Donatas Žvirblis: "Smalsumas - mano gyvenimo variklis"

Donatas Žvirblis: "Smalsumas - mano gyvenimo variklis"

"Iš pažiūros bedvasiai griuvėsiai slepia galingą istorinių įvykių užtaisą - tereikia truktelti siūlo galą, ir visas kamuolys išsivynioja tau prieš akis", - sako apleistų objektų tyrinėtojas Donatas Žvirblis.

Urbanistinio paveldo tyrinėjimas, pasak D. Žvirblio, Lietuvoje jau susiformavusi subkultūra. "Vieniems tai yra laisvalaikio praleidimo forma, kitiems - gyvenimo būdas, tretiems - verslas. Man asmeniškai sunkoka įsisprausti ir į šiuos rėmus, balansuoju tarp pirmo ir antro varianto, nes ir be urbanistinio palikimo tyrinėjimo turiu galybę kitų veiklų..."

APLEISTOJE kaimo mokykloje. Tyrinėtojas D. Žvirblis randa įdomybių ne tik požeminėse slėptuvėse, bunkeriuose ar buvusiuose fabrikuose "kruopščiai išdaužytais langais", bet ir trūnijančiose mokyklose, valgyklose bei ligoninėse; net samanomis apaugę pamatai jam yra ne šiaip griuvėsiai, o nepaprastos istorijos pradžia.

Trumpa dosjė: kur gimėte, augote, ko mokėtės gyvenime, ką dirbate...

Vilniuje gyvenu jau 16 metų, bet širdyje aš vis dar tauragiškis - ten prabėgo 18 nuostabių metų. Didžiausia mano mokykla - gyvenimas, kuris mane nuvedė ten, kur esu dabar, nors studijavau ir programavimą, ir animaciją, ir renginių vadybą. Dirbu kūrybinį darbą: kuriu animuotą grafiką televizijai, maketuoju, fotografuoju.

RŪMAI. "Jau kurį laiką Klaipėdoje be darbo ir naujos paskirties stovi ilgaamžis buvęs Vyriausiojo policijos komisariato pastatas, pro kurį net būdamas paauglys eidavau neatitraukdamas akių. Iš pastato išsikrausčius pareigūnams, atsirado dar didesnis noras susipažinti su istoriniais Teismo rūmais iš arčiau. Pasitaikius pirmai progai, tą ir padariau."

Ar apleistų statinių tyrinėjimo aistra jums labiau susijusi su istorijos ar fotografijos pomėgiu, ar abiem, ar dar kuo nors? Iš kur ji kilo Jums, kada pradėjote šią veiklą ir kodėl tai darote?

Fotografija šiuo atveju yra ir saviraiškos priemonė, ir momento fotofiksacija, nes daugumos objektų būklė sparčiai keičiasi - į tą pačią vietą grįžus po metų, dažniausia nėra vilties pamatyti to paties vaizdo.

Kodėl tai darau? Šiame klausime užprogramuotas ir pats atsakymas - smalsumas: "Kas tai? Kodėl? Kada?" ir t. t. Smalsumas iš esmės yra mano gyvenimo variklis.

AKIRATIS. Iš Tauragės kilęs Donatas studijavo ir programavimą, ir animaciją, ir renginių vadybą. Dabar kuria animuotą grafiką televizijai, maketuoja, fotografuoja. "Dauguma mano pomėgių susiję su kelionėmis ir keliavimo būdais."

Pati šios veiklos pradžia kompleksiška: paauglystėje mane sužavėjo Memel Nord įtvirtinimai pajūryje, į kuriuos netikėtai nuklydome stovyklaudami "Žuvėdroje" - nuo to laiko svajojau leistis į keliones tyrinėti paslaptingus požemius ir pan.; atsiradus galimybei savarankiškai keliauti, žemu startu tapo Liepojos miesto fortifikacija. Ten pajutau, kad iš pažiūros bedvasiai griuvėsiai kartu slepia ir galingą istorinių įvykių užtaisą - tereikia tik patraukti siūlo galą, ir visas kamuolys išsivynioja tau prieš akis. Kaskart būdamas tokioje aplinkoje jaučiu ypatingą, neapsakomą jausmą. Kiekviena duobė miške gali papasakoti istoriją, tereikia surasti reikiamą "siūlo galą".

Kokiuose objektuose lankėtės Klaipėdos mieste, kas padarė didžiausią įspūdį?

Klaipėdos lobis yra Antrojo pasaulinio karo vokiškas fortifikacinis palikimas, kuriam, deja, skiriama per mažai dėmesio. Vienas iš labiausiai įsiminusių objektų mieste - civilinės saugos slėptuvė, skirta įvairių tarnybų veiksmų koordinavimui ekstremalių situacijų metu ir, be abejo, buvę teismo rūmai su kalėjimu.

FRAGMENTAS. Buvusi Karinio laivyno mokykla, Latvija.

Jūs landžiojate po kritinės, avarinės būklės pastatus, vadinamuosius vaiduoklius. Kaip į juos patenkate, ar tam nereikia leidimo?

Jei pastatas nenaudojamas ar avarinės būklės, patekti į vidų dažniausia sunkumų nekyla, tik retsykiais tenka pasukti galvą arba atlikti keletą gimnastikos judesių. Jei objektas prižiūrimas, galima pabandyti susisiekti su savininku - kartais taip daug paprasčiau. Vieno recepto nėra, svarbiausia - nepakenkti esamai objekto būklei ir iš smalsuolio netapti nusikaltėliu.

VILKYŠKIAI, senos kapinės. Iš medžio "išaugęs" kryžius.

Ar yra tekę patirti siurprizų, traumų, susidūrimų su bildukais bei vaiduokliais?

Kiekvienas toks pasivaikščiojimas jau yra nuotykis. Yra buvę nutikimų, kada akimirką nesupranti, kodėl kažkas sujudėjo, sublykčiojo ar pasigirdo netikėtas garsas, bet dar nėra buvę, kad tam nerasčiau logiško paaiškinimo. Netikiu dvasiomis, aitvarais ar kokiais bildukais, todėl nejaučiu diskomforto net būti vienas, aklinoje tamsoje, kriptoje su žmonių kaulais ir panašiai. Galbūt yra žmonių, kuriems pasakos apie pamotes raganas, gūdžius miškus vaikystėje padarė stipresnį poveikį nei man.

PALANGA. Kūjo ir pjautuvo laikais tai buvo prestižinė valgykla-restoranas.


Neseniai lankėtės buvusiame Klaipėdos kalėjime - kaip apibūdintumėte pojūčius?

Tai buvo vienos iš mano svajonių išsipildymas. Objektas visapusiškai įdomus, tiek savo istorija, tiek architektūra ir suplanavimu. Norėčiau ten dar kartą sugrįžti ir daugiau laiko skirti fotografijai, nes pirma pažintis buvo pernelyg trumpa.

Kalėjimai, tardymo izoliatoriai visada turi ką papasakoti, todėl esu buvęs jau beveik dešimtyje laisvės apribojimo įstaigų, tiek veikiančių, tiek nebenaudojamų pagal paskirtį.

KLAIPĖDOS miesto valdymo punktas. "Slėptuvė yra gana "šviežia", t. y. įrengta 80-ųjų viduryje. Buvo visiškai įrengta bei funkcionuojanti net Lietuvai atgavus nepriklausomybę, informaciniai stendai lietuviški. Nuolatinės veiklos ir slėptuvės priežiūros pėdsakai baigiasi 1997 metų pabaigoje, kuomet užpildyta paskutinė slėptuvės dokumentacijos byla. Tą patvirtina ir ant budėtojo stalo gulinti 1996 metų Klaipėdos telefono abonentų knyga.

Ar esate surengęs, o gal ruošiatės surengti fotoparodą apleistų pastatų tema?

Esu svarstęs tokią galimybę, tačiau nematau tam poreikio ir motyvacijos, kodėl tokią parodą turėčiau surengti. Galbūt kada nors. Mano darbai yra kabėję keliose kolektyvinėse parodose, IX forto muziejus išleido atvirlaiškių rinkinį.

ŠEIMYNINIS numeris, jaunavedžių apartamentai, vienišiaus kampelis, baldų komplektas "Atviras pokalbis", tvirtinamas prie grindų.


PATIRTIS. "Tada aš supratau, kad mane užrakino..."

Vykote ekspedicijon į Tiumenės sritį. Sukūrėte filmą "Misija Sibiras '13. Tiumenė". Tai vienintelis jūsų filmas?

Taip. Antro galbūt ir nebus. O jei kada ir imčiausi kurti, tai būtų meninė absurdo komedija - kaip ir visas mus supantis pasaulis.

Turite motociklą... Kokius maršrutus juo esate įveikęs, kur dar rengiatės keliauti?

Motociklizmu susirgau gana neseniai, todėl dabar man svarbiausia tobulinti įgūdžius ir saugiai važiuoti įvairiausiomis sąlygomis. Važinėju daug ir visais metų laikais, bet daugiausiai Lietuvoje. Vienintelė tolimesnė kelionė - keturių dienų išvyka į Estiją, kur pamatėme daug įdomaus: buvusių karinių, industrinių objektų, pilių, kietojo kuro kasyklą, nuostabių gamtos kampelių ir t. t.

Šiais metais ruošiuosi apvažiuoti mūsų šalį tradicinėje enduro kelionėje APL, kurios maršrutas beveik sutampa su Lietuvos geografine siena. Taip pat planuoju vasarą dviem ratais pasiekti Vokietiją.

Atsiprašau, kas yra "enduro" ir APL?

Enduro (angl. endurance - ištvermė), kalbant apie motociklus - tai važiavimas bekele; bekelei skirti motociklai.

APL - tradicinis ralis-kelionė motociklais aplink Lietuvą.

Jūsų tinklaraštyje "Nieko naujo" - ne tik fotografijų gausa, bet ir istorinių objektų aprašymai, jūsų kelionių dienoraščiai. Kokių dar turite pomėgių?

Didžioji dauguma pomėgių susiję su kelionėmis ir keliavimo būdais. Be to, esu chroniškas knygų ir nuotraukų albumų kaupikas, todėl į knygų mugę pasiimu griežtai ribotą sumą pinigų. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kokybiškos muzikos, todėl klausausi daug ir labai įvairios - nuo klasikinių kūrinių simfoniniam orkestrui iki "future bass".

Kai nebėra jėgų fizinei veiklai, tiesiog "slampinėju" po ortofotografinius žemėlapius ieškodamas įdomių vietų. Pasaulis didelis.

TURINYS. "Stendai įdomūs ir informatyvūs. Dėl tik man asmeniškai suprantamų priežasčių neskelbsiu daugumos jų turinio."

CITATA

Kažkodėl bevaikštinėdamas buvau įsitikinęs, kad esu ne vienas, nes gretimose kamerose girdėjau balsus bei durų varstymą, bet nieko panašaus - likau vienas. Ar man vaidenosi? Ar man vaidenosi?!!! Ne, man nesivaideno, nes bildukais, aitvarais, vaiduokliais ir visokio plauko lochneso pabaisomis netikiu ir viskam randu mokslinio ateizmo biblijos vertą paaiškinimą, bet jei tik pageidaujate, jei turite bent menkiausią norą tikėti, sakau jums - ten vaidenasi, ten konkrečiai vaidenasi! Praeidami pro šalį dėl visa ko sukalbėkit kelis "Sveika, Marija" arba šliūkštelkite švęsto vandens ant langų. Žmonės kalba, kad ne šiaip sau angelai sargai iš ten išsikėlė. O jie juk nieko nebijo...

Kaip viskas baigėsi? Pirmiausia pagalvojau, kad rūsyje šiek tiek vėsoka, o ir pats pastatas nešildomas, todėl nemokamos nakvynės galimybę atmečiau. Patikrinau duris - užtrukčiau metus, o gal ilgiau arba trumpiau, kol įsitikinčiau, kuris plienas tvirtesnis - durų ar mano šveicariško peiliuko, todėl ši galimybė irgi buvo netinkama. Grotų taip pat nevalgau. Galop vienoje kameroje radau langą į vidinį kiemą, kurį pavyko atidaryti. Kieme per atsitiktinumą dar slampinėjo du menui neabejingi jaunuoliai ir mano gerklinis balsas suvirpino jų siera apsaugotus ausų būgnelius, siųsdamas signalą pakviesti sargą su raktais. Žemiškasis šv. Petras netrukus atbarškėjo su entuziazmu ir raktų ryšuliu. Raktas netiko, durys niekaip nenorėjo būti atrakinamos... bet tiko kitas raktas. Po minutės jau uodžiau pavasarišką laisvės kvapą.

Donatas ŽVIRBLIS, apie viešnagę buvusiame Klaipėdos kalėjime Jūros gatvėje

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder