2018 m. lapkričio 14 d. 13:09 val., trečiadienis

Klaipėdos istorija

Antisovietinis pogrindis Klaipėdoje

(20)

2017-02-03, 11:29

Aras LUKŠAS, „Lietuvos žinios"

Antisovietinis pogrindis Klaipėdoje nuotrauka, foto

Žalgirio būrio kovotojai.

© Laisvės kovų archyvo nuotrauka

1945 metų sausio 28-ąją į Klaipėdą įžengę Raudonosios armijos daliniai rado čia vos kelias dešimtis vietos gyventojų, tačiau ir šiame vaiduokliu tapusiame mieste netrukus ėmė kaltis pirmieji antisovietinio pasipriešinimo daigai. Vis dėlto tas pasipriešinimas taip ir neperaugo į koordinuotą sąjūdį.

Tvirtove paverstos Klaipėdos generalinį puolimą Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto daliniai pradėjo 1945 metų sausio 26-ąją. Po dvi dienas trukusių įnirtingų mūšių miesto prieigose ir uosto ruože ankstų sausio 28-osios rytą, apie trečią valandą, operacija buvo baigta – paskutiniams vermachto 28-ojo pėstininkų ir 40-ojo tankų korpuso kariams teko pasitraukti. Per kovas dėl Klaipėdos 24 tūkst. karių praradusi Raudonoji armija įžengė į miestą.

Po mūšių Klaipėda atrodė liūdnai: sudeginti sandėliai, susprogdinti uosto kranai, griuvėsiais virtusios Liepojos ir Biržos gatvės bei Vitės priemiestis, vis dar sproginėjančios vokiečių paliktos uždelsto veikimo minos ir nesiliaujanti Kuršių nerijoje įsitvirtinusios vermachto artilerijos ugnis – taip atrodė paskutinis sovietų kariuomenės užimtas Lietuvos miestas. Maža to, jo gatvėse, galima sakyti, nebuvo nė vieno žmogaus.

Sovietų paskirtas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas vėliau prisimins tomis dienomis sutikęs vos šešis gyventojus: dvi 80 ar 90 metų vietines lietuves, du sovietinius karo belaisvius baltarusius ir dvi lenkes architektes, atvežtas čia į darbus. Po kurio laiko miesto komendantūra paskelbė gyventojų registraciją, bet pasirodė vos 28 žmonės. Ne geresnis vaizdas buvo ir visame Klaipėdos krašte: beveik 11 tūkst. sodybų užšalusiais, užkaltais ar išdaužytais langais nebyliai liudijo, kad šiuose namuose jau seniai niekas nebegyvena. Tikriausiai dar nuo praėjusių metų spalio 7-osios, kai Raudonosios armijos daliniai pradėjo galingą puolimą. Jis tapo bene svarbiausia visos Baltijos strateginės operacijos dalimi, o didžiausias šio smūgio kumštis buvo nukreiptas Klaipėdos kryptimi. Būtent tą dieną Berlynas atsiuntė įsakymą evakuoti miesto ir jo krašto civilius gyventojus į Vokietiją.

Taigi Klaipėdoje Raudonoji armija, vėliau ir sovietinės valdžios pareigūnai susidūrė su visiškai kitokia situacija, nei, tarkime, Žemaitijoje, kurioje buvo susitelkę tūkstančiai Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojų, pasirengusių kariauti su sovietais jų užnugaryje, o ten pat suformuota lietuviška Tėvynės apsaugos rinktinė prie Sedos miestelio net mėgino stoti į atvirą mūšį su raudonarmiečiais, besiveržiančiais Baltijos pakrantės link. Tuo metu be gyventojų likusiame Klaipėdos krašte priešintis raudoniesiems okupantams nebuvo kam.

Pirmieji daigai

Be abejo, tokia padėtis sovietus tenkino. Tačiau miestas ir jo apylinkės ilgai negalėjo likti tušti – kraštą reikėjo tuoj pat apgyvendinti. Ir čia buvo skubama įkurdinti žmones, neturinčius nieko bendra su nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja. O dar geriau, kad naujieji krašto gyventojai nė tarpusavyje nerastų bendros kalbos.

Taip 1945-ųjų pradžioje Klaipėdoje ir jos krašte apsigyveno įvairiausių žmonių. Vieni buvo repatrijuoti lietuvninkai ir Lietuvos vokiečiai, grąžinti iš Vokietijos bei Austrijos, į kurias karo metais pateko ne savo valia. Antri – iš SSRS respublikų suvežti ar patys atsibastę kolonistai. Treti – iš aplinkinių miestelių ir kaimų nespėję ar nenorėję evakuotis senieji vietos gyventojai. Kaip pažymi pasipriešinimą Klaipėdos krašte tyrinėjusi istorikė Lijana Pušinskytė, taip čia pamažu susiformavo naujoji bendruomenė, neturinti tiesioginio arba jokio ryšio su Lietuva, jos valstybingumu, lietuvių kultūra, istorine atmintimi.

Todėl, atrodytų, apie organizuotą, o juo labiau ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupantams negalėjo būti nė kalbos. Ir vis dėlto jo daigai Klaipėdoje ėmė kaltis jau 1945-aisiais. Mat tuo metu į ištuštėjusį miestą iš įvairių kaimynės Žemaitijos vietovių pradėjo keltis žmonės, turintys įvairių motyvų. Tarkime, kaimų gyventojai Klaipėdoje ieškojo darbo ir pakenčiamo uždarbio. Tačiau tarp atsikrausčiųjų iš kitų Lietuvos vietų buvo ir tokių, kurie mėgino išvengti tremties, pasislėpti nuo sovietinio saugumo persekiojimų. Nemažą dalį šių atvykėlių sudarė ginkluoto pogrindžio dalyviai – dideliame mieste ir nuolatinės migracijos šurmulyje jie turėjo kur kas daugiau galimybių įsikurti legaliai, pasirūpinti suklastotais dokumentais ir gyventi kitu vardu bei kita pavarde. Būtent šie žmonės ir padėjo rezistencijos pamatus Klaipėdos krašte.

Tai liudija, kad ir 1945 metų liepos 14 dienos NKVD aiškinamasis raštas. Jame teigiama, jog Klaipėdos mieste ir krašte „formuojasi banditinės pogrindinės nacionalistų grupės“. Tiesa, iš šio dokumento sunku suprasti, apie kokius „banditus“ čia kalbama: repatriantus ir senuosius krašto gyventojus ar iš Didžiosios Lietuvos atsikeliančius naujakurius. Tų grupių interesai ir tikslai buvo gana skirtingi: pirmiesiems rūpėjo vokiškumas, antriesiems – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėja.

Tačiau galima spėti, kad sovietų valdžia didžiausiais savo priešais tuo metu laikė repatrijavusius senuosius Klaipėdos krašto gyventojus – tiek vokiečius, tiek lietuvius, visiškai neskirdama vienų nuo kitų. Tai matyti iš 1946-ųjų gegužę rašytos Pagėgių apskrities NKVD ataskaitos, kurioje sakoma: „Nustatyta, kad iš esmės antisovietinis nacionalinis elementas savo praktinėje veikloje remiasi buvusiais policininkais, vokiečių pagalbininkais, fašistinių partijų nariais, buržuazinių partijų ir organizacijų nariais, repatriantais ir kitais žmonėmis, reiškiančiais nepasitenkinimą SSRS valdžia.“

Sutelkusi dėmesį į repatriantus, iš pradžių automatiškai priskirtus prie „antisovietinio elemento rėmėjų“, o vėliau – ir prie pačių „antisovietinių elementų“, sovietinė valdžia greičiausiai nė nenumatė, jog tuo pat metu į Klaipėdos krašto miestus ir miestelius ims plūsti tiek daug antisovietiškai nusiteikusių žmonių iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų. Susigriebė tik 1945-ųjų vasarą, mėgindama kaip nors suvaldyti tokią nekontroliuojamą migraciją. Tų metų liepą ir rugpjūtį geležinkelio stotyse, ant tiltų, plentuose bei butuose pradėta masiškai tikrinti gyventojų dokumentus, o rugsėjį Klaipėdos NKVD viršininkas savo pranešime nurodė, kad į „režiminį ir pasienio miestą stengiasi patekti ir nuolat apsigyventi įvairus antisovietinis, nacionalinis bei banditinis elementas“.

Neginkluoti Klaipėdos „banditai“

Rašydamas tokią pažymą Klaipėdos čekistų vadas, matyt, dar nesuvokė, jog šis „banditinis elementas“ tuomet buvo organizuotas geriau, nei galėjo atrodyti. Juk tą rudenį jau veikė LLA Žemaičių legiono štabas, turėjęs apie 2800 partizanų Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte, o legiono Kardo rinktinės vadovybė jau organizavo pogrindį pačiame uostamiestyje.

Tam Klaipėdoje buvo įsteigta viena iš dvylikos rinktinės kuopų – Laivo organizacija, vadovaujama legaliai gyvenusio ir Kretingos sveikatos apsaugos skyriuje dirbusio Saliamono Naro. Deja, ji veikė neilgai. Nuolatiniai organizacijos vado apsilankymai Vaineikių miške įsikūrusiame rinktinės štabe neprasprūdo čekistams pro akis. 1946-ųjų pradžioje jie ne tik suėmė patį S. Narą, bet ir sudavė skaudų smūgį visam Klaipėdos pogrindžiui.

Tačiau jo veikėjai nepasidavė. Tų pačių 1946 metų spalį mokytis į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją atvyko Elena Vasiliauskaitė-Kupienė, iki tol palaikiusi ryšius su Telšių apskrities Luokės valsčiaus Šatrijos partizanų rinktine, kuriai tuomet vadovavo būsimas Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas. Klaipėdoje moteris subūrė šešių bendraminčių kuopelę ir pavadino ją Šatrijos grupe. Legaliai mieste gyvenę šios grupės nariai palaikė glaudžius ryšius su Šatrijos rinktine. Pati E. Vasiliauskaitė kas savaitę iš rinktinės ryšininkės gaudavo pogrindžio laikraštį „Malda girioje“ ir partizanų parengtų atsišaukimų. Juos grupės nariai platindavo gausiai lankomose miesto vietose. Viename tokių atsišaukimų, raginančių miestiečius neiti į 1947 metų vasario 9-ąją rengiamus sovietinius rinkimus, sakoma: „Nebalsuodami mes visam pasauliui parodysime, kad nekenčiame komunizmo ir reiškiame protestą prieš tarybinį spaudimą bei teroristinius veiksmus Lietuvoje.“ Šatrijos grupė gyvavo mažiau nei pusmetį – visus jos narius susekė ir suėmė čekistai. E. Vasiliauskaitė buvo nuteista 8 metams lagerių, o jos bendražygiai įkalinti nuo 3 iki 5 metų.

Tokių legaliai Klaipėdoje gyvenusių neginkluotų rezistentų grupių, palaikiusių tiesioginius ryšius su Žemaitijoje veikusiais partizanais, L. Pušinskytė priskaičiuoja bent penkias. Iš jų verta paminėti iki 1948-ųjų veikusią Rambyno partizanų rinktinės sukurtą Kovos už Lietuvos išvadavimą sąjungą. Šios organizacijos nariai, kitaip negu anksčiau minėtos grupės, užsiėmė ne agitacija, o kryptinga žvalgybine veikla: rinko duomenis apie Klaipėdos mieste dislokuotus sovietų armijos dalinius, aerodromus, Baltijos pajūryje skraidančius karo lėktuvus, uoste esančius Baltijos laivyno povandeninius laivus, pasienio apsaugos dalinius. Visa ši informacija patekdavo tiesiai į Kęstučio apygardos štabą.

1949-ųjų rudenį Pedagoginėje mokytojų seminarijoje-institute veikė literato Stasio Mačiulio-Aro vadovaujama pogrindinė organizacija, taip pat susijusi su Kęstučio apygarda. Dar viena jam pavaldi grupė atsirado Vaikų muzikos mokykloje-technikume. Visa pogrindžio organizacija buvo suskirstyta į tris skyrius: smogiamąjį, centrinį ir ryšininkų. Kiekvieną jų sudarė nuo 3 iki 5 narių. Šie žmonės kovojančiam pogrindžiui rinko aukas, ginklus, medikamentus, leido rašomąja mašinėle spausdintą laikraštėlį „Kalavijas už laisvę“, platino atsišaukimus.

Organizcija neapsiribojo vien minėta veikla. Kęstučio apygardos štabas buvo nurodęs vienai jos grandžiai rinkti, kaupti ir perduoti informaciją. L. Pušinskytė mini išlikusius vado S. Mačiulio įsakymus organizacijos nariams išsiaiškinti, kurie studentai yra komjaunuoliai. Pats grandies vadas – nežinia, ar gavęs nurodymą, ar savo iniciatyva – siųsdavo studentams anoniminius laiškus, kuriuose ragindavo nestoti į komjaunimą. Būtent jie ir tapo siūlo galu, leidusiu čekistams išardyti visą organizacijos audinį.

Kaip prisiminimų knygoje „Raudonųjų vilkolakių pėdsakais“ pasakoja organizacijos narys Česlovas Leonas Kareckas, vienas Klaipėdos mokytojų instituto studentas tokį laišką nunešė į MGB ir įteikė majorui Vladui Bubnovui. Nustatyti jo autorių patyrusiems čekistams buvo nesunku. Juolab jog kitas studentas, nunešęs į MGB pogrindinį laikraštį „Laisvės varpas“, nurodė, iš kur jį gavęs. Nuo tos akimirkos ir S. Mačiulis, ir kiti organizacijos nariai atsidūrė MGB taikiklyje. Jie veikė toliau, bet nė nenujautė, kad yra stebimi čekistų. Neįtarė tol, kol 1950 metų gegužės 11 dieną S. Mačiulis buvo suimtas.

Sužinoję apie tai kiti pogrindininkai puolė naikinti organizacijos archyvą, jos narių priesaikos lapus, spaudą. Tačiau buvo per vėlu – čekistams pavyko rasti vieną slėptuvę ir iki birželio pabaigos suimti dvylika organizacijos narių. 1950-ųjų lapkričio 22–23 dienomis vykęs teismas daugeliui jų už „tėvynės išdavystę“ atseikėjo po 25 metus lagerio.

Reikia pridurti, kad ir tardomi, ir per teismą jauni organizacijos nariai laikėsi narsiai. Č. Kareckas, prokuroro paklaustas, kodėl įsitraukė į pogrindį, atsakė: „Dėl to, kas dėjosi Rainių miške, Pravieniškėse, Panevėžyje.“ Maža to, dauguma nuteistųjų, nors ir sulaukė itin griežtų bausmių, kategoriškai atsisakė rašyti kasacinius skundus.

Stribas po gultais

Kaip matome, neginkluotos Klaipėdos pogrindžio organizacijos palaikė ryšius su partizanų junginiais, veikusiais už Klaipėdos krašto ribų. Tuo metu pačiame regione plataus masto ginkluoto pasipriešinimo taip ir nekilo. Tai liudija NKVD ataskaitos, nurodančios, kad iki 1947-ųjų gegužės Klaipėdos krašte nebuvo nė vieno Lietuvos partizanų būrio. Fiksuoti tik pavieniai susirėmimai su sovietiniais pareigūnais. Tačiau šias akcijas rengė kovotojai iš gretimų Kretingos ir Tauragės apskričių, kuriose ginkluotas pasipriešinimas okupantams buvo itin organizuotas ir aktyvus.

Beje, būtent tų pačių 1947 metų gegužę Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas priėmė slaptą nutarimą sugriauti per dešimtmečius nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą ir šalies ekonominę sanklodą bei suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius. Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo, kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948-ųjų gegužės 22 dieną, sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją „Vesna“. Per ją į atokius SSRS rajonus buvo išvežti 39 766 žmonės.

Masinė kolektyvizacija ir ją lydėjusios represijos įžiebė naują ginkluoto pasipriešinimo okupantams liepsną, o pogrindžio kovotojų gretas papildė šimtai ar tūkstančiai kaimo vyrų, nepanorusių sovietinių kolchozų „rojaus“. Taip buvo visur, išskyrus Klaipėdos kraštą. Kaip pabrėžia L. Pušinskytė, net ir tokiu svarbiu metu jo valsčių gyventojai partizaninio karo atžvilgiu išliko pasyvūs. Istorikės nuomone, tai lėmė bent pora priežasčių. Viena jų – įtempti naujakurių ir repatriantų santykiai, kuriuos suformavo principu „skaldyk ir valdyk“ pagrįsta okupantų politika. Kaip jau minėjome, senuosius gyventojus valdžia besąlygiškai laikė „antisovietiniais elementais“, o naujakurius stengsi prisijaukinti, suteikdama jiems įvairiausių privilegijų. Kita vertus, Klaipėdos krašto žmonės nuo seno buvo pratę prie griežtos vokiškos tvarkos ir paisė taisyklės, kad valdžios reikia klausyti. Šiaip ar taip, vien dėl tokių priežasčių partizanai Klaipėdos krašte didelės paramos negalėjo tikėtis. Kiek kitokia padėtis buvo nebent prie Klaipėdos apskrities prijungtuose Žemaitijos valsčiuose.

Besiformuojančios bendros pasipriešinimo vadovybės, laikiusios Klaipėdos kraštą strategiškai svarbia teritorija, tokia padėtis aiškiai netenkino. Tai liudija ir 1949 metų vasarį vykusio garsiojo partizanų vadų suvažiavimo nutarimas, kuriame, be kita ko, numatyta „išplėsti partizanų veiklą arba ją atnaujinti Klaipėdos krašte, Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutės ir Pagėgių apskrityse“. Kad šį nutarimą bent iš dalies pavyko įgyvendinti, rodo skaičiai: iki 1952 metų Klaipėdos krašte veikė keli partizanų būriai. Kęstučio apygardos Lydžio-Aukuro (nuo 1949-ųjų – Butageidžio) rinktinės Dariaus teritorijoje (Šilutės, Priekulės ir Šilalės rajonuose) kovojo „Geležinio vilko“ ir „Rambyno“ („Pilies“, telkėsi Klaipėdos, Šilutės ir Rietavo apskričių sandūroje) būriai. Pirmąjį Dariaus rajono štabą sudarė vadas Petras Balčiūnas-Pušis ir Pranas Auškalnis-Laisvė.

Šių būrių pagrindas buvo naujakuriai, tačiau kai kuriuose junginiuose kovojo ir senieji krašto gyventojai. Tarp tokių galima paminėti Priekulės rajone veikusį Stepono Greivio-Verpeto vadovaujamą būrį, kuris pasižymėjo itin dideliu aktyvumu. Vietos gyventojų remiami jo partizanai ne tik kontroliavo Priekulės apylinkes, bet ir drąsiai rodėsi pačiame miestelyje. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vyr. mokslinių bendradarbių Kazio Budgino ir Sauliaus Karaliaus surinktų liudijimų žinoma, kad Verpetas su savo vyrais nebijodavo net dieną atvykti į Priekulės restoraną-valgyklą ir papietauti kartu su saugumiečiais. Paskui, palikę sąskaitą apmokėti aniems, sėsdavo ant motociklų ir sėkmingai palikdavo miestelį.

Vis dėlto didžiausią pavojų sau sovietinė valdžia matė žemaitiškuose ir paribio valsčiuose. Sprendžiant iš MGB ataskaitų, būtent šiems rajonams čekistai skyrė daugiausia dėmesio. Štai 1952-ųjų sausį rašytoje Šilutės MGB skyriaus ataskaitoje pranešama: „Šį mėnesį buvusių Naumiesčio ir Vainuto valsčių ribose toliau bazavosi „Geležinio vilko“ banditų grupė. Paskutiniais 1950 metų mėnesiais, siekdami išvengti šaukimo į Raudonąją armiją, į ją įsiliejo 8 žmonės.“

Iš paribio rajonų atėję partizanai pasiekdavo net patį pamarį, rengdavo akcijas Drevernoje, Kintuose, Rusnėje, o paskui vėl pasitraukdavo į savo nuolatines bazes anapus buvusios sienos. Kuo pasireikšdavo šios akcijos? Štai keletas pavyzdžių.

Vienas ryškesnių ir liudytojų atmintyje ilgai išlikusių epizodų buvo Veiviržėnų stribyno sunaikinimas, kurį septintąjį dešimtmetį kaip kruviną „banditų“ išpuolį aprašė rajono laikraštis „Banga“. Naktį iš 1948 metų birželio 7-osios į 8-ąją buvo nukauti keturi stribai, dar trys – sužeisti, vienas dingo be žinios. Tų įvykių dalyvis laikraštyje prisiminė įdomų epizodą: „Kai įsiveržę į liaudies gynėjų štabą banditai pradėjo šaudyti, žuvo ir buvo sužeista daug gynėjų, tik štabo viršininkas Vasia Varlakovas spėjo palįsti po gultais ir pasislėpti. Antroji banditų grupė tuo pačiu metu užpuolė ir apiplėšė Veiviržėnų paštą.“

Tų dienų liudininkai mini ir partizanų susirėmimus su vidaus kariuomene. Jei tikėsime jų pasakojimais, tokių atvejų būta net pačioje ginkluotos rezistencijos pabaigoje. Štai minėti Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotojai pateikia Kvėdarnos vaistininko Kęstučio Balčiūno liudijimą: „1954 metų liepos mėnesį vyko tas mūšis prie Lūksto ežero, Apvaršuvos kaimo. Čia partizanų žuvo labai mažai. Užtat saugumiečių ir karių žuvo gausiai. Kaip pasakojo žmonės, stribas iš jų kaimo parbėgo ir tiesiai į sklepą niro, kad pasislėptų. Iš baimės. Kitas stribas, Paulauskas, parbėgo su sušaudytu vatinuku. Kitas mirė iš baimės po kelių dienų. Na, o sovietai žuvusiuosius vežė net keliomis mašinomis. Ir kad aplinkinių kaimų žmonės nematytų, kiek daug jų yra žuvę, apkrovė lavonus su šienu.“

K. Balčiūnas prisimena ir Kazimierą Bagdoną-Ūdrą, pasižymėjusį ne tik drąsa, bet ir savotiška bravūra. „Kartą Tauragės restorane jis valgė kartu su stribais. Pavalgęs po lėkštele paliko raštelį: „Čia buvo Bagdonas.“ Tai stribai vos nepasiuto iš apmaudo. Jis neleido aplinkiniams gyventojams duoti prievolių sovietų valdžiai. Liepdavo sakyti: „Bagdonas neleidžia.“ Ir žmonės neduodavo, sakydavo: „Kai suimsite, tada ir duosime“. Vėliau jis žuvo kažkur apie Girdiškį“, – skaitome vaistininko pasakojimą.

Vis dėlto, sprendžiant iš liudininko minimų vietovių ir datų, visi šie epizodai turėjo vykti nebe Klaipėdos krašte, o jo paribyje, ir galėtų būti laikomi paskutiniais desperatiškais ginkluoto pasipriešinimo blyksniais. Šiaip ar taip, Klaipėdos krašte jokių partizanų grupių neliko jau 1953-iųjų pavasarį. Žinoma, jei tikėsime tų metų balandį rašyta MGB Kovos su banditizmu skyriaus ataskaita, kurioje tvirtinama, kad Klaipėdos kraštas „buvo išvalytas nuo banditizmo“ 1953 metų balandžio mėnesį.

Tiesa, Priekulės ir Šilutės rajonuose keli pavieniai kovotojai išsilaikė iki 1955-ųjų. Tačiau jie jau neturėjo ir negalėjo turėti ryšių su neginkluotomis pogrindžio organizacijomis, kurios po 1953 metų dar mėgino veikti savarankiškai. Tokia jų veikla, nebepalaikant ryšių su mišku, netruko virsti tylia ir nematoma rezistencija. Bet tai jau kitos istorijos tema.

Nuotraukų galerija

 

© LCVA

LCVA

 

LCVA

 

LCVA

 

LCVA

 

LCVA

 

LCVA

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Darius

2017-02-06   13:29

IP: 78.61.11.155

Buvo banditai,buvo stribokai,buvo partizanai 0,%5 procento ir visi jie buvo lietuviai.

jap

2017-02-05   23:25

IP: 85.232.134.240

silpnaprotybe pasizymintis mumu kaip visada prajuokina savo sovietine isgalvota istorija kuria beje labai inirtingai persa kacapynas

nu nu

2017-02-04   15:28

IP: 151.228.132.188

Dar vienas "igzperdas". Okupantai buvo visi beretiniai is kovno ir kitu kaimu kurie atsikrauste i Memeli. O siaip tu man cia istorijos pamoku nemesk lol

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdos istorija

Klaipėdietė Edita Nurmi vadovauja įmonei, kuri gamina plieno konstrukcijas bei vamzdynus kruiziniams...

Edita Nurmi: "Kuršiai duoną kepdavo su silke, skandinavai - su strimele" nuotrauka, foto

Vieninteliame pažintiniam lankymui pritaikytame, pajūryje esančiame Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių bunkeryje...

Girulių bunkeriui ruošia atgimimą nuotrauka, foto

Ar galite įsivaizduoti, kad trečiame pagal dydį Lietuvos mieste – visoje Klaipėdoje...

Tragiškiausias Klaipėdos laikotarpis: kaip iš 150 tūkst. teliko 10 nuotrauka, foto

Pirmadienį Klaipėdoje minimos krašto prijungimo prie Lietuvos 95-osios metinės.

Minimos 95-osios prijungimo prie Lietuvos metinės nuotrauka, foto

Ugniagesiai teikia peticiją, organizuoja protesto akciją nuotrauka, foto

Lietuva, Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga (UGPS) šiandien Seimui ir Vyriausybei teikia ...

Į kovą su oro tarša mieste įtraukti net mokslininkai nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdiečiai dar nenusiramino dėl šiemet padidėjusios oro taršos, nors AB Klaipėdos jūrų...

Atliekos: dėmesio centre – Klaipėdos verslo subjektai nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos miesto verslininkams teks pasidomėti, kas ir ką meta į jų teritorijose...

Palangoje naujas rekordas – mažiausia lietuviška knyga nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Palangiškis menininkas Vytautas Kusas šaliai padovanojo naują rekordą – šią savaitę oficialiai...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...