Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (I)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (I)

Namai turi savo likimus, kaip ir juose gyvenę žmonės. Šiandien startuoja naujas ir vieniems, ir kitiems skirtas "Vakarų ekspreso" rašinių ciklas "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės".

Gyvename prie vandens ir ant vandens, daugelis net nežinodami gatvių pavadinimų, pavyzdžiui, Didžiojo Vandens ar Mažosios Vandens, kilmės.

Kadaise, prieš keletą šimtų metų, būsimųjų Klaipėdos gatvių arterijomis buvo plukdomi net kroviniai. Bet čia gyvenusieji įvairių tautybių miestelėnai Amsterdamo vystymosi kelio nepasirinko. Danės senvagės buvo užpiltos ir vietoje jų nutiestos gatvės, pristatyta namų.

XVIII a. pradžioje Klaipėdos senamiestyje (aplink Danės upę, ties Biržos tiltu) stovėjo 229 namai, dengti čerpėmis ir 521 - šiaudais bei nendrėmis, o Frydricho mieste (maždaug nuo dabartinio senojo turgaus į pietus) atitinkamai - 121 ir 52 namai. Tačiau Klaipėdą dažnai siaubę gaisrai beveik visą senąją architektūrą sunaikino.

Sutuoktiniai Baltranai, susilaukę keturių vaikų, pokario metais nuolat būdami pasiruošę būti ištremti, net įsivaizduoti negalėjo, kad jie sulauks laikų, kai vėl laisvai galės švęsti Vasario 16-ąją, kad anūkai mokysis, dirbs ir gyvens Anglijoje, Danijoje, Švedijoje. Keturi Baltranų vaikai padovanojo aštuonis anūkus. Jau auga ir aštuoni proanūkiai. Iš Baltranų šeimos nuotraukų albumo

O pats didžiausias miesto naikintojas buvo Antrasis pasaulinis karas. Apmaudu, kad tai, ko nekliudė bombos, griovė patys pokarinės Klaipėdos gyventojai. Tai buvo atvykėliai, ne tik iš Lietuvos, kuriems paveldas nerūpėjo. Lengva ranka buvo sunaikinta nepaprasto grožio parduotuvė (apie ją bus pasakojama šiame rašinių cikle) Turgaus ir Tiltų gatvės sankirtoje ir pastatytas beveidis "šašas" - "univermagas".

Kol Klaipėdai nevadovavo šviesaus atminimo Alfonsas Žalys, perstatant įdomios architektūros ir interjero po karo išlikusius namus jie buvo paversti paprasčiausiomis "chruščiovkėmis". Pavyzdžiui, Turgaus gatvės 25-asis ir t.t.

Jono gatvė 6

Šis namas, deja, ne paveldosaugos tyrinėjimų objektas, nes statytas XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Todėl istorinių duomenų apie jį nėra. Tačiau yra Jono g. 4-ojo namo charakteristika, kuri galėtų būti visos gatvės bei kvartalo užstatymo istorinis atspindys.

Buvusi Jono gatvės 6-ojo namo gyventoja J. Baltranienė pokarinėje Klaipėdoje gavo 73 numerį, t.y. atvykusi auštant 1945 metų pavasariui ji buvo 73-ioji oficialiai įregistruota miesto gyventoja. Autorės nuotr.

Jono gatvė suplanuota buvo dar XV a. Pavadinta Jono vardu, nes pirmiausia šioje, o ne Turgaus gatvėje, buvo pastatyta Jono bažnyčia. Ji po Klaipėdos gaisrų nunyko, o vėliau buvo pastatyta galinga bažnyčia tuo pačiu vardu Turgaus gatvėje. Deja, per karą ji taip pat sugriauta.

Jono gatvės kvartalas jau žymimas 1409 metų lokatoriaus Lankau plane. Iki XVIII a. kvartalas buvo išdalintas į keturis sklypus. Du iš jų priklausė pirkliui J. Simpsonui. 1858 m. miesto gyventojų sąrašuose nurodyta, jog Jono gatvės sklypų savininkai - Straichart ir Chron.

Pasikeitusi kvartalo planuotė susijusi su 1854 m. gaisru. XIX a. pabaigoje gyvenamieji namai statyti prie gatvės, viduryje sklypų - kiemas, o gale - ūkiniai pastatai. Pagal 1929, 1935, 1942 metų adresų knygas Jono g. 4-ojo namo pastatai priklausė Radtke giminei. XX a. 3-iajame dešimtmetyje pastatų sklype savininkas buvo Geschw Radtke. Be jo, pastatuose gyveno gana daug nuomininkų. 4-ajame dešimtmetyje pastatų savininkės - Helene ir Anna Radtke.

1935 m. šiuose namuose buvo elektrotechnikos reikmenų ir elektros įvedimo įmonė, kuri ir prekiavo elektros įrangos prekėmis. Bizniui vadovavo pirklys Brakas. Šio sklypo pastatuose gyveno žymus dantų gydytojas Salamon Cemachowitz, advokatas ir notaras Karl Batt.

Panašiai buvo tvarkomasi ir kituose Jono gatvės sklypuose. Pastatų pirmuosiuose aukštuose buvo vystomas verslas arba prekyba. Antrame aukšte dažniausiai gyvendavo pastatų savininkai, o virš jų esantys butai ir mansardos buvo nuomojami.

Jono g. 6 ir 8 namai statyti jau karo nuojautos atmosferoje. Juose nebebuvo nei architektūrinių, nei interjerinių fantazijų. Matyt, buvo statomi nuomai.

73-ioji Klaipėdos gyventoja

Ciklą nuo neišvaizdaus Jono g. 6-ojo namo, kuris po karo išliko nesugriautas, pradedame neatsitiktinai. Nors jis nėra paveldosaugos tyrinėjimų objektas, tačiau būtent jame pradėjo kurtis dirbti į uostamiestį atvažiavę žmonės.

Panelė Janina, būsimoji Baltranienė, 1945-ųjų pavasarį į Klaipėdą dirbti farmacininke atvykusi iš Kauno, iki šiol prisimena, kad jos registracijos mieste numeris buvęs 73.

Ji ir kita "desantininkė" - Mečionytė - buvo apgyvendintos šio namo 1-ajame aukšte. Jų būsimasis viršininkas, ilgametis Klaipėdos farmacijos sandėlio vadovas ir būsimasis panelės Janinos vyras šviesaus atminimo Povilas Baltranas - 3-iajame aukšte.

O antrajame įsikūrė gražius prisiminimus klaipėdiečių širdyse palikęs Alfonsas Dirsė. Jis į pokarinę Klaipėdą buvo atsiųstas kurti sveikatos apsaugos sistemą. 1957-1960 metais A. Dirsė dirbo Lietuvos sveikatos apsaugos ministru. Šiame name daugelį metų gyveno neurologo bei medicinos sesers Neniškių šeima.

Vestuvės - žvakių šviesoje

Janina ir Povilas Baltranai susituokė 1945 m. spalį. Dabar Veterinarijos gatvėje gyvenanti Janina, paklausta, kaip atrodė vestuvės pokariu, šypsosi: "Labai kasdieniškai, o kartu ir romantiškai..." Kažkodėl P. Baltranas vengė, kad apie jų sumainytus žiedus kas nors sužinotų.

"Į "zagsą" Raudonosios armijos (dabar Šaulių - Red. past.) gatvėje vinguriavome šalutinėmis gatvelėmis. Povilas buvo jau gerokai įmitęs jaunikis. Gal jam dėl aplinkinių buvo nepatogu, kad žmona bus gerokai jaunesnė?" - spėlioja šiandien Janina, į vyrus išsirinkusi 13 metų vyresnį Povilą.

Rūpestingas, ūkiškas, jis tiesiog nemokėjo žarstytis nei žodžiais, nei jausmais. "O patį įvykį šventėme žvakių šviesoje. Daug, daug žvakių, nes tiesiog nebuvo elektros", - daugiau nei šešiasdešimties metų įvykį pamena viena pirmųjų pokarinės Klaipėdos gyventojų.

Vaistai klaipėdiečiams - už dyką

Pirmosios pokario vaistinės P. Baltrano rūpesčiu buvo "komplektuojamos" iš ikikarinės Klaipėdos "Apothekų" likučių.

"Vaistų sandėlis įsikūrė tame pačiame pastate, kur buvo ir iki karo - Minijos gatvės pirmajame name. Ant namo tebebuvo ryškus užrašas - "Farmakonas". Ten dar užtikome vaistų siuntų iš Anglijos, Vokietijos. Juos ir išnešiojome po pirmąsias veikti pradėjusias vaistines tame pačiame pastate Minijos gatvėje, "Juodojo erelio" vaistinę Petro Cvirkos (dabar Turgaus - Red. past.) gatvėje ir vaistinę Pergalės (dabar Lietuvininkų - Red. past.) aikštėje", - vaistinių atkūrimo momentus vardino J. Baltranienė.

Ji buvo ir viena pirmųjų vaistų išdavėjų. Mat tų, kuriuos užtiko sandėlyje, nepardavinėjo, o tiesiog duodavo į vaistinę ateinantiems žmonėms. Pardavinėti pradėjo tuomet, kai jau nusistovėjo ryšiai su "Sanitu". Iš fabriko gautus vaistus dykai dalinti jau nebegalėjo.

Nuolat džiovino duoną

P. Baltranas, būdamas nepakeičiamas vaistų sandėlio vedėjas, daugelį metų buvo raginamas stoti į Komunistų partiją. Vadovas ir nepartinis - tiesiog skandalas anuometinės santvarkos struktūrose. Bet jis nuolat nuo tų pasiūlymų įvairiai išsisukinėjo.

"Tiesiog stebuklas, kad, netapęs komunistu jis, nebuvo nušalintas nuo vadovo pareigų", - dar ir šiandien tebesistebi jo žmona.

Ir dėl to, ir dėl bendros pokarinės atmosferos Lietuvoje, ir todėl, kad švęsdavo Kalėdas, Velykas bei Vasario 16-ąją, Baltranų šeima, kurioje stiebėsi pirmagimiai Ovidijus ir Margarita, o jau po Stalino mirties 1955 ir 1958 metais gimė Giedra ir Lina, gyveno nuolatinėje baimėje - išveš ar neišveš? Dėl visa pikta rūpestingoji Baltranienė nuolat džiovindavo duonos - jeigu jau "pakuos", turės kuo užkrimsti išvežami.

(Bus daugiau)

Gražina JUODYTĖ

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder