1939 m. Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, Staponai, kaip ir daugelis kitų ne vokiečių tautybės gyventojų, iš miesto privalėjo išsinešdinti per suskaičiuotas valandas. Niekur toli jie nebėgo - tik iki Kretingos.
Karui pasibaigus, Staponai buvo tarp pirmųjų šimtų klaipėdiečių, sugrįžusių atgal į jaunystės miestą. Pirmiausiai apsigyveno kažkur Liepų gatvės gale, jau už geležinkelio. Ten buvo įsikūręs ir tarybinių kareivių garnizonas. Jų viršininkams auksinių rankų siuvėjas Vaclovas siūdavo kostiumus. Čia gyvendama Staponų šeima pirmą kartą susidūrė su pavadinimu "Lass ir Co".
"Mūsų namo kieme buvo pilna kažkokių šulinių, dengtų sunkiais dangčiais. Kai atsikraustėme, tėvas kelis dangčius pakilojo. Bet juose buvo tamsu ir nieko nesimatė. O kareiviai buvo kur kas smalsesni. Jie "išstudijavo", kas tų šulinių dugne. O ten pasirodė besą "Lass ir Co" parduotuvės sandėliai. O gal pasitraukdami vokiečiai tuose šuliniuose suslėpė parduotuvės turtą?" - spėliojo D. Staponaitė-Jonaitienė, dabar gyvenanti Kaune.
 |
| Taip "Lass ir Co" parduotuvė reklamuodavosi prieškario spaudiniuose |
Vos nesušaudė
Per tą parduotuvės turtą Staponų šeima kartą vos nebuvo sušaudyta.
"Aptikę šuliniuose vertingų daiktų, kareiviai juos glėbiais tempė į miestą ir keitė į alkoholį, cigaretes, maistą. Kai gėrybės išsibaigė, jie nusprendė, kad tokius pat "sandėlius" yra susikrovusi ir mūsų šeima. Ir užsidegė gerokai mus pakratyti.
Gerai prisimenu, kaip kareiviai vėlų vakarą sulipo į mūsų butą per langus - jie buvo visai palei žemę - ir pradėjo kratą. Susirinko mūsų suknytes, brolio batukus. Tėvas, matydamas, kas darosi, išbėgo pranešti viršininkams. Nesvarbu, kad juos tėvas apsiūdavo, į civilio skundus nepuolė reaguoti, - na, šėlioja kareivukai.
Tuo metu mama iš kareivių rankų pradėjo stvarstyti atgal vaikų drabužius. Tie įsiutę pradėjo šaudyti iš automatų, grasindami užmušti. Gal taip ir būtų nutikę, jei tėvas nebūtų grįžęs su "pastiprinimu" - kažkuriuo iš viršininkų, išgirdusiu šūvius, ir supratusiu, kad tikrai nebe juokai", - prisiminė Danutė.
Karininkai šeimai patarė išsikraustyti, nes šalia garnizono jie tikrai ramybės neturėsią.
Staponai tuomet dar nenujautė, kad jiems lemta tapti tos pačios parduotuvės, kurios turtai buvo šuliniuose, vos ne viršininkais. Tai buvo apie 1950-uosius.
Langinės...
Universalinė parduotuvė buvo ne tik prekybos įmonė - dalį jos sudarė nuomojami butai. Tokia paskirtis išliko ir pokario metais. Į butus buvo įeinama iš kiemo. Pirmajame aukšte apsigyveno Staponų šeima, o namo priešais antrajame aukšte - Leonas Lazauskas, dirbęs teatre. Trečiajame to namo aukšte gyveno Renė Angladegytė su mama ir močiute.
V. Staponas įsidarbino "univermago" ūkvedžiu, tad pagal pareigas buvo didelis ponas. Tačiau jam tekdavo daryti viską: kūrenti katilinę žiemą, šluoti teritoriją, vakarais nuleisti geležines langines, ryte pakelti, susiūti suirusius kostiumus, išlyginti, iškrauti atvežtas prekes ir t.t.
Žinoma, pasitelkdavo tris vaikus - Danutę, Giedrę, Alfredą.
"Man tikra šventė būdavo, kai tėvas pakviesdavo uždaryti parduotuvės langinių. Jos, geležinės, laikėsi ant tvirtų metalo grandinių tarsi kibirai, nuleidžiami į šulinį. Patikdavo, kad galiu valdyti tas grandines, patikdavo pakeliamų ar nuleidžiamų langinių džeržgesys", - prisimena Giedrė.
Jai, seseriai ir broliui dar patikdavo nešti atvežtas prekes į trečiąjį aukštą: medžiagų rietimai, muilo ir odekolono dėžės žadindavo fantaziją.
Auksą - į krosnį
Nepaisant, kad Staponų vaikai buvo įkinkyti į darbus, pramogoms irgi laiko likdavo. Geriausia Giedrės vaikystės draugė buvo Renata Angladegytė. Su ja rengdavo lėles ir, suguldytas į tėvo sukaltus medinius vežimėlius, stumdydavo jas gatvėje. Su tais vežimėliais "mamos" traukdavo prie dabartinio skverelio tarp Turgaus ir Didžiosios Vandens gatvių.
"Tuomet plotas buvo aptvertas medine tvora. O mes per skylutes ar plyšius žiūrėdavome, kas ten vyksta. Griuvėsius valė vokiečių belaisviai. Matyt, jie negyveno koncentracijos stovyklos sąlygomis. Turėjo ir laisvės. Nežinau, kaip jie susipažino su Renatos mama, bet, kai kieme tarsi šulinyje nuaidėdavo "Ger - trūū - da!!!", žinodavome, kad taip ją į pasimatymus kviečia vokiečių belaisvis", - sakė Giedrė.
Nei ji, nei Renata nesuprato, kas nutiko Gertrūdai, kai ją visas kiemas ir Tomo gatvė išlydėjo medinėje dėžėje. "Mes kikenome, spėliojome, kada Renatos mama sugrįš. Buvome per mažos suvokti, kad ji mirė. Staiga, netikėtai nuo kažkokios infekcijos",- prisiminė Staponaitės.
Kai nebeliko mamos, Renata su močiute labai vargo. O kartą Renata parodė visą maišą auksinių ir sidabrinių monetų. Jos buvo didelis Renatos močiutės rūpestis: kaskart ji krūpčiodavo, kai kas nors belsdavosi į duris. Nusiramino tik tuomet, kai monetų maišelį subėrė į krosnį, ir jos susilydė. Tada jau nebebijojo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą