs savo darbus jis spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiu Keliauninkas... Juolab kad ne tik gimti kelyje, bet ir visą vaikystę jam teko ne kartą kraustytis iš vienų namų į kitus. O subrendus - keliauti skersai išilgai Prūsų Lietuvą.

TILŽĖS apylinkės lietuvės Nemuno slėnyje 1839 m. E. Gizevijaus piešinys (iš knygos "Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje"). E. Gizevijus nutapė apie 150 piešinių su Prūsų Lietuvos gyventojais.

Nesulaukęs nė trejų metų, Eduardas neteko motinos. Tėvas vedė antrą kartą. Berniuką ir jo seserį Vilhelminą priglaudė dėdė, tačiau jis netrukus mirė, ir vaikai grįžo pas tėvą.

Pamotė buvo išsilavinusi moteris, vaikus ugdė namuose, skyrė dėmesio meniniam lavinimui: samdė muzikos, dailės mokytojus.

1807 m., po Tilžės taikos, Prūsijos karalystės žemės tapo lenkų valstybe - Varšuvos kunigaikštyste. Eduardo tėvas, apskrities justicijos tarėjas, nesutarė su vietos valdžia ir Seinuose neteko darbo. Šeima vėl persikraustė ir trejus metus gyveno pamotės giminaičių dvare. Iškilus būtinybei ir šį dvarą parduoti, teko vėl išvykti, šįkart - į Prūsų Lietuvą, į Mielaukius (dab. Zalesjė, Kaliningrado sr.).

Mielaukiuose Eduardas baigė mokyklą, po to mokėsi Gumbinės (dab. Gusevas, Kaliningrado sr.) gimnazijoje. Per Gumbinę 1812 m. traukė Napoleono armija, ir penkiolikmetis pasišovė tęsti mokslus kariškoje prūsų mokykloje, bet dėl silpnos sveikatos greitai buvo atleistas ir grįžo atgal į buvusią gimnaziją.

TUŽĖ Yvolaitienė, gimusi Petkikė, su kyku ("Tuze Ywolaitene, geborene Petkikke mit Kykas (Weiberhaube)."). Tai gražiausias E. Gizevijaus tapytas paveikslas.

Vėliau ketverius metus studijavo teisę Karaliaučiaus universitete, tačiau jo nebaigė: po tėvo mirties dėl nepritekliaus studijas turėjo nutraukti. Kurį laiką dirbo privačiu mokytoju Karaliaučiuje, vėliau išvyko mokytojauti į Tilžę (dab. Sovetskas). Vadovavo mokyklos vaikų chorui. Pirmasis šiame krašte vedė lietuvių kalbos pamokas.

Autobiografijoje "Mano gyvenimas" A. Gizevijus rašo, kad Tilžėje mokytojavo 51 metus. Įvairūs šaltiniai liudija, jog jis su kitais kolegomis iškovojo (kreipėsi į Prūsijos karalių), kad 1844 m. pašalintos lietuvių kalbos pamokos būtų sugrąžintos į programą.

Nei pačios, nei vaikų

"Ponas Gizevijus gyvena Nemuno pakrantėje, sename apšepusiame beturčių mokinių bendrabutyje, kurio yra inspektorius, - rašė vokiečių rašytojas, keliautojas Otas Glagau (Otto Glagau), kuris svečiavosi mokytojo namuose Tilžėje. - Ponas Gizevijus neturi nei pačios, nei vaikų; manau, kad jis nė giminių nieko neturi."

Nepaisant to, pasak amžininko, švelnios mėlynos E. Gizevijaus akys, žvalūs judesiai liudijo smagią ir pajėgią jo sveikatą. "Niekad man neteko matyti judresnio, guvesnio žmogaus, nors pats jis vėliau man pasakė, jog yra nugyvenęs daugiau metų, negu jų turi šis šimtmetis", - tvirtino O. Glagau.

E. Gizevijus mirė Tilžėje eidamas 82-uosius metus, ten ir buvo palaidotas. Kapavietė neišliko (visas kapines sovietai sulygino su žeme).

Lietuvininkų godos

E. Gizevijaus namai, pasak O. Glagau, priminė lietuvišką muziejų: daugybė knygų apie Lietuvą ir jos gyventojus, archeologinių radinių, paveikslų, kurie "visi vaizduoja arba lietuvišką peizažą, arba lietuvių liaudies gyvenimo scenas".

Tai buvo aliejiniais dažais ant drobės nutapyti paveikslai. Kultūros istorikai mano, jog iš viso turėjo būti apie 150 piešinių su Prūsų Lietuvos gyventojais, išsamiai pavaizduotais etnografiniais niuansais, drabužių detalėmis ir t. t. Ypač E. Gizevijų žavėjo ir domino lietuvininkių galvos apdangalai.

LIETUVĖS moterys prie Nemuno krantų. E. Gizevijaus tapyba (apie 1840 m.).

Piešinių originalų likimas nežinomas. Po autoriaus mirties jie atiteko Prūsijos muziejui Karaliaučiuje. Per II pasaulinį karą, spėjama, buvo išvežti Vokietijon, dalis galimai pasklido po privačias kolekcijas. Žinoma, kad 1929 m. Karaliaučiuje buvo surengta E. Gizevijaus darbų paroda (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka turi jos bukletą), kurioje eksponuoti 126 paveikslai. Dalis paveikslų buvo paaiškinti paties autoriaus (vokiečių kalba), parašyti pozuotojų vardai: "Busze Sargunikke aus Mazur-maten, Kirchspiel Wilkischken 1841"; "Urte Paskarbaitiene, geborene Pakullyte aus Erimaiten tiri Tilsit 1845"; "Auguze Szlypatene, geborene Lenikaitikke 1855"; "Tuze Ywolaitene, geb. Petkikke mit Kykas"; "Dasule Sturnkatene, geborene Anskalaitikke mit Kykas"; "Lyne Pawan-Denatikke in Vorder-und Seitenansicht"; "Maedchen aus Ragnit: Ule Szorikke"; "Anorte Betikke aus Bittenen".

Šiandien išlikę tik keletas E. Gizevijaus darbų reprodukcijų, spausdintų įvairiuose leidiniuose.

Daug laiko E. Gizevijus skyrė lietuvininkų žodinio paveldo tyrinėjimui. Gavęs valdžios paramą, metus keliavo po Rytprūsių kaimus, užrašinėjo tautosaką, dainų tekstus ir melodijas. Savo tyrimų medžiagą skelbė vokiečių spaudoje, leidinyje "Prūsijos provincijos puslapiai" ("Die Preussische Provinzial Blatter", pasirašydamas Keliauninko slapyvardžiu. Aprašė lietuvininkų gyvenimo būdą, vestuvių, krikštynų apeigas, alaus darymo tradicijas ir kt. Vestuvių apraše mini ir trobos interjerą bei vestuvininkų drabužius.

Su meile ir nuostaba

Pasak O. Glagau, E. Gizevijus į lietuvininkus žvelgė ne vien iš mokslinio intereso, bet su meile, pagarba ir nuostaba. "Būdamas gimimo mozūras, bet artimai bendraudamas su lietuvininkais, jis pats buvo virtęs lietuvininku."

E. Gizevijus priklausė Lietuvių literatūros draugijai, 1879 m. įsikūrusiai Tilžėje. Į šį sambūrį buvo įsitraukę 228 šviesuoliai, ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai, kaip antai vokiečių kalbininkas, archeologas, etnografas Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), filologas, baltistas Georgas Neselmanas (Nesselman), teisininkas, mokytojas Liudvikas Pasargė (Ludwig Passarge), latvių kilmės baltistas, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas Eduardas Volteris ir kiti. Draugija kėlė lietuvybės Rytprūsių žemėse svarbą, kvietė kitus prisidėti prie tiriamojo darbo.

Lietuvių kalba kai kurie E. Gizevijaus tekstai paskelbti etnografinių šaltinių rinkinyje "Lietuvininkai" (1970 m.).

* Mozūrai - vakarų slavų gentis.

ŠALTINIAI. Rimantas Sliužinskas, "Eduardo Gizevijaus ir Gustavo Gizevijaus gyvenimas ir veikla"; Povilas Rėklaitis, "Lietuvio valstiečio Mažojoje Lietuvoje ikonografija"; "Lietuvininkai" (paruošė Vacys Milius).