Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės III

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės III

XIX a. pabaigoje Gerlachų šeima įsigijo naują didelį sklypą Liepų gatvėje, o Jono gatvės sklypus pardavė. Jono g. 3-iąjį namą su sandėliu greta nusipirko juvelyras W. Brandt. 1929-1944 m. statinių ir sklypų savininkas buvo F. Simioto, kuriam priklausė optikos, ortopedijos gamybinė ir prekybinė firmos. O greta, Jono g. 5-ajame name, buvo įsikūrusios įvairios firmos, kurios vertėsi didmenine prekyba vadinamosiomis kolonijinėmis prekėmis. Tabako, aliejaus, tepalų prekeiviai patalpas nuomojo iš F. Simioto.

Kadangi pastatai stovėjo atokiau nuo pagrindinės gatvės, ikonografinės medžiagos nėra. Aptiktas tik vienas siužetas - miesto panorama iš šv. Jono bažnyčios bokšto. Joje matomas nedidelis pastato fragmentas - stogas ir antrojo aukšto dalis. Po karo pastatai pritaikyti gyventi, o vėliau čia įrengta "Šikšnosparnio" alinė.

"Visuomeninė pirtis"

Etnokultūros centro darbuotojos Valerijos Jankūnaitės tėvai - šiaulietis ir telšietė - į Klaipėdą gyventi atsikraustė tuoj po karo ir apsigyveno Jono g. 3 name. Tuomet jis buvo žymėtas Pergalės gatvės 5-uoju numeriu.

Valerija gimė jau Klaipėdoje. Ji gerai prisimena didelį kambarį, didelę virtuvę. Jankūnai buvo vieni nedaugelio senamiesčio gyventojų, turėjusių vonią. Ją minėjo Jono g. 5 name augusi, dabar Izraelyje gyvenanti Sofija Minina: "Jankūnai buvo tokie malonūs, kad mūsų gausią šeimą įsileisdavo joje nusimaudyti. Man atrodo, kad jų vonia naudojosi ir daugiau kaimyninių namų gyventojų", - "pirtį" pas Jankūnus su dėkingumu prisiminė Sonia.

O Valerijai labiausiai įsimintini dalykai - skliautuotas rūsys ir gretimo namo stogas, kuris atstojo kiemą.

"Tas skliautuotas rūsys buvo tiek priverstas šlamšto, kad tėvelis jį kuopė kelis mėnesius. Tačiau, kai išvalė ir prie langelio į gatvę pastatė varstotą, dažnai čia įsliūkindavau pasvajoti. Man tokie gražūs buvo to rūsio skliautai, pro langelį nušviečiami paslaptinga, fantaziją žadinančia šviesa", - prisiminė ji ir džiaugėsi, kad "Šikšnosparnio lizdo" šeimininkai nesudarkė to grožio.

"Tuos skliautus ir šiandien atpažįstu", - "šventa" vaikystės prisiminimų vieta pasidžiaugė moteris. Ji pamena ir gražų koklinį pečių, puoštą vaikiškomis galvutėmis. Tų marmurinių galvyčių buvę primontuota ir skliautuotame rūsyje. Įėjimas į jį buvo toje vietoje, kur dabar lankytojai varsto duris į užeigą.

Pasak V. Jankūnaitės, pokarinis Jono g. 3 namas arkinio praėjimo šaligatviu neturėjo. Jis buvo iškirstas 1971 m. restauruojant namą. Tai leido praplatinti Tiltų gatvę, kuri ties ta vieta buvo kur kas siauresnė. Pirmajame aukšte iš gatvės pusės buvo įrengta gėlių parduotuvė.

Šviesaus atminimo Alfonso Žalio iniciatyva restauruojant senuosius Klaipėdos namus, jų gyventojai paprastai turėjo galimybes rinktis: keltis į naujus rajonus ar į kupinus blakių vadinamus rezervinius fondus, kurių būstuose gyventi trejus - ketverius metus ir po remonto grįžti į savo įgyventus butus.

Jankūnai tokios galimybės neturėjo, nes po restauravimo jų bute buvo numatyta įrengti alinę, kuri, beje, kažkodėl neprigijo. Tad šeima išsikėlė į naują butą Debreceno gatvėje.

V. Jankūnaitės pasiteiravus, kas galėjo būti veikiama jų bute iki karo, ji sakė žinanti, jog čia buvusi švedų siuvykla. Tačiau, vartant paveldosaugininkų surinktą medžiagą, tokių žinių neaptikta.

Koncentracijos stovykloje baigta "akademija"

Valerijos tėtis Juozapas Jankūnas pokarinėje Klaipėdoje buvo vienintelis žmogus, išmanęs vokišką santechniką. Kur šiaulietis ją buvo išstudijavęs? Ogi koncentracijos stovykloje Vokietijoje.

"Tėtis "įsipynė" į Plechavičiaus armiją. Kai užėjo vokiečiai, visą plechavičiukų būrį areštavo ir išvežė darbams į Vokietiją. Iš jos tėvas baigiantis karui, leisgyvis, grįžo į Šiaulius", - sakė Valerija.

Šiauliuose jis ir susipažino su Valerijos mama. Kadangi ji iki karo buvo gyvenusi Giruliuose, tai savo sužadėtinį ir suagitavo įsikurti važiuoti į Klaipėdą. Joje bemat Juozapas tapo žmogumi savo vietoje - koncentracijos stovykloje baigta santechnikos "mokslų akademija" čia labai pravertė.

"Gyvenome tarsi medikų šeima: bet kuriuo paros metu tėvuką galėjo versti iš lovos, kviesdami ką suremontuoti", - juokavo auksarankio duktė.

Žaidimai griuvėsiuose

J. Jankūnas buvo labai darbštus žmogus. Daugelis klaipėdiečių įvairiais būdais stengdavosi išvengti prievolės valyti griuvėsius, o jis iš griuvėsių valymo pasidarydavo sau džiaugsmą - grįždavo pavargęs, bet švytintis, ir atraportuodavo šeimynai - tiek ir ten nuvalė.

"Dabar jau ten galės mašinos pravažiuoti, džiūgaudavo jis", - vaikystės prisiminimus klostė Valerija.

O jai, sesei Irenai ir dviem broliams - Feliksui bei Juozui - griuvėsiai, kaip ir daugeliui kitų pokarinės Klaipėdos vaikų, buvo žaidimų "poligonai". Griuvėsiuose "namus" žaisdavo mergaitės, įrengdamos tarp luitų miegamuosius savo lėlėms, "salonus", kuriuose, susėdusios ant plytų ar akmenų, mėgdžiodavo poniutes, matytas trofėjiniuose filmuose.

Berniukai duodavosi po griuvėsius, ūbaudami balsais, nusikopijuotais iš trofėjinio filmo "Tarzanas". Iš tiesų - geriau ūbauti ir šokinėti griuvėsių luitais nei ieškoti šaudmenų ir sprogmenų. Tų paieškų pavyzdžius matydavome 4-ojoje vidurinėje mokykloje: raišas gražuolis Pačerinskas, nuo suveikusių sprogmenų nukentėjęs Veselis, kiti moksleiviai berniukai. Visa Klaipėda raudojo, kai nuo sprogmenų žuvo arti dešimties paauglių.

Po karo praėjo daugiau kaip 60 metų, o, žiūrėk, statybininkai vis dar atkapsto sprogmenų ir bombų.

Kiemas su aukšta tvora

Jankūniukai su kaimynų vaikais dažniausiai žaisdavo namo vidiniame kieme, į kurį išeidavo per balkoną ant kaimyninio namo stogo. O kiemas buvęs aptvertas labai aukšta tvora su bokšteliais. Valerija iki šiol pamena datą, iškaltą toje tvoroje - 1883 m.

Saulei pasisukus, vaikai garmėdavo ant Jono kalnelio, kur buvo ganomos ožkos ir, priraišiojus virvių tarp medžių, džiovinami skalbiniai. Kadangi jų daboti mamos pristatydavo dukras ir sūnus, ant kalnelio visada galėdavai surasti "kompanijas".

Jankūniukams buvo griežtai draudžiama persikelti į salelę tvenkinio viduryje, mat buvo kalbama, jog joje pasitraukdami iš Klaipėdos vokiečiai yra palikę sprogmenų sandėlius po žemėmis. Dar vienas tabu Jankūniukams - jokiu būdu neiti į Tiltų gatvės 1-ojo namo (tas namas prie Biržos tilto, ant kurio yra Klaipėdos herbas) kiemą. Kodėl? Apie tai pasakosime tuomet, kai mūsų "Akvarelėse" ateis eilė šiam namui.

Bus daugiau

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder