Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės VI

Panelė Stefa augo ir brendo ūkyje kažkur prie Ylakių. Ten jos širdį ir pavergė plikas kaip tilvikas Juozas, samdytas aplinkinių ūkininkų. Dviejų žmonių meilė buvo tokia karšta, kad ūkininkaitė spjovė į visus tėvų perspėjimus ir netgi grasinimus likti bekraite.

Beje, taip ir nutiko. O po karo, prasidėjus vežimams, nesvarbu, kad ištekėjo už neturtingo žmogaus, vis dėlto buvo iš ūkininkų šeimos. Apie tai pranešti, kur reikia, tikrai buvo kam.

Mieste, bent taip jaunavedžiams atrodė, lengviau pasislėpti. Taip Grušų šeimyna su menka mantele ir atsirado mieste prie jūros. Butą nusižiūrėjo Turgaus g. 25-ajame name. Tuomet juk viskas buvo taip paprasta: kur radai laisvą dar neužimtą plotą, ten ir kurkis. Nuėjai į kontorą, pranešei, kurį kampą užsiėmei, ir tu - jau buto šeimininkas. Savininkų tuomet nebuvo, Visi buvo valstybės turto nuomininkai...

Motociklas

Pokarinė Klaipėdos Turgaus gatvė buvo vaikų žaidimų poligonas - čia "duodavome" kvadratą, čia paišydavome "klasių" lėktuvus, čia "skelbdavome karus", kamuolį mesdami į viršų. Čia kreidomis piešdavome labirintus, kuriais ir bėgiodavome. Viskas - važiuojamoje gatvės dalyje, nes automobilių paprasčiausiai nebuvo.

Todėl, kai labiausiai Stefos dėka (dieną naktį siuvo) prakutę Grušai įsigijo motociklą su priekaba ir juo išsirengdavo uogauti, grybauti, žvejoti ar pas gimines, visai gatvei tai būdavo įvykis. Su didžiausiu pavydu žiūrėdavome, kaip Verutė su raudonais kaspinais juodose kasose buvo sodinama į priekabą, mama apžergdavo užpakalinį balną, o jau pats vairuotojas su pilnu "anturažu" - odine kepure, akiniais ir odos pirštinėmis, kaip koks herojus iš trofėjinių filmų, sėsdavo prie vairo - tai buvo iš fantastikos srities.

Visi Grušams pavydėjo, jei atmintis neklysta, trofėjinės "Emkos". O aš pavydėjau ne tiek motociklo, kiek raudonų Verutės kaspinų. Mamą "zulindavau" tokius nupirkti. Ji pirkdavo, bet šie būdavo siauresni, ne tokie raudoni. Taip tie kaspinai ir liko neįgyvendinta vaikystės svajonė. Kaip ir daugelis kitų pokario vaikų svajonių.

Šventės

Jei jau name kas keldavo balių, tai jo privalomi dalyviai - kaimynai. Tiesa, sukviesti viso namo tikrai nebūdavo galimybių. Bičiuliaujamasi buvo "pagal interesus" - kad už lentinių ar faneros sienų nešiurptų nuo baliaus triukšmo, juos pakviesti reikėjo būtinai.

Kadangi mūsų ir Grušų butus skyrė tik suveriamos stiklinės durys, vienų pas kitus baliuose dalyvauti buvo tiesiog privaloma. Senuosius namo gyventojus į įkurtuves būtinai kviesdavo ką tik gūžtas sandėliuose susisukusieji. Žodžiu, puotų įvairiomis progomis pasitaikydavo.

Ypač yra įsirėžęs balius, kai anksti ryte iš kažkokių ulionių grįždamas Grušas į Turgaus gatvę atvilko visą orkestrą, gal grįžtantį iš laidotuvių, gal iš vestuvių. Sustatė po mūsų miegamojo langais ir Stanislavos, tai yra mano mamos, vardinių proga rėžė "Ilgiausių metų", paskui "Tušą", paskui dar kažką. Rytas ankstyvas, aplinkinių namų gyventojai pradėjo puldinėti su naktiniais marškiniais, apatinėmis kelnėmis žiūrėti, kas čia darosi - nei Gegužės 1-oji, nei Lapkričio 7-oji...

Grušas, matyt, turėjo organizatoriaus gabumų, nes bemat išpuolę su naktiniais žmonės tapo "choru", tarsi angelai giedantys po langais. Juodžiai buvo pašiurpę: kuo pavaišins tokią armiją sveikintojų? Apsimesti, kad nėra namuose, neišeina... Parduotuvėse ir ne ankstyvą rytą gali nusipirkti nebent krabų konservų. Turguje tokiu laiku irgi niekas dar neprekiauja. Tiesiog skandalas.

Galų gale Juodis su Juodiene, iškišę galvas per langą, visus pakvietė vėl atkeliauti po pietų ant Jono kalnelio, kur ir bus surengtos Stanislavinės... Orkestrantai, matyt, buvo pagiringi, ir po pietų nebeatgarmėjo, gretimų namų kaimynai, giedoję giesmes, matyt, jautėsi vaišių neužsitarnavę. Tad Stanislavinės, prasidėjusios taip skandalingai, tyliai baigėsi tiesiog namuose.

Kalėdas, Velykas švęsdavome, slėpdamiesi nuo kaimynų - bet kuris iš jų galėjo "pastuksenti". Pamenu, kaip Kalėdoms tėvai dangstydavo langus, kad kas nors nepamatytų eglutės žiburėlių. Beje, tėvas buvo prigaminęs labai gražių žaisliukų... iš perdegusių lempučių. Ant jų, padengęs geltonais, žalsvais dažais, meistriškai pripaišydavo šuoliuojančių briedžių, apsnigusių namelių, eglučių, zylių ant šakelių. Kelias tokias išpaišytas lemputes saugau iki šiol - kaip jaukios, nepaisant visko, vaikystės prisiminimą.

Vyrų agresyvumas

Nepaisant kaimyninių ir šeimyninių idilijų, namo moterys gaudavo "į skūrą" nuo savo vyrų. Dažniausiai, kai šie iš kur nors grįždavo pakaušę.

Mariją Kirsanovą besikeičiantys vyrai kartais gainiodavosi aplink namą tiesiog tik glaudėmis apsimovę. Stefa Grušienė su Verute savo vyro agresijos priepuolius stengdavosi nuslėpti nuo kaimynų, bet mėlynės išduodavo audrą.

Ilgiau nesulaukusios grįžtančio Juodžio su mama ir taksu Meškiu išeidavome pas jos seserį ar Šalčių (tik po daugelio metų sužinojau, kad jis buvo partizanų ryšininkas, ir gal kokiais 1951 metais sušaudytas) su Staigiene (emigravo į Vokietiją), gyvenusius Daržų gatvėje.

Prieglobstį rasdavome ir pas Rumšus, kurie buvo įsikūrę tame name, kuris po rekonstrukcijos tapo "Žuvėdros" restoranu. Ten ir iki tol buvo restoranas (atrodo, "Briedis"), o Rumšas - jo administratorius. Kai namuose vyraudavo taika, mano tėvai čia ateidavo išlenkti šaltmėtinės ar rožių likerio taurelės. Vesdavosi ir mane. Rumšas man atrodė tiesiog burtininkas, nes pavaišindavo saldainiais.

Taigi, nuo Juodžio agresijos gelbėdavomės bėgdamos iš namų. Jei grįžusios rasdavome tėvą jau miegantį - laimė. Jei besiblaškantį, beieškantį daugiau alkoholio, prasidėdavo siaubai.

Dabar, praėjus daugeliui metų, suvokiu, jog toji agresija turbūt buvo nuolatinės įtampos iškrova. Juk visko bijota. Nes beveik visi turėjo "uodegų", dėl kurių bet kuriuo paros metu galėjo užvirsti enkavedistai.

Kinkų drebinimas

"Uodegų" turėjo ir Vilius Juodis. Pirmoji - gimęs JAV, Bostone. Mat jo tėvai buvo ten išgužėję laimės ieškoti. Jos neradusi, jau su trimis vaikais - Albina, Antanu ir Amerikoje gimusiu Viliumi, atgal sugrįžo senelė - Ona Juodienė.

O dar viena tėvo "uodega" buvo ta, jog, baigiantis karui, į Vakarus su Lietuvos karininku Lipskiu pasitraukė jo sesuo Albina. 1956 m. tėvas ir senelė pradėjo gauti Albinos laiškus iš Kanados. Žiūrėdavau į atsiųstas nuotraukas ir taip pavydėdavau Albinos vaikams. Jau vien to, kad šie kartu su visu pasauliu gali švęsti Kalėdas...

Nors jau buvo atslūgusios stalininės represijos, bet enkavedistai tebebuvo budrūs. Sesers laiškai iš Kanados buvo priežastis savaitei tėvą įmesti į NKVD požemius ir sukulti kaip "griūšią". Po tos egzekucijos tėvas parsivilko storų raudonų knygų ir jas pradėjo studijuoti.

Kad enkavedistai atsikabintų, jis sumanė stoti į Komunistų partiją. Ir prasidėjo jo kančios, "studijuojant" marksizmą-leninizmą. Tačiau į partiją taip ir nebuvo priimtas...

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder